Estijos prezidentas Alaras Karis antradienį apsilankė Kijeve, prieš tai ten nuvyko, ir ne po kartą, daugybė pasaulio politikos žvaigždžių ir eilinių parlamentarų. Kelionę į Ukrainos sostinę vos po poros dienų planuoja ir Užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, kuris ragina taip pat elgtis ir kitus Europos Sąjungos lyderius.
Tai, kad Lietuvos prezidentas taip pat vyks į Kijevą, kartu su Lenkijos prezidentu, paaiškėjo tik antradienį. Jo patarėja užsienio reikalams prieš kurį laiką tikino, kad prezidentas į Kijevą važiuos, jei gaus kvietimą.
Primename, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį įsakė savo šalies kariuomenei „palaikyti taiką“ Maskvos remiamuose separatistiniuose regionuose Rytų Ukrainoje, praėjus vos kelioms valandoms po to, kai pripažino jų nepriklausomybę.
Savo ruožtu „nepriklausomi“ regionai pareikalavo Ukrainos atsitraukti iš Donetsko ir Luhansko administracinio regiono teritorijos, vietos, kuri dar nėra okupuota separatistų.
Vengia grėsmių, todėl tyli?
Politologė, profesorė Jūratė Novagrodckienė sako, kad į skirtingas puses tampoma Lietuvos užsienio politika yra nesusikalbėjimo rezultatas. Tai, pasak politologės, nieko gero nežada.
„Tai vienas, tai kitas kažką sako. Lyg prezidentas bando būti kažkokiose viršutinėse Europos Sąjungos struktūrose, Gabrielius Landsbergis lygiagrečiai bando panašius dalykus daryti. Tai yra vieningumo trūkumas, kuris gali neduoti teigiamo rezultato, kurio dabar reiktų“, – sakė profesorė.
Ji tikino, kad prezidentui stinga lyderystės, tai, kad užsienio reikalų ministras planuoja kelionę į Ukrainą, ragina kitus tai daryti, rodo „lyderystės trūkumą visur“.
„Prezidentas nesugeba perimti iniciatyvos į savo rankas. Jis vengia nesaugių elementų ar aplinkybių, kažkokių grėsmių. Susidaro toks įspūdis. Kai nėra lyderystės vienose rankose atsiranda kitos struktūros, šiuo atveju Užsienio reikalų ministerija ir net opozicija, kuri bando kažką inicijuoti. Tai ir nulemia, kad nesusikalbėjimas veda prie veiksmų, kurie neduoda naudos, o greičiau yra žalingi“, – dar prieš pasirodant žiniai apie G. Nausėdos planus vykti į Ukrainą kalbėjo J. Novagrodckienė.
Užsienio politika – ne prezidento rankose
Politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius, komentuodamas šiandienos Lietuvos užsienio politiką Ukrainos atžvilgiu, sako, kad joje visiškai nesigirdi ir nesimato prezidento. Užsienio politikos iniciatyvą, pasak apžvalgininko, nuo migrantų krizės pradžios perėmė Vyriausybė.
Dabartinis Užsienio reikalų ministras galimai ima pavyzdį iš buvusio prezidento Valdo Adamkaus, kai šis krizės metu viešėjo Tbilisyje ar ne vieną kartą skrido į Oranžinės revoliucijos krečiamą Ukrainos sostinę Kijevą.
„Prezidento buvimas Tbilisyje įkvėpė ir aiškiai tai tas įkvėpimas. Akivaizdu, kad G. Nausėda ten nesiveržia ir jo patarėjos pasakymas, kad jei kvies, nuvažiuos, nieko nereiškia. Juk čia klausimas ne apie tai ar kviečia, o apie tai ar siūlaisi. O jis aiškiai nesisiūlo. Tai ne veltui būtent Albinas Januška kritikuoja G. Nausėdą, nes jis buvo V. Adamkaus patarėjas ir savo akimis matė, kaip ir kodėl buvo daromi dalykai. Dabar prezidentūra tame prasmės nelabai mato, o ir šiaip, diplomatijos pastangos atsilieka, nuo premjerės ir užsienio reikalų ministro“, – taip pat prieš pasirodant žiniai apie Prezidento planus sakė apžvalgininkas.
Anot jo, prezidentas ilgai kovojo, kad galėtų dalyvauti Europos vadovų taryboje, žodžiais kovojo už prezidento prioritetą užsienio politikoje, bet praktiškai to prioriteto įgyvendinti nesugeba.
„Jis nespėja tiek, kiek spėja premjerė ir užsienio reikalų ministras Ukrainos klausimu. Tada peršasi ir platesni apibendrinimai. Ko verta prezidento kritika Kinijos politikos atžvilgiu ir panašiai? Prezidentas „netempia“ būti užsienio politikos lyderiu. Nes arba nieko nedaro, arba daro per mažai“, – sakė apžvalgininkas.
Jis pridūrė, kad prezidentą valdo ne interesas turėti nuoseklią ir tvirtą užsienio politiką, bet asmeniškumai.
„Kiek kartų mes matėme, kad ambasadorių paskyrimo klausimas yra svarbesnis nei Rytų kaimyno suvaldymo strategiją. Atitinkamai ir čia, viskas priklauso nuo to, kas prezidentui įdomu ir kas ne. Atrodo, kad didžiausia įdomybė yra nuvažiuoti į Briuselį, į Vadovų Tarybos susitikimus. Ir visai neįdomu, kas ten vyksta ir ką pats galėtų pasakyti.
Taip, Asta Skaistgirytė, kaip patarėja, bando aktyvinti užsienio politiką, bet bendras vaizdas toks, kaip politologė Jūratė Novagrodckienė pasakė – prezidentui reikia ne patarėjų, o pritarėjų. Taigi, tai ir vyksta, ne tik pandemijos, bet ir užsienio politikos klausimais“, – sakė politikos apžvalgininkas V. Valentinavičius.
Pasak specialisto, užsienio politika yra Vyriausybės rankose ir taip yra nuo pat migrantų krizės pradžios.
Tuomet prezidentas, pasak V. Valentinavičiaus, visą laiką vėlavo ir darė tik nerimastingus pareiškimus viešojoje erdvėje, kai Vyriausybė lakstė į Europos Komisiją ir tarėsi dėl apgręžimo politikos, kuriai G. Nausėda pradžioje priešinosi.
„Jie sutarė dėl tos politikos, dėl EK palaikymo. Gabrielius Landsbergis lakstė į Iraką dėl migrantų grąžinimo. Visa Vyriausybė sunkiai dirbo, kad suvaldytų migrantų krizę, nes vasaros pabaigoje viskas tikrai atrodė žiauriai. Prezidentas tos krizės suvaldyme visai nedalyvavo. Taigi, mažesniu mastu dabar tas pats vyksta su Ukraina. Taip, prezidentas susitiko su Prancūzijos prezidentu, bet, kaip aš suprantu, tas vizitas buvo seniai planuotas. Bet štai Antony Blinkenas, norėdamas pasitarti Ukrainos klausimais skambino I. Šimonytei“, – sakė apžvalgininkas.
Anot V. Valentinavičiaus, Vyriausybės aktyvumas matosi ir kitur. Štai su BBC kalbasi G. Landsbergis, į Kijevą važiuoja I. Šimonytė, į Londoną – taip pat. Ten kalbama apie Ukrainą.
„Tai kas daro užsienio politiką? Ją aiškiai daro Vyriausybė“, – klausė politikos apžvalgininkas. Jis pridūrė, kad paskutinių dienų prezidento aktyvumas nieko nereiškia, nes tai – darbas ant Vyriausybės įdirbio.
„Nėra taip, kad prezidentas staiga tapo itin aktyvus užsienio politikoje. Dabar visi susitikinėja su visais, pareiškimai sakomi ant Vyriausybės padaryto įdirbio ir apie tai“, – sakė apžvalgininkas.
Kodėl prezidentas pasyvus?
Apžvalgininkas Marius Laurinavičius sako, kad nereiktų sureikšminti prezidento pasyvumo tarptautinėje arenoje. Lietuva ir taip tarptautinėje arenoje yra viena iš svarbiausių Ukrainos rėmėjų.
„Mes imamės pačių įvairiausių iniciatyvų, nuo ginklo tiekimo iki Seimo narių, ministrų ar pačios premjerės vizitų Kijeve. Lietuva tikrai yra matoma ir kuria partnerystes, kurios svarbios mums. Tai, kas ten vyksta, yra tiesiogiai susiję su Lietuvos saugumu.
Taip yra ne tik todėl, kad mes negalime sustabdyti kokią nors naują Rusijos agresiją, bet ir dėl pačių partnerysčių kūrimo“, – svarstė apžvalgininkas, pabrėžęs, kad partnerystės yra svarbus užsienio politikos instrumentas.
Šiuo atžvilgiu tarptautinėje arenoje mes negalime sakyti, kad dėl prezidento pasyvumo Lietuva kažkaip labai nukenčia arba ne kaip atrodo.
„Žinoma, Lietuvoje klausimas, kodėl Vyriausybei, kariuomenei, Seimo nariams imantis pačių įvairiausių iniciatyvų, niekas neprisimena jokių prezidento iniciatyvų šiuo klausimu. Kodėl jis rodo tokį pasyvumą? Reikia užduoti tą klausimą, nes prezidentas yra atsakingas už šalies užsienio ir saugumo politiką. Taigi, toks neveiklumas atrodo keistai, būtent Lietuvos viduje“, – svarstė politikos apžvalgininkas.
Jis pabrėžė, kad G. Landsbergiui tikrai nereikia patarimų, ką daryti ir kur ir kada važiuoti, nes tai – akivaizdu.
„Tie dalykai, kurie yra įėję į Lietuvos diplomatijos istoriją. Kaip Valdo Adamkaus vizitas su partneriais iš kitų šalių į Tbilisį 2008 metais, tikrai įėjo į Lietuvos diplomatijos istoriją. Esant tokiems pavyzdžiams ypatingų patarimų nereikia, jei žmogus nori dalyvauti politikoje. Tokius dalykus ne tik žinoti, bet ir suprasti jų reikšmę privalo bet kuris politikas, juolab esantis aukštuose postuose“, – sakė M. Laurinavičius.
Jis tikino, kad fizinis aukšto pareigūno buvimas Ukrainoje konflikto atveju išties gali padėti. Tarkime 2008 metais neveltui V. Adamkus ir partneriai iš kitų valstybių į Tbilisį vyko dar tada, kai karas nebuvo formaliai sustabdytas. Kai jie ten vyko į sostinę judėjo tankai.
„Tai ne tik solidarumo parodymas, bet ir fizinio saugumo priemonės. Net toks nusikalstamas režimas, kaip Rusijoje, kelis kartus pagalvotų ar tikrai nori rizikuoti viskuo, kuo rizikuotų, nusitaikę, kad ir netyčia į ES ir NATO šalių politikų gyvybę ar sveikatą. Tai svarbūs dalykai, o fizinio buvimo diplomatija yra panaudota tikrai ne vieną kartą. Dar kartą grįšiu ir prie to, kad buvimas Ukrainoje padeda Lietuvai užsitikrinti tas partnerystes, kurios garantuoja mūsų pačių saugumą“, – sakė M. Laurinavičius.
Tarkime Seimo narių vizitus į Ukrainą, JAV remia, nes tokios iniciatyvos svarbios didžiosioms pasaulio žaidėjoms, kurios bando tą konfliktą sustabdyti.
