REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Maskvos konferencija „Vaizduotės fabrikai“ (apie ją rašiau pirmame straipsnyje) vyko – negali sakyti „buvusiame fabrike“. Jis vis dar veikia ir gamina techninį popierių.

REKLAMA
REKLAMA

Bet čia 2005 m. įvyko pirmoji Maskvos meno bienalė, ir lankytojai bei meno žmonės atrado šią netoli miesto centro esančią erdvę (www.proektfabrika.ru). Po to jau buvo lengviau sutarti su fabriko direktoriumi panaudoti nereikalingas gamybai erdves. Dabar čia įkurta „Aktų salė“ (scenos menams) bei „Olivjė salė“ (vizualiesiems), dirba architektų kompanija, patalpas nuomojasi kino postprodukcijos kompanija „Cinemateka“, savo leidinius, dažnus ir mūsų knygynuose, ruošia garsi leidykla „Ad Marginem“. Teatro erdvėje įkurtas jaukus baras, transformuojama salė su dar vienu baru. Naujas, jau trečiasis teatro festivalis „Teritorija“ (www.territoryfest.ru) čia atrado tinkamą erdvę, o scena yra pagrindinė erdvė šiuolaikiniam šokiui Maskvoje. Santykiai su valdžia – jokie: iš pradžių būta donorystės, dabar sukamasi su privačių ar visuomeninių fondų pagalba ir iš nuomos. Bet direktorė Jelena Tupyseva pusiau juokaudama tikisi, kad dabartinė pasaulio finansų krizė galbūt jiems padės –sumažindama agresyvių projektų plėtrą, ir turtuoliai, netekę bent poros savo milijardų, taps jautresni ir geresni.

REKLAMA

Apie turtuolių jautrumą nepasakytum vaikščiodamas po buvusį vyno kombinatą šalia Kursko stoties, 2006 m. virtusį 10 galerijų, keleto dizainerių parduotuvių  ir trijų parodinių salių erdve „Vinzavod“. Salės rekonstruotos iki sniego baltumo ar užkonservuotų plytų raudonio, išsidėsčiusios aplink vidinį kiemelį. Pasirūpinta ir 100 vietų automobilių aikštele, kas yra Maskvoje didžiulis privalumas. Šio nemažo centro kilmė – privati iniciatyva, o tiksliau – dovana-žaisliukas milijonieriaus draugei. Centras oficialiai orientuojasi į studentus, menininkus, profesionalus ir „naująją buržuazinę bohemą“, kaip rašoma buklete. Ir nors gražioji „vyninės“ šeimininkė Sofija Trocenko skelbė, kad „glamūro čia nebus“, jo, besilankant parodose, netrūko. Natūralu, kai meno centras samdosi išmanančius kuratorius ir akivaizdžiai stipriai dirba tiek viešųjų ryšių, tiek menininkų priviliojimo sferose: buklete puikuojasi čia diskutavę Fredericas Beigbederis ir Michelis Houellebecqas, paskaitą skaitė Robertas Wilsonas, svečiavosi Natalie Imbruglia ir Vladimiras Putinas, čia rengta naujosios Kandinskio premijos nominantų paroda. Bukletas, tokių vakarėlių „ataskaitos“ rusiškuose „Stiliuose“ – privalomas dar vienas darbas. Dėsninga, kad panašių centrų  atstovai beveik nesilankė konferencijoje – kam tie vaizduotės fabrikai, kai jie valdo realybę? Ir dėsninga, kad tik šio centro atstovas pasaulį suskirstė į SSRS ir  Europą.

REKLAMA
REKLAMA

„Vinzavode“ dabar erdves okupavo post-ssrs-instaliatoriai Emilija ir Ilja Kabakovai su instaliacija „Tualetas“ (specialiai pastatytame sovietinės autobusų stoties tualete įkurtas sovietinis butas – nuo lopšelio kūdikiui iki televizoriaus ar kilimėlio ant sienos), smagūs musių civilizacijos tyrinėjimai. „Pobedos“ galerijoje – fotografo Michaelo Kennos „japoniški“ peizažai iš Amerikos, Japonijos ir Rusijos. O galerijoje „Photographer.ru“  – Antano Sutkaus garsių 7-8 dešimtmečių darbų paroda. Pačios garsiausios mūsų metro nuotraukos nedidelėje erdvėje gražiai  eksponuotos. Ką tai sudomino – gali pirktis nemažą albumą. Tiksliau, galėtų. Kolegė iš Olandijos kaipmat užsigeidė, bet – kasos aparatas sugedęs, o judesių ar bent intencijų jį pataisyti iš aptarnaujančios darbuotojos pusės – jokių.  Teko ilgiau pasigrožėti ir įsirašyti vaizdus į atmintį.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA



Viena parodų vyno kombinato rūsyje

„Vinzavode“ lankytojų netrūksta, įėjimo bilietai negąsdina (10 Lt), o išsičiustijusiam lyg į vakarėlį „bomondui“ čia lankytis jau privalu. Snobiška? Neabejotinai. Bet geriau madingiausias šio meto menas nei apleista bomžų lindynė, kuria fabrikas buvo spėjęs pavirsti. Dabar Maskva nuo Londono, centro direktorės nuomone, skiriasi tik transporto kamščiais.

Ak, kad tik tuo! Kas vienija šį centrą ir neseniai atsidariusią dar vieną erdvę, „Garažą“ (nuo 1927 m. buvusį autobusų parką) – tai, jog Londone prie galerijų nepamatysi ant kiekvieno kampo mindžikuojančių „apsauginių“, nuolatos iš nuobodulio besišnekančių per racijas ir taip sudarančių įspūdį, kad ten paveikslus ar Kabakovo muses visi tik ir vagia. Kilmė – beveik Anglijos, bet per Rusiją: šį nemažą statinį Romanas Abramovičius padovanojo savo draugei Darjai Žukovai.

REKLAMA



Restauruotas „Garažo“ fasadas

„Garažo“ salėse – kita Kabakovų parodų dalis. Šis centras tik ką atidarytas ir kol kas, palyginus su „Vinzavodu“, gerokai tylesnis, be to – jo veikla derinama su žydų bendruomene, kurios rajone jis įsikūręs – todėl šeštadienį čia neveikė knygynas. Artimiausia numatoma paroda – Franciso Bacono paveikslų. Pasitelkiami koordinatoriai tarptautiniams ryšiams, iš Anglijos samdomas erdvės architektas. „Biudžeto mes neturime“, – sakė viena centro kuratorių. Iš tiesų – koks gali būti milijardieriaus biudžetas? O dar – metinis biudžetas?!?

REKLAMA

Rusiškas meno centrų ypatybes išduodavo anglakalbių svečių leksika, akimirksniu identifikuojanti jas. Dažniau skambėjo posh (snobiškas, blizgus), nors rusai minėjo atkrytyj, svobodnyj (atviras, laisvas). Apsaugininkus priimdavo taip pat kaip šios šalies ypatybę. Keleto erdvių parodas apibendrindavo nelabai ką sakančiais žodžiais strange ir interesting (keistas ir įdomus), nors teisingiau jų kryptį nusakytų rusiškas stiob (patyčia, ironija) – drauge su šiokia tokia nostalgija sovietiniam totalitarizmui (ar vien kaip artefaktui?). Dar viena leksinė ypatybė: junginys multifunkcinis centras šioje šalyje reiškia visai ką kita nei pas mus. Sankt Peterburge Apraksijaus dvaro investuotojus, ketinančius atgaivinti rajoną, kultūrininkai nori įkalbėti paversti ne vien prekybos centru, o multifunkcionalia erdve. Bet kitas, jau nudegęs jų kolega peterburgiečius perspėjo: šio žodžio panaudojimas jų projekte nieko neduos, – į prekybos centrą įkištas knygynas ir kino teatras jau reikš multifunkcionalumą (t. y. mūsų „Akropolis“ būtų ir kultūros centras). Todėl ir čia reikia būti atsargiems, kad per didelį patiklumą ir viltis susitarti su agresyviu verslu, kuris šiandien Maskvoje itin dantingas, vaizduotės fabrikai neliktų tik vaizduotės vaisiais.



Šalia meno projekto „Babelis“ - dizainerių parduotuvės


REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų