Vaidas Jauniškis

Važiuojant namo iš tarptautinės konferencijos, vykusios Rygoje, autobuse keleivių gal 10. Priešais sėdintis arabiško gymio (Artimieji Rytai? Kataras? Turkija?) vyriškis kalba telefonu, ausis užsikimšęs ausinukėmis, todėl negali reguliuoti savo balso ir pusei autobuso porina apie vykusią konferenciją ir derina savo būsimą seminarą Vilniuje.

Iš anekdotų apie Štirlicą man bene labiausiai patinka tas, kaip Štirlicas miške išgirsta stuksėjimą medin. „Genys“,– pamanė Štirlicas. „Pats tu genys“,– pamanė Miuleris. Ši smagi alogika man primena mūsų gyvenime vis gausėjančią logiką, kaip visagalis „piaras“ per žiniasklaidos priemones kalbasi su mumis, absoliutaus žinovo tonu nurodydamas, kas yra kas, ir kuo mes turėtume tikėti.

Jei reikia šalies, ištiktos bankroto, simbolio – štai jis, iškilęs virš Reikjaviko kontūrų 74 m Halgrimuro bažnyčios bokštas (čia – didesnio formato nuotrauka). Anksčiau raketos siluetu grakščiai šovęs į dangų, šiandien jis aptūtulotas pastoliais.

Mikolajus Vorobjovas, puikus Vilniaus architektūros tyrinėtojas, savo knygoje „Vilniaus menas“ (1940 m.) rašė apie šio miesto harmoningą sąntykį su gamta, kurion jis įpintas ir iš kurios tiek ima: „Jis (miestas) gyvena sandermėje ir su miglomis, ir su saulės žaromis, su mėnulio spindėjimu, su lietingomis sutemomis ir su sniego dangos žvilgesiu“. Šiandien, parėjus daugiaus nei pusei amžiaus nuo šių sakinių parašymo, šis santykis regisi nelabai pasikeitęs.

Pramogų pasaulio atstovas ir buvęs šioks toks žurnalistas duria pirštu vienam iš buvusių premjerų į krūtinę, kažką sakydamas. Ekspremjeras tarsi kiek nuolankiai linkteli, abu atsisveikina, ir „pramogautojas“ išeina iš kultūrinio renginio, kuriame visi-turėjo-būti. Visi ir buvo, ir nebuvo įmanoma nepastebėti „pramogautojo“, kuris anksčiau linksėjo salėje į visas puses, galantiškai „labą vakarą“ ar „malonu jus matyti“ pakeisdamas į „ministre“, „premjere“ ir pan.

Nuostata kaip drebantis nieko gero per gyvenimą neatlikusiojo balsas:  ką nors palikti po savęs. Ir jau nesvarbu, ką – bloga ar gera, svarbu – palikti. Visiškai priešingas samurajiškam, dzenbudistiškajam: gyvenimą praeiti taip, kad kuo mažiau pripėduotum. Ne, mūsų gyvenimo credo remiasi kažkokiais matininkams artimais instrumentais: įkalti stulpą. Apsitverti. Atsižymėti taip, kad ateities kartos iš tolo apeitų. Pastatyti dangoraižį, mauzoliejų, skulptūrą.

Į Lietuvą pirmą kartą po Nepriklausomybės atgavimo atvyko garsusis prancūzų teatras „Comedie Française“. Ir jau po pirmos spektaklio dalies gastrolės virto skandalu arba dar viena papildoma komedija, kur juoktis galėjome tik iš savęs: kas per įžeidžiantis mėgėjiškumas! Tokio tikrai nesitikėjome! Tai gal mes jiems Večerskio  „Bambą“ pasiūlykime? Kai taip kalba „eiliniai mirtingieji“ – normalu, nes jie tapo reklamos ir saviapgaulės aukomis.

Taip vadinosi vienas gražiausių „Supertramp“ 1975 m. albumų, kurio dainų žodžiai ne tiek jau buvo svarbūs ar konceptualūs prieš nuostabią muziką. Bet šiandien jau galima – dėl vieno magiško ir pateisinančio visus veiksmus žodžio „krizė“ cituoti jo „Muilinę operą“ („A Soapbox Opera“): „Tėve Vašingtonai, tu viską supainiojai, surinkdamas nusidėjėlius į vieną skardinę taurę.

Kad ir kokia nepalanki kūrėjams būtų kultūros situacija, jie vis dar kuria, nepaisydami nei dabarties mokesčių, nei dar didesnių žadamų. Kaip mėgdavo girtis buvęs kultūros ministras Jonas Jučas, šiandien menininkai skina užsieniuose laurus, ir taip mūsų kultūra klesti kaip niekada – tai jis vis kartodavo, tarsi pats būtų bent kiek prie tų laurų skynimo prisidėjęs. Tiesa, vienu metu jis (ar gal žurnalistė) pasiuntė menininkus verčiau skinti pomidorų.

Jei vasarą neaprėpiamas vaikų laisvalaikis pasiekia džiaugsmo apoteozę chrestomatiniu vaizdu iš filmo ar literatūros kūrinio su miestelio tylą perveriančiomis vaikų sirenomis „Cirkas atvažiavo!“, žiemos linksmybes turėtų žymėti čiuožyklos atidarymas.

Taurės, lyg rankos maldai, pakeltos į viršų, dar vienas kilstelėjimas, tarsi norėtum kliustelėti gėrimo dangaus, o dar daugiau Žemės, ir itin konkrečios žemės dievams, ir  drauge su taurėmis kylančios viršun akys: tostas, palinkėjimas pirmiausiai sau, ir amžina ateities viltis, gimstanti iš dabartinės nevilties. Taip įprastai metai po metų baigiame metus su viltimi ir greta  jos kartais atsistojančiu nusižeminimu: gal kažkas duos, gal rytoj bus geriau.

Net nustėrsti, kai pamatai, jog pranašystės ir katastrofinės nuojautos pildosi taip realiai ir greitai, kad net juodas humoras negelbsti. Ir kaskart prieš valdžios rinkimus ištariama frazė „blogiau nebus“ vis paneigiama. Belieka šauktis dievopi, įtikėjus, kad esame verčiami virsti kultūriniais Jobais. Gero čia tik tiek, kad vis labiau nustojama tikėti valdžia, virstančia „karalium Juoba“, ir tik gūžteli, pamatęs statistiką, skelbiančią, kad esame labiausia retėjanti valstybė ES.

Šiandienos prieštaravimas, susidedantis iš dviejų banaliausių dabarties reiškinių: krizė ir Kalėdos. Jie panašūs, nes abiejų dislokacija neaiški: vienas įvardijamas kaip esantis prie vartų, belaukiantis už durų, kartais dar tik artėjantis, o tarpais jau ir apėmęs šalį, bet anaiptol ne visas įstaigas ir gyventojus.

Jei šįmet niekas nepasigedo dvejus metus vykusio „LUX – šviesos festivalio“, vadinasi, jis netapo reikšmingesniu miesto įvykiu. O jis ir šįmet, kaip tebeskelbia per neapdairumą užsilikęs Kultūros sostinės puslapis, turėjo vykti lapkričio  28 – gruodžio 6 d. Bet visos sumažintos Kultūros sostinės lėšos koncentruojamos į Naujų metų sutikimą su tokiu šviesos spektakliu, kuriuo galės grožėtis turistai iš kosmoso.

Pastaruoju metu visi tapome ekonomistais, vieni diletantiškais, kiti – geriau išmanančiais pasaulio ar savųjų namų situaciją. Net tarptautiniuose kultūros žmonių susitikimuose dažniausiai skambantis žodis yra „krizė“. Tik globaliau mąstantieji jį išverčia į (pasi)tikėjimo bankais krize, tuoj prisimindami keleto metų senumo „Enron“ precedentą, kuomet taip pat buvo beatodairiškai tikima. Vietos kultūrininkai krizę jau ima keisti į raidžių junginį PVM.

Žvelgdamas pro stebinančio visokeriopu patogumu traukinio langą į dar labiau kerinčius anapus jo vaizdus prisiminiau seną televizinę laidą per dar sovietinę centrinę televiziją. Joje, jei gerai pamenu, Borisas Grebenščikovas ir šviesios atminties popmechanikas akcionistas Sergejus Kuriochinas (o gal dar buvo ir Andrejus Makarevičius?) dėjo demaršą prieš visą centrinės televizijos rimtumą ir nekvestionuojamas tiesas, pareikšdami: tokio dalyko kaip „užsienis“ – nėra.

Pastarosiomis dienomis ir ypač šiandien galima būtų pastebėti keistoką migraciją – miesto gatvėse padidėjusį sekretorių ir klerkų skaičių. Dievažytis dėl jų statuso nereikėtų, nes aplankai, įmautės ar spalvingesni vokai visgi sunkiai išduotų tikslesnę jų darbo vietą ir net patį darbo pobūdį – priešingai, visi šie atributai regisi kaip svetimkūniai prie laisvesnio stiliaus rūbų ir tik dar labiau painioja, nes plastikinio aplanko nelydi nei vidutinio aukščio kulniukai, nei uniforminiai vyrų ir m...

Dar anais senais laikais, kai, ko gero, nebuvo net ŠMC, o tik Dailės parodų rūmai – nors atmintis ir gali klaidinti,– į Lietuvą buvo atkeliavusi op-arto meistro Vasarelio paroda. Ilgiausiai vaikštinėdami po parodą mokėmės išversti žvilgsnį ir pamatyti daiktus kitaip, nei jie yra, t.y. pamatyti ne realybę, o dailininko intencijas kreipti erdves. Po to linksmai vaikštinėjome po senamiestį ir kurį laiką dar pavykdavo „išversti“ realių namų formas ir išorės kampus „įgaubti“ į vidų.

Iš tiesų ištraukos, negalinčios pretenduoti nei į turistinį gidą, nei į išsamesnį Maskvos kultūrinio – plačiąja prasme – žemėlapio tyrinėjimą (kas kur renkasi, kas kiek uždirba, kas kur rodoma), nei į bet kokius dėsnius. Neįpareigojantys užrašai. Neįsipareigokite. xxx Maskvoje nebuvau bene 20 metų. Paskutinis ir išsamiausias šios žemės tyrinėjimas įvyko sėkmingai veržiantis į „Pink Floyd“ koncertą.

Maskvos konferencija „Vaizduotės fabrikai“ (apie ją rašiau pirmame straipsnyje) vyko – negali sakyti „buvusiame fabrike“. Jis vis dar veikia ir gamina techninį popierių. Bet čia 2005 m. įvyko pirmoji Maskvos meno bienalė, ir lankytojai bei meno žmonės atrado šią netoli miesto centro esančią erdvę (www.proektfabrika.ru). Po to jau buvo lengviau sutarti su fabriko direktoriumi panaudoti nereikalingas gamybai erdves.

Maršrutas neįprastas: jokių kremlių ir Arbato blizgesių, gluminančių kainų ir parduotuvių turtuoliams, valdžios diktatūros ir neapykantos „pribaltams“. Antrą konferencijos dieną žvelgiant į dalyvių ratą vožteli mintis: tai yra tie veidai, kurių nepamatysi per Rusijos televizijas. Ir Maskva, kurios nėra masinės informacijos vaizduose. Bet ta pati Maskva, kurioje gyvena ir po kurią keliauja milijonai jos gyventojų. Šalia „Kolcevaja doroga“ ar vos už jos.

Ar skamba žodžiai „teatro žvaigždė“? Kažkaip sunkiai, neįprastai. TV, estrados, eterio,  žvaigždė – jau normalu. Nes devalvuotas žodis „žvaigždė“ iš karto sukuria tam tikrą reiškinių lauką – apie ją/jį rašo blizgūs ir matiniai žurnalai, jos/jo vardas linksniuojamas įvairiuose susibūrimuose, kai nėra apie ką kita kalbėti, apie juos kuriamos TV laidos – po tris kiekviename kanale. O jei jos dar sukelia skandalą (na žinote, kad ir labai tokį neseną) – nuostabu.

Dar galima būtų pridurti – kaip surasti ramybę konkurencinėje kovoje feng šui ir sun tzu dėka, neprarasti savitvardos, parsiversti viršininką į lovą ir paversti draugu, kad pakeltų atlyginimą, išmokti derėtis ir sakyti ne, kasdien perskaityti po 10 vidinės harmonijos receptų ir t.t.. Visa tai mums siūlo dabartinės know-how knygynuose, ir nuo pasiūlos raibsta akys ir ima plakti širdis.

Šiandien jau gamta atspindi seniai suformuotus kalbos tropus, ne atvirkščiai: ramus milžiniškas vandens paviršius primena, kad jis yra „lygus kaip veidrodis“. Leidžiantis lėktuvui galėtum įmatyti savo atvaizdą apačioje, vienoje iš daugelio gilaus melsvumo akių, per uolas nesueinančių.

Klausimas „Ar buvai Klaipėdos džiazo festivalyje?“ skamba normaliai. „Ar važiuosi į Jūros šventę?“ – banaliai ir su prastoko skonio kvapu. O „Lankeisi „Plartformoje?“ liks nesuprastas. Nes tokių, apsilankiusių jau ketvirtajame tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje, bus gal daugiausia 200. Alternatyva pagrindinei scenos menų, muzikos srovei ir pačios tradicinės scenos erdvei pati savaime yra iššūkis. Tačiau jai, alternatyvai, tenka dar didesni.

Dar plačiai neatsivėrė kultūrinio sezono vartai, kultūros įvykių rengėjai tik palengva atostogų ritmą keičia darbiniu, tad kol kas aktualiausias regisi pagrindinių šalies televizijų „iššautas“ sezonas su visais privalomais prisistatymo atributais. Jos taip rengėsi ir taip šovė eteriniais fejerverkais, lyg mus būtų aplankiusios tikros tv. Kalėdos. Šiose skiltyse neketinu būtinai išskirti pagrindinių savaitės ar mėnesio „topų“, kurių neregėję turėtų nagus graužtis.

„Auksinių scenos kryžių“ vertinimo komisija žada po kovo 20 d. paskelbti pretendentus į aukščiausius šalies teatro apdovanojimus. Tačiau įprastinius ginčus ir pasikarščiavimus šiandien lydi ministerinės naujovės. Menas – pagal įstatymą Kas sieja Kelmės mažąjį teatrą su Vilniaus mažuoju? Ne vien pavadinimas. O Nacionalinį operos ir baleto teatrą su Panevėžio teatru „Menas“ ar Šilutės kameriniu dramos teatru? Atspėti sunkoka.

Kai nevyriausybinės organizacijos įvairiose kultūros įstaigose iškabino plakatą „Kultūra |  Politika. Išgirskime vieni kitus“, neabejoju, kad dažnas galėjo nustebti vien tuo, kad kultūros žmonės kažką daro, o gal net ir pasipiktinti, kad kultūra „nusileido“ iki politikos lygio. T.y. mažų mažiausiai susipurvino savo kultūrinės nekaltybės marškinius. „Kultūrtrėgeriai“ Skepsio pakako ir iš pačių kultūrininkų pusės.