• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastaruoju metu visi tapome ekonomistais, vieni diletantiškais, kiti – geriau išmanančiais pasaulio ar savųjų namų situaciją. Net tarptautiniuose kultūros žmonių susitikimuose dažniausiai skambantis žodis yra „krizė“.

REKLAMA
REKLAMA

Tik globaliau mąstantieji jį išverčia į (pasi)tikėjimo bankais krize, tuoj prisimindami keleto metų senumo „Enron“ precedentą, kuomet taip pat buvo beatodairiškai tikima. Vietos kultūrininkai krizę jau ima keisti į raidžių junginį PVM.

REKLAMA

Atrodo, kad pagal šiuolaikinę lietuvių kalbos abėcėlę po žodžio „krizė“ seka žodis „kultūra“. Nors politikai bando kalbėti apie solidariai kažkur mažinamus ir daug kur didinamus mokesčius (tik ne apie savo augančias algas), tačiau kultūros sričiai (gyvenimo, o ne laisvalaikio sferai) krizė ima grėsti taip, kaip anoreksijos padariniai – jaunoms merginoms. „Jauna mergina“ čia galime pavadinti naująją koaliciją arba visą šalį. O anoreksiją prisiminiau dėl to, kad bergždžiai bandžiau užsienietei išversti į anglų kalbą populiarųjų šios dienos posakį „veržtis diržus“ Ji manęs paklausė, apie kokią čia taliją kalbu. Apie šalies, teko atsidusti.

REKLAMA
REKLAMA

O talija (ji ir komedijos mūza) ima tolti nuo klasikinio kanono apimčių, jų taip ir nepasiekusi. Šiandien jos laukia siaubinga dieta ir kyla pavojus ne vien pasmerkti daugelį žmonių atsisakyti kultūros kaip pirmosios iš nebūtiniausių prekių, bet ir imti keisti bemaž į vietas pradėjusį stoti gyvenimo būdą.

Vieno dienraščio apklausoje per 60 proc. gyventojų į klausimą, kaip jie veršis savo diržus, hipotetiškai (laimė dar, kad hipotetiškai) atsakė, jog atsisakys pramogų mieste. Kiekvienas skirtingai supranta tas pramogas, vieniems tai gali būti pasisėdėjimai bare ar naktiniai klubai, kitiems – koncertai ir spektakliai ar kitokia mus bent kiek turtinanti kultūra. Žinoma, statistika nėra svarus argumentas, prieš įvairius balsavimus tuo vis įsitikiname. Bet susiejus jų atsakymus su neseniai pagimdytu antikriziniu naujosios koalicijos planu, dingteli mintis, kad į tų 60 proc. gyventojų skaičių patenka visi tos koalicijos nariai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip perkūnas iš giedro dangaus ant kultūros renginių organizatorių galvų trenkė naujas mokestis. Ne, ne vien iki 20 proc. padidėsiantis PVM bilietams į kultūros renginius, įvairių lengvatų (ypač spaudai) naikinimas, bet ir 20 procentų mokestis už išmokas užsienio atlikėjams ar trupėms. Dar – kylantys mokesčiai viešbučiams, maitinimui ir t. t. Didžiųjų šalies festivalių rengėjų paskaičiavimais, pritaikius visus pakeitimus vežti užsienio atlikėjus kainuos vidutiniškai 45-50 proc. brangiau, o gali siekti ir iki 60 proc. Ir akivaizdu, kad jų tikrai neperkelsi ant bilietus perkančiųjų pečių, kai šie sakosi pasiryžę pirmiausia imtis kultūrinės dietos.

REKLAMA

Šis ruduo buvo pirmieji metai po beprotiškai ilgo laiko tarpo (prisimena tik šlovingieji Jaunimo teatro laikai devintajame ano amžiaus dešimtmetyje), kai bilietai į teatro spektaklius ėmė tirpti per keletą valandų, ir dabar į daugelį scenos renginių jie perkami net ne prieš mėnesį. Teatrai pagaliau prisivertė skelbti  repertuarą gerokai iš anksto. Žinoma, daugiausia dėmesio nusipelno komedijos, bet ne tai svarbiausia. Kultūra, regis, tapo ne vien laisvo vakaro, bet tiesiog mados ir gyvenimo būdo reikalu. Vartojimas pasiekė ir ją. Kad įsitikintumėte – užeikite į knygynus prieš Kalėdas.

REKLAMA

Dabar teks sustoti. Pirmiausia teks atsisakyti pabrangsiančių knygų ir laikraščių (keletas jų bankrutuos ar laikinai užsidarys). Gąsdinama vien provincijos laikraščiais, bet apie kultūrinius leidinius nekalbama – požiūris vis dar toks pats: nors kultūros sferoje darbuojasi vis daugiau žmonių, ji vis aktyvesnė (nekalbant apie ES kultūros sferos įtaką BVP, gerokai lenkiančią žemės ūkį), mūsų šalis pagal politikų ir žiniasklaidos mąstymą vis tiek lieka agrarinė. Todėl ir vyriausybės formavimo metu net nebuvo kalbama apie Kultūros ministeriją – ji tapo tokia „likutinė“, kad net keista, kad jos nepamiršo. Kas ateis jai vadovauti – niekieno reikalas. Aktorius Remigijus Vilkaitis? Gal ir gerai (nors neabejotinai prarasime gerą aktorių). Bet neabejotina ir tai, kad kandidatu jai vadovauti gali būti bet kas – visiems į tai nusispjauti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tas agrarinis mąstymas vėl sustiprėjo pirmiausia biudžetų kultūros renginiams mažinimu ir mokesčių didinimu. Žinoma, pirmiausia klius „Vilniui – Europos kultūros sostinei 2009“, kuris iš progos tapti šalies pavyzdiniu reiškiniu šiandien „perkvalifikuotas“ į beveik abejotiną galimybę galbūt įvykdyti bent dalį programos ir nenutraukti Europos kultūros sostinių estafetės. Po to daug ko nustos Kultūros rėmimo fondas, kuriam jau dabar finansavimas sustabdytas. Kas liks nepajudinta – taip pat aišku: Valdovų rūmai, juos premjeras jau palaimino. Ne tik iškalbingas konservatoriaus reveransas socialdemokratų tėvui. Tiesiog vertybių įtvirtinimas: juk paminklo skleidžiama šviesa palies kiekvieną, einantį pro šalį. O renginiai ir mokami, ir durys į juos paprastai būna uždarytos.

REKLAMA

Kokios būtų kitos pasekmės priėmus visą numatomų mokesčių paketą? Ir čia paradoksas: beveik jokių. Tiesiog didieji festivaliai nustotų veikti, o kadangi jie būdavo organizuojami efektyviausiai, t.y. su mažiausia žmonių komanda, bedarbių padidėtų nežymiai. Žmonės toliau pirktų bilietus į vietinius prasčiausios kokybės renginius ir būtų patenkinti. Tėvyninė komercinė rinka suklestėtų, nes neliktų nei pasirinkimo, nei konkurentų (gal čia – slaptas Valinsko planas?), o žiūrovai labai greitai pamirštų, kas yra kokybė, nekalbant apie novatoriškus „nukrypimus“ nuo normos. Ir vėl, ko gero, taptume tikra, o ne įsivaizduojama XIX a. agrarine šalimi. Bet tada iš atminties išnyra Rūtos Vanagaitės pranašystė pokalbyje su Leonidu Donskiu: ne inteligentai nušluos Seimą, o žmonės su šakėmis. Nes inteligentai dar nori kultūringai kalbėtis. O čia į frazę „tupas tu žurnalistas“ gali būti atrėžta „Pats tu tupas“ ir dar tomis šakėmis pridėta.

REKLAMA

Bet kol tai įvyks – šiandien bado dieta gresia tikrai ne visiems. Ji būtų tik toks smulkus atvirkštinis „likbezas“ – raštingųjų likvidacija, bet kas jie beraščiams? Susiveržti diržus netgi būtų naudinga – valdantiesiems badmiriaujantys ir besilankstantieji mažiau kompleksų sukelia.

Bet vienas išlieka, ir akivaizdus. Psichiatro Finno Scarderudo teigimu, anoreksija kyla ne iš noro kopijuoti manekenes. (Plg. premjero atsakymą į klausimą, kodėl kitos šalys mokesčius mažina, o mes didiname: mūsų šalies ir mūsų ekonomikos specifika kitokia.) Anoreksija kyla iš noro nors ką kontroliuoti. Mergaičių atveju – savo kūną. Valdžios – savo šalį. Bet kaip, bet kokia kaina, kad tik kas nors būtų tavo įtakoje. Tada ramiau, krizė ne tokia baisi. Bet kokių baimių akivaizdoje nuosavas kūnas tampa paskutine priebėga, kurioje gali įvesti bent minimalią tvarką – tada nors žinai, kad kažką kontroliuoji. Tik apmaudu, kad apie politinę anoreksiją tenka kalbėti perkeltine prasme.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų