REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Taip vadinosi vienas gražiausių „Supertramp“ 1975 m. albumų, kurio dainų žodžiai ne tiek jau buvo svarbūs ar konceptualūs prieš nuostabią muziką.

REKLAMA
REKLAMA

Bet šiandien jau galima – dėl vieno magiško ir pateisinančio visus veiksmus žodžio „krizė“ cituoti jo „Muilinę operą“ („A Soapbox Opera“): „Tėve Vašingtonai, tu viską supainiojai, surinkdamas nusidėjėlius į vieną skardinę taurę.“ Todėl šiandien, kalbėdami apie dažnai girdimą ne vien visuotinę, bet daugeliu atvejų – kultūros krizę, turėtume pirmiausia išsiaiškinti, kokia mus ji ištiko, o jau tada pabandyti atsakyti į tą chrestomatinį „ką daryti“ arba kaip laikytis kultūros krizės atveju kūrybos žmonėms.

REKLAMA

Taigi, pirmiausia: krizė ištiko ne kultūrą ar kūrybą – šios ateina ir praeina kasdien, vieną dieną sukuriant puikią dainą, kitą dieną sėdint be įkvėpimo. Krizė ištiko valstybinę kultūros palaikymo sferą ir kultūros bei kūrybos žmonių finansavimo modelį. Ir tai ne vienos dienos ar mėnesio įvykis, o tiesiog gerokai paaštrėjęs ligos simptomas.

Susidėję keletas faktorių tiesiog išklibino nuostatas, beje, niekada nebuvusias tvirtas ir be priekaištų, tik jau tapusias įprasta kasdienybe: kultūros sistemos finansavimo netolygumus ir įstatymų painiavas, mokesčių lengvatas ir jų naikinimą, kultūros strategiją ir jos akivaizdžią stoką per visą nepriklausomybės laikotarpį; o čia dar įsipainiojo valdžių kaita ir būsima kova dėl prezidento (t. y. dar vienos valdžios) vietos ir VEKS kaip proginis įvykis.

REKLAMA
REKLAMA

Bet kadangi mes mąstome progomis ir priešokiais (nes nėra jokios kultūros strategijos ir viskas „prisimenama“ tik dėl tų progų), todėl „staiga“ ir išlenda aibės nesusipratimų, kurie vėliau eskaluojami, išdidinami ir susipainioja ar supainiojami, migruoja į kitus  minėtus faktorius ar net ištisas sferas. Todėl logiška, kad žiniasklaidoje pagal užsakymus ar netyčia ima rastis medicininės ir kriminogeninės retorikos pavyzdžių  apie trūkusius pūlinius ant kultūros (o tiksliau – valstybės) paliegusio kūnelio, apie vagis ir nusikaltėlius a priori, kaip karo lauko teisme. Retorika pavirto ir bet koks judesys, daromas dėl bet ko kito, o tiksliau – dėl pozicijų ir valdžios. Tebeskambantis ir dar skambėsiantis „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ programos atvejis nėra išskirtinis. Jį išversčiau taip: Lietuvai tarptautiniu mastu buvo suteikta proga, beveik nemokamas reklaminis skydas pagarsinti šalį ir įtvirtinti jos vardą tiek politiniu, tiek  visuomenės bei ekonomikos lygiu, bet tuo nebuvo pasinaudota. Priešingai, buvo pasinaudota (panaudota?) valdžios negebėjimu surengti šią reklaminę kampaniją, iš kurios būtų buvę neabejotinos naudos visiems, nuo pačios šalies vardo ir įvairių įplaukų į biudžetą iki jos piliečių, pamačiusių įdomesnių nei įprasta kultūros įvykių. Ar norite pasakyti, kad užstrigome tik ties kokiais 20 ml. Lt, kad tai yra reikšmingi pinigai valstybei, nuolatos besitaškančiai į šalis šimtais milijonų? Ne pinigai čia svarbiausia, bet jau būsimais šimtais ir tūkstančiais milijonų matuosimas prestižas, kurį kažkam visgi pavyko pakirsti. Šiandien įvykiai gęsta vienas po kito (nebebus mažiausiai vieno Eimunto Nekrošiaus spektaklio, keleto festivalių), o ir šalies vardas tarptautiniu mastu yra suterštas. Už tai galima dėkoti tik sau patiems (tiksliau taip pat – visoms valdžioms), taip ir nesugebėjusiems per visą nepriklausomybės laikotarpį sukurti patikimesnės kultūros reguliavimo sistemos bei jos principų. Šiandien tema toliau eskaluojama, nes kultūra, pasirodo, yra tinkamas, jei ne pats geriausias laukas diskredituoti šalį tarptautiniu mastu: jis tinka ir kiršinti atskiras visuomenės dalis (žr. „Respublikos“ tekstus, kur sportininkai kalba apie moratoriumo kultūros renginiams būtinybę – ar kultūrininkai turėtų atsilyginti tuo pačiu dėl olimpiadų ir nacionalinių stadionų?), tinka ir imtis „globoti“ kultūrą kaip kokiems mesijams. Audronis Liuga teisingai rašė apie tai, jog kultūra tapo „privačiu reikalu“, turėdamas omeny kultūros renginių organizatorius; deja, yra dar blogiau, nes kultūra bei atskiri jos renginiai tampa atskiru ir privačiu politikų reikalu – nuo bandančių ją „gelbėti“ (sakykime, peržiūrint įvairius projektus kaip dar vieniems ekspertams) iki bandančių sodinti į atitinkamus postus savus žmones, t. y. ieškant galimybių atsirėžti sau rinkos dalį (tai vyko ir vyksta nuolatos).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Todėl kalbėti apie išskirtinius kultūrai metus nematau prasmės, šie metai tik dar sykį parodo visos sistemos ydingumą ir išsigimimą, kuris panaudojamas vien privačiai naudai. Dabar skubiai bandomos gydyti žaizdelės, bet net naivu manyti apie visos sistemos regeneraciją. Ir kai valdžia teisinasi žodžiu „krizė“, iš tiesų ji šiuo žodžiu įvardina pati save, nes krizė yra ir nuostabus galimybių metas, ji suteikia progą  pertvarkyti sistemą taip, kad kuo mažiau tokių įvykių rastųsi vėliau. Tačiau nemanau, kad ir apie tai visiškai nėra mąstoma. Priešingai, veikiau spėčiau, kad mąstoma, tik nenorima imtis to gydymo, kaip tik siekiama jo kuo labiau išvengti. Nes, sakykime, pagaliau išleisti kultūrą iš valdžios rankų (įdiegiant jau seniai pribrendusį, ne sykį išdiskutuotą aukščiausiuose sluoksniuose „rankos atstumo principą“, veikiantį daugelyje demokratinių šalių ir leidžiantį apie kultūrą spręsti ir finansus dalinti ne politikams ir valdininkams) – tai reikštų dalį priklausomų žmonių ir lėšų išleisti iš savojo manipuliacijų lauko. Šiandien tokiam žingsniui ir pagundai jį žengti jau sukurtas ir „priešnuodis“ – iš „įtikinamų“ ir retorikai palankių pavyzdžių, vėl paminint porą „sudegusių“ VEKS projektų (nors kaip tik dėl valdžios kišimosi jie ir sudegė). Antra vertus, atskiri korupcijos atvejai teismuose ar aibėje kitų institucijų nestabdo visų teismų ar valstybės in corpore darbo. Tiesiog šiandieninė antikultūrinė kampanija (mūsų pačių kuriama ar svetimų rankų paveikta?) pamažu tampa tokia galinga, kad nori nenori kiek paranojiškai imi galvoti apie dar vieną suplanuotą tautos elito (ar inteligentijos, kaip kam labiau patinka) naikinimą, jį verčiant emigruoti tiek fiziškai, tiek iškeičiant nepriklausomas pozicijas į labai priklausomas. Nes emigruoja paprastai ne tie, kurių vilos užsieniuose. O su valdinininkijos tvirtėjimu įvairiose sferose galima logiškai kalbėti apie demokratijos menkėjančias galias.

REKLAMA

Todėl krizė neturėtų labai gąsdinti, tiesiog ji išgąsdino tuos, kurie vylėsi, kad įvyks stebuklas ir kažkaip „prašoksime“ naująjį feodalizmą. Klausimas – kaip šiandien elgtis, paaštrėjus jai, ir kaip turi jos akivaizdoj laikytis įvairūs kultūros ir kūrybos žmonės? Apie tai svarstoma ne vien mūsų šalyje, nes kitus kraštus ji paliečia galbūt mažiau visuomeniniu požiūriu (dėl demokratiškesnių kultūros valdymo mechanizmų), bet finansiniai ap(si)ribojimai taip pat beldžiasi į langus. Ir kai kur galioja ir bendri principai.

REKLAMA

Jeilio universiteto profesorius sociologas Helmutas K. Anheieris savo šių metų tekste „Kaip menų ir kultūros sektorius reaguos į krizę?“, lyg kalbėdamas apie mūsų politikus, mini, kad šiandien ekonominis nuosmukis dažnai aptariamas tik dienos realijų kontekste, sprendžiant tik artimiausių savaičių klausimus ir kur kas dažniau gelbstint pačios valdžios įvaizdį nei naikinant visą sindromą. Todėl ir sprendimų energija švaistoma paskiriems atvejams, taip užsidirbant sau papildomų „gelbėtojo“ taškų, o ne bandant telktis į sistemines ydas. (Detaliau jau galima būtų imtis dabartinės Vyriausybės veidmainiškos taktikos pirma aklai įvesti mokesčius, o jau vėliau ieškoti „dialogo su visuomene“.) Konkrečiau kalbėdamas apie kultūrą sociologas išskiria grėsmes, kurios kilo dėl labiau išaugusio (prisipratinto) kultūros, finansuojamos iš valdžios kišenės, poreikio nei kultūros, kuriamos mažesnėmis mokesčių mokėtojų sąnaudomis ir todėl efektyvesnės (plg. įvairių valstybinių įstaigų lankymą ir jų finansavimą bei keleriopai mažesnes išlaidas ne pelno organizacijose); pavojingi buvo ir modeliai, kultūrai aklai numesti iš kitų sričių, kur labiau buvo vertinamas kultūros atsipirkimas nei jos kokybinė įtaka (čia jau iliustracijai tinka visa Kultūros ministerijos finansinės atskaitomybės sistema); ryški ir kultūros sektorių profesionalizacija, suplakta su neryžtingu atstovavimu kultūros sferai (o tam jau žr. pastarųjų dienų kultūros ministro atsisakymus „kovoti“ dėl kultūros sferos).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet kalbėdamas apie tai, kaip turėtų elgtis kūrybos sferos žmonės ir jų organizacijos, Kalifornijos universiteto profesorius Anheieris ne kartą pamini kultūros žmonių susitelkimą ir jų bendrą veikimą „už“ išlikimą  ir „prieš“ antikultūrinę veiklą („kūrybinę destrukciją“). Būtina: peržiūrėti savo organizacijos esmines vertybes  ir – jei reikia –  pertvarkyti jas ne vien remiantis ekonominiais paskaičiavimais, bet suteikiant joms šiandienos aktualumo; sutelkti energiją pirmiausia ties pagrindinėmis programomis ir uždaviniais (misija); išskaidyti galimas-numatomas įplaukas pirmiausia bandant mažinti valdžios ir rėmėjų finansinę pagalbą, t. y. kad įplaukų srautai išliktų mažiausiai pakitę ir netekus šios pagalbos; labai svarbūs tampa ir informacija, aiškūs ir skaidriai skelbiami planai – tai galėtų tapti kampanija, o vėliau ir virsti įpročiu, kuris leistų visuomenei ar jos daliai pasitikėti organizacija ir kuo toliau, tuo labiau suvokti tiek jos misiją, tiek ją remti – nuo akcininkų iki nuolatinių lankytojų; būtina taip pat imtis ir savos organizacijos lobizmo ir atstovavimo jai įvairiais lygiais, taip pat ir drauge su kitomis panašiomis organizacijomis. O ateičiai siūloma pastudijuoti visos sistemos atsinaujinimo, inovacijų  galimybes visam ne pelno siekiančių organizacijų laukui, imtis kurti pasitikėjimo fondą, kuris padėtų menkesnėms organizacijoms ištikus naujai krizei (negalima nepridurti – čia jau amerikietiško požiūrio įtaka), galbūt net imtis mąstyti apie organizacijos narystę – nuo mokamos narystės iki atstovavimo jai įvairiais lygiais. Pažymėtina, kad sociologas gerokai daugiau skiria dėmesio nevyriausybiniam sektoriui, kuriam kaip tik šiandien yra iškilusios kur kas didesnės grėsmės nei valstybiniam. Antra vertus, JAV profesoriui nebūtina kiekviename straipsnyje kartoti ne pelno siekiančių organizacijų privalumų – nuo efektyvesnio jų valdymo ir veiklos iki demokratijos užtikrinimo ir rodiklio.

Peržvelgus šiuos jo gan universalius gelbėjimo receptus, tuoj pat prisimena keletas nesenų spaudos konferencijų, kuriose nevyriausybinio kultūros sektoriaus operatoriai (tie, kurie jau su žiniasklaidos pagalba tapo ir „vagimis“, ir „pinigų plovėjais“) kalbėjo apie VEKS-ą ir konkrečius jų projektus ištikusias krizes. Galbūt tai atrodė ir kolektyvinis SOS, bet galima žvelgti ir kitaip. Tiek įvairių organizacijų už bendro stalo, tiek jų bendrų pareiškimų ir tokio jų susitelkimo mūsų šalyje dar nebuvo nuo jos pačios pradžios. Ir tai negali nedžiuginti: tarpusavyje būdami konkurentais jie visgi rado labai daug bendrų savo veiklos taškų ir problemų vardiklių. Vadinasi, žengiama ne tik teisingu keliu. Tik reikia patiems nesivadovauti progų stiliumi ir nepamiršti, kad vieni ar kiti metai praeis, bet po jų seks naujas šalies vardo tūkstantmetis – iki to vardo išlikimo, suprantama. Ir jei šiandien iškilo antikultūrinės kampanijos pavojus (būtent taip įvardinčiau šią „krizę“, o kas jai vadovauja – nesiimu spręsti), ryt normaliausiai iškils dar vienas. Iki pačių suvokimo, kad galima turėti privatų teatrą, bet ne privačią kultūrą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų