Nors moteris teigia, kad augalų apsuptyje ji anaiptol nebando įvesti idealios tvarkos, nesiekia tobulybės – viskas čia tarsi auga natūraliai, tačiau įžengus į sodą, apima toks jaukumas, jog tiesiog norisi būti, mėgautis akimirka, įkvėpti prieskoninių žolelių kvapo ir neapsunkinti galvos bereikalingomis mintimis. Būtent tą ir daro Svetlana, aprodžiusi nuostabias gėles, kurių kiekviena mena skirtingas istorijas.
Rytas prasideda nuo pasisveikinimo su augalais
Kiekvienas alytiškės rytas sodų bendrijoje „Volungėlė“ esančioje ramybės oazėje būtent ir prasideda nuo pasilabinimo su gėlėmis, augalais. Su kavos puodeliu rankose moteris apeina visą teritoriją, apžiūri, kas pražydo, ar augalams nieko netrūksta.
Svetlana puikiai prisimena, iš kur kiekvienas jų jos sode atsirado. Kai kurios gėlės primena artimus žmones, svarbius gyvenimo įvykius ar šypseną keliančius linksmus nutikimus.
„Nors turiu namus Alytuje, bet vasaras leidžiu sode. Čia dažnai atvažiuoja ir mažosios anūkės iš Vilniaus. Reikia sugalvoti, kuo jas užimti, tad sumąstome visokių smagių dalykų. Yra ir batutas, baseinas.
Anūkės irgi domisi augaliukais, savo atskirus darželius sodina. Atvažiavusios žiūri, kas išaugo, rūpinasi. Džiaugiuosi, kad ir joms čia patinka“, – pasakojo dzūkiškos tarmės puoselėtoja, pedagogė, tautodailininkė, etnokultūos specialistė, kultūros premijos laureatė S. Žadeikienė.
Sodo prieigose gausu anūkių akriliniais flomasteriais išpieštų akmenėlių, kurie žaismingai puošia aplinką. Mažosios turi savo vazonėlius, pačios sodina augalus. Namelio viduje – anūkių gaminti žaislai, močiutės joms pasiūta lėlė Pepė Ilgakojinė.
„Kai atvažiuoja vaikai, artimieji, čia būna daugiau veiksmo, tenka suktis. Bet man malonu rūpintis, laukiu jų atvykstant. O kitomis dienomis būnu viena. Tada jau daugiau su savo gėlėmis pasikalbu“, – šypsojosi moteris.
Gėlės auga ten, kur joms patinka
Ji pamena, kad kadais sodą ji pirko vien todėl, kad šalimais buvo miškas, kuris jai netgi buvo svarbiau negu sodas. Tik atvažiavusi į sodą, Svetlana pirmiausia ir traukdavo į mišką – grybaudavo, rinkdavo uogas.
Gaila, tačiau to miškelio šalimais jau nebeliko, neseniai jis buvo iškirstas. Dabar, norint pasiekti mišką, reikėtų tolokai paėjėti, tačiau, kaip sako alytiškė, jau nėra tiek sveikatos.
Kaip pasakojo Svetlana, sode ji neverčia savęs skubėti, kažkam įsipareigoti. Viskas teka ramia vaga, o moteris tiesiog mėgaujasi buvimu.
„Nors juokiuosi, kad pas mane čia „šabakštynas“, tačiau atvykusieji sako, jog jiems jauku. Visuomet visiems kartoju: jauskitės laisvai, eikite, imkite, skinkite uogas, ragaukite, darykite, ką norite. Norisi, kad žmonės čia pajustų tą vidinę laisvę ir ramybę“, – kalbėjo alytiškė.
Kaip minėta, Svetlanos sode, regis, ir augalai jaučiasi nevaržomi, kiekvienas gyvenantis savo gyvenimą. Moteriai visiškai netrukdo, jeigu viduryje tako išauga gėlė ar kad kažkas užsisėja ne ten, kur planuota.
„Jūs tik pagalvokite, negi tarp pomidorų aš sodinčiau gėlę kosmėją? Niekada. Bet ji išdygo ir tegul sau auga. Ar man gaila? Kitas žmogus sakytų: rauk, išpurenk žemę, juk stelbia pomidorus. Bet ar aš juos visus suvalgysiu, ar tiek man reikia?
Vietos užteks visiems: ir kosmėjai, ir pomidorui. Ir pas mane taip ne vienoje vietoje. Jei kažkas kažkur neplanuotai užsisėjo – tebūnie, jei tik tiems augaliukams taip gerai“, – šypsojosi moteris.
Rodydama, kokios grožybės auga sode, alytiškė papasakojo ir pačias netikėčiausias istorijas, kaip jos atsirado.
Kiekvienas žiedas turi savo istoriją
Štai draugę Juliją Svetlanai primena jos dovanotos geltonos lelijos. Julijos jau nebėra, tačiau, žvelgdama į šias gėles, Svetlana kaskart ją prisimena.
Alytiškė papasakojo, ir kaip jos sode atsirado juka, kurios ji kadais labai norėjo. Parduotuvėje rado tik varganą jos šaknelę, o kaina pasirodė ne tokia ir menka. Dargi moteris prie prekystalio sutiko ir parduotuvės savininkę, kuri teigė, kad žmonės skundžiasi, jog iš šios partijos jukos neprigyja.
Visgi Svetlanai ji padarė nuolaidą, pardavė šaknelę už simbolinę kainą. Kadangi į vieną vazonėlį pasodinti netilpo, tai Svetlana padalijo šaknį pusiau ir pasodino į du vazonėlius. Tąkart buvo žiema. O pavasarį abiejuose vazonėliuose išdygo daigai.
„Kadangi žinojau, kad jukai reikia šilumos, o sode buvo šiltnamis, tai prie jo augalą ir pasodinau. Kai buvo vėtra, ji šiltnamį nugriovė, o juka taip ir liko. Kadangi ji plečiasi, tai dalinuosi šiuo augalu su visais, kas tik nori“, – pasakojo moteris.
Nors Svetlana nėra didelė rožių gerbėja, jos gėlių darželyje vietą rado ir jos. Per gimtadienį raudoną rožę vazonėlyje moteriai padovanojo sūnus. Svetlana pavasarį pasodino augalą žemėje ir galvojo – bus kaip bus. Kaip sako alytiškė, nei per daug ją „glostė“, nei kuo tręšė, bet ši kuo puikiausiai auga ir primena sūnų.
Iš miško parsigabeno „mešką“
Moters gėlynuose įkomponuoti ir kelmai. Svetlanai kadais jie labai patiko, norėdavo juos turėti savo sode. Vieną kelmą miške iškasė vyras, teko daug pavargti, bet galiausiai pavyko. Tad dabar šis kelmas visuomet sužadina prisiminimus apie jį.
Kitas kelmas saugo gan šmaikščią istoriją ir turi netgi vardą – tiek Svetlana, tiek jos anūkės vadina jį „meška“. Anksčiau jis taip pat augo netoli sodo buvusiame miške.
„Kai lankydavusi sode, man labai norėdavosi gyvybės – kačiuko ar šuniuko. O miške augo šis samanomis apžėlęs kelmas. Kaskart pro jį praeidavau ir tarsi sugyvinau, juokais pradėjau vadinti meška.
Šią mintį pasigavo ir mano anūkės – praeina pro kelmą ir su „meška“ pasisveikina, tai gėlių atneša, kad liūdna nebūtų, tai šakelėmis apdeda, kad nesušaltų. Kaip kokioje pasakoje“, – juokėsi Svetlana.
Bet kuomet miškelį iškirto, kelmui neliko šešėlio – ir samanos nunyko, tad „meška“ liko be „kailio“. Svetlana anūkėms ėmė pasakoti, kad „meška“ paseno ir nupliko, ką gi su ja reikės daryti? Anūkės greitai surado išeitį – reikia „mešką“ parsinešti namo, ją laistyti, prižiūrėti.
Greitai buvo sugalvotas planas, o alytiškė „meškos“ pargabenimui prašė žento pagalbos.
„Sakau: imkime kirvį, pjūklą, eisim į mišką meškos. Žentas nesuprato – negi jau meškos prie mūsų miške apsigyveno, o gal uošvienei dar malkų mažai“, – juokėsi Svetlana.
Tad visi bendromis pastangomis parsinešė kelmą į sodą ir dar apsodino jį perkūnropėmis – kad gražiau „meška“ atrodytų.
Ir visgi labiausiai alytiškei „prie širdies“ jos sode augančios nakvišos. „Nakviša mano mylimiausia. Aš esu „pelėda“, man darbingiausias laikas nuo – 18 iki 22 valandos. Būtent tuo metu labai gražiai žydi nakviša. Naktinėju aš – ir ji kartu su manimi. Kiekvieną vakarą išeinu ir padėkoju Dievuliui už dar vieną dieną ir tai, ką turiu“, – sakė S. Žadeikienė.
Teksto autorė: Raimonda Bernatavičienė
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
