Paskutiniajam Baleto savaitės spektakliui – Adolphe'o Adamo baletui „Žizel“ (10-02) gyvybės suteikė jame pagrindinius vaidmenis atlikę Rusijos Didžiojo teatro solistai Svetlana Lunkina ir Nikolajus Ciskaridze. Šis šokėjas Lietuvoje lankėsi pernai, kai dalyvavo istorinėse viso Didžiojo teatro baleto trupės gastrolėse ir šoko Konradą Adamo balete „Korsaras“ – jau tada paaiškėjo, kad jis Lietuvoje turi nemažą gerbėjų būrį, kuris suplūdo ir į antrąjį susitikimą su savo žvaigžde.
Prieš keletą metų pasauliniame baleto olimpe karaliavęs šiandien trisdešimt septynerių metų gruzinų kilmės balerūnas pasižymi efektinga šokio technika ir ypatinga charizma, tad visuotinis entuziazmas, kylantis stebint jo šokį, nekelia nuostabos. Jo partnerė Lunkina – puiki artistė, dėl didesnės konkurencijos tarp baleto solisčių moterų kiek mažiau žinoma.
Abiejų svečių viešnagė iš esmės atgaivino Lietuvos baleto repertuaro senbuvį spektaklį, kuris rodomas jau nuo 1985 metų. Pilnoje žiūrovų salėje tvyrantis jaudulys ir elektrizuojantys lūkesčiai padėjo spektakliui tapti reikšmingu estetiniu impulsu, suteikusiu naujų minčių ir apie seną spektaklį, ir apie jį čia ir dabar kuriančius artistus. Ilgus metus už „Žizel“ dirigento pulto stovėjusį šviesaus atminimo dirigentą Vytautą Viržonį pakeitė jo kolega Alvydas Šulčys – Adamo muzika skambėjo jausmingai ir dramatiškai, kaip ir pritinka romantizmo epochos ryškiausiam eksponatui. Tragiškas siužeto peripetijas pranašaujančią uvertiūrą sekė pažįstamos mizanscenos, kurių detalės džiugino organiškumu ir gaivia artistine motyvacija.
Andrius Žužžalkinas, ne taip seniai paruošęs Ilarijono vaidmenį, atkreipė dėmesį naujomis detalėmis – už nugaros slepiamos gėlės, nedrąsus mėginimas pasibelsti į Žizel trobelę atskleidė drovią girininko prigimtį.
Vos tik scenoje pasirodžius Albertui-Ciskaridzei, nesunku buvo pasakyti, kad tai – persirengęs hercogas: jo aukštą kilmę išdavė ne tik nepraktiškos ir darbui vynuogynui menkai tepritaikytos baltos kelnės, bet ir egzaltuota, pabrėžtinai aristokratiška laikysena. Jo dialogas su Vilfridu-Laimiu Rosleku vyko sklandžiai ir muzikaliai, gestai liejosi laisvai, virsdami lengvai iššifruojamomis frazėmis su subtiliomis muzikaliomis užbaigomis.
Alberto flirtas su Žizel, kaip dažnai kad būna, neleido pajusti lengvabūdiško ir neatsakingo žaidimo meile, kuriam dramatišku kontrastu turi nuskambėti pirmojo veiksmo finalas ir visas antrasis veiksmas – tačiau buvo matyti ypatingas šokėjų partnerystės jausmas, leidžiantis Ciskaridzei ir Lunkinai kurti organišką kuklios merginos ir jai gana įkyriai asistuojančio jaunuolio ryšį be schemiškų formulių – tiek Žizel mėginimai išvengti Alberto prisilietimų, tiek jo noras išpažinti jai savo jausmus atrodė spontaniški, o ne, kaip paprastai būna, iš anksto surepetuoti: dažnai pas mus matomuose spektakliuose Žizel tarytum nori sprukti nuo Alberto, bet sustoja dar jam nespėjus sugriebti jos už rankos.
Įdomus, dramatiškas buvo Ilarijono-Žužžalkino ir Alberto-Ciskaridzes konfliktas. Ilarijonas net atsiklaupęs ant kelių išpažino Žizel savo meilę – tik veltui. Nors savo pranašumą hercogas rodė vien išdidžia laikysena, nemėgindamas ieškoti prie juostos paprastai prisegamos špagos (kaip tą daro mūsiškiai albertai), Ilarijonas jam pakluso, pasitraukdamas ir lenkdamasis su vos slepiamu pagiežingu sarkazmu.
Žizel-Lunkinos jausmų tikrumu nebuvo galima suabejoti. Ji šoko lengvai ir tiksliai, netikėtą širdies dūrį išgyveno sulinkusiomis, gražių ir taisyklingų pozų nebepaisančiomis kojomis. Puikiai atlikusi savo variaciją, netrukus ji turėjo galimybę perteikti gilius ir tragiškus aktorinius jausmus, į kuriuos sutartinai ir spalvingai reagavo visa mūsų baleto trupė – juo labiau kad šių epizodų nepertraukė įterptinis pas de deux.
Pirmasis „Žizel“ veiksmas šį kartą atrodė kaip įdomi visaverčių pantomimos vaidmenų galerija. Berta-Jolanta Davolytė kūrė rūpestingos motinos paveikslą iš kiek sukumpusios, sulėtintos eisenos – ji vaizdžiai pasakojo Žizel ir jos bičiulėms vėlių legendą, su kaimišku drovumu vaišino Kurliandijos kunigaikštį ir Batildą gėrimais, po kiek laiko sielojosi dėl dukros pamišimo ir išraiškingai gedėjo dėl jos mirties. Kunigaikštis-Chlebinskas kaip visad suteikė veiksmui artistinio solidumo – jo dialogai su Batilda nebuvo schemiški; daugybę kartų girdėtam jos prašymui leisti Žizel padovanoti vėrinį artistas kaskart suranda vis naujų intonacijų – šį kartą jis kelias akimirkas svarstė ir galop pritarė šiam labdaringam sumanymui. Batilda-Anna Baranova įprastiems judesiams ir išraiškoms taip pat mokėjo suteikti vertingą „čia ir dabar“ kokybę, o tragiškajame finale, į ją atsimušus protą praradusiai Žizel, beveik bėgte išbėgo iš scenos.
Kunigaikščio svita, kurioje šį kartą buvo ne tik kordebaleto artistai, bei ir keli solistai, vaidino raiškiau ir paslankiau – apskritai masinėms scenoms buvo būdinga tapybiška kompozicijų įvairovė, kurios fone dar labiau atsiskleidė svarbiausiųjų vaidmenų atlikėjų pastangos. Jausmingas, nuoširdus Ilarijonas-Žužžalkinas savo asmeninę dramą Žizel išprotėjimo ir mirties scenoje išreikė netgi aiškiau ir labiau įtikinamai, nei Albertas-Ciskaridze. Pastarasis jaudinosi pernelyg patetiškai, nusisukęs nuo pamišusios Žizel, rymojo ant Vilfrido peties, ir šiam prireikė spustelti jo ranką, kad vėl atkreiptų dėmesį į jo neatsakingumo auką. Užtat Žizel susmukus, svečias aistringai puolė prie jos ir dramatiškai suspaudė glėbyje, šitaip sutelkdamas visų žiūrovų dėmesį į save. Skirtingai nei įprasta mūsiškio spektaklio pabaigai, kur Albertas apsiaučiamas hercogo apsiaustu ir išbėga iš scenos, Ciskaridze su tragiška veido išraiška taip ir liko klūpėti scenos centre.
Antrasis „Žizel“ veiksmas padovanojo ne tik įsiminusių choreografinių epizodų, bet ir paslaptingą romantiškai šiurpią nuotaiką, prie kurios prisidėjo ir atnaujinta „vėlių“ – žalių lempelių – instaliacija. Mirta-Olga Konošenko įkvėptai pašoko savo variacijas ir raiškiai vadovavo savo pavaldinėms, tarp kurių plastiškais siluetais ir muzikaliomis mini partijomis išsiskyrė Nailia Adigamova ir Jekaterina Romankova. Gyvybinga vidinių jausmų ir išorinių kūno pastangų derme dramatišką šio veiksmo atmosferą kūrė Ilarijoas-Žužžalkinas – ypač efektingi buvo finaliniai jo scenos taktai, kai nukankintas jis ne tiesiog mirtinai sukniubo, išnykdamas užkulisiuosiuose.
Vėlių šokiai, pirmosiose antrojo veiksmo scenose buvę gana darnūs, vėliau tarytum pakriko – ypač į akis krito nesuderinti rankų mostai prieš paskutinįjį Alberto solo epizodą.
Prie Žizel kapo atgailaujantis Albertas-Ciskaridze pasirodė su juodu apsiaustu ir žėrinčia sage papuošta kepure. Žizel-Lunkina buvo nežemiška ir trapi – išraiškingai pašoko pirmąją savo variaciją, o labiausiai įsiminė abiejų partnerių kuriama Žizel vaiduokliškumo iliuzija, kurią pavyko įtikinamai perteikti begarsiais prabėgimais ir smulkiais šuoliukais. Sujaudino pirmojo dueto pradžioje pastebimai dirigento sulėtinti atskirų epizodų tempai, leidžiantys Albertui iškelti Žizel aukštyn, neskubant apsukti ratu ir tyliai, sklandžiai, muzikaliai nuleisti žemėn.
Ryškiais efektais žėrėjo Ciskaridzes perteikiama choreografinė Alberto partija, dekoruota lengvais, plačiais, kiek manieringais šuoliais ir įvairiomis smulkiomis jų trelėmis, o baigęs pirmąją savo variaciją jis nesukniubo be jėgų, kaip kad dauguma matytų albertų, bet egzaltuotai ištiesė ranką Mirtos link. Žiūrovams buvo skirti ir paskutinieji spektaklio akordai – vaizdingai pasūpavęs blykštančią Žizel vėlę ant vienos rankos, Albertas-Ciskaridze jausmingai su ja atsisveikino, o kartu su paskutiniaisiais muzikos taktais energinga sukinių virtine per visą scenos ilgį puolė žiūrovų link, kol jį sustabdė užsiskleidžianti uždanga.
Ypatingą nuotaiką spektakliui suteikė tiesiog puikus spektaklio apšvietimas – ir pirmajame, o ypač antrajame veiksme. Didelį poveikį padarė Mirtos pasirodymas – išryškinus be garso artėjančios vėlės figūrą ir šešėlyje palikus jos pėdas, buvo sukurtas bekūnės, virš žemės sklendžiančios dvasios paveikslas. Tiesa, pačioje spektaklio pabaigoje sceną užlieję tekančios saulės spinduliai kartu apšvietė ne tik išsigelbėjusį Albertą, bet ir materialaus atnaujinimo maldaujančius kulisus.
Helmutas ŠABASEVIČIUS
