Kuratorės siūlo susitelkti į „liminalumo“ – perėjimo, pokyčio ir nežinomybės – sąvoką kaip šiuolaikinę patirtį. Programoje keliamas klausimas: kaip gyventi tarp būsenų, kai pasirinkimas, kryptis ar sprendimas dar nėra aiškus, rašoma pranešime spaudai.
Nuo 2016-ųjų organizuojamas VGS kasmet žymi parodų sezono pradžią ir suburia meno institucijas, nepriklausomas galerijas, menininkus bei žiūrovus susitikti, pažinti ir patirti aktualiausius meno procesus. Šiemet bendroje galerijų programoje dalyvauja daugiau nei 30 meno erdvių, o kuruota programa plačiau išskleis meno maršrutus ir pakvies atrasti kūrinius neįprastose vietose.

Artėjant jubiliejiniam Vilniaus galerijų savaitgaliui, su renginio kuratorėmis kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Jubiliejinis Vilniaus galerijų savaitgalis
Ar žodis „jubiliejinis“ Vilniaus galerijų savaitgaliui prideda svorio ir reikšmės? Ką jums asmeniškai tai reiškia?
Kristina: Dešimt metų – ir simbolinė riba, ir reikšmingas kultūrinis įvykis. Jubiliejus suteikia galimybę ne tik švęsti, bet ir reflektuoti, kaip per šį laiką keitėsi galerijos, o ir pati meno ekosistema Vilniuje.
Tai momentas, kai galima įvertinti bendruomenės stiprybę, nuoseklų galerijų tarpusavio bendradarbiavimą ir tai, kaip renginys augo kartu su miestu. Tuo pačiu tai yra impulsas mums, kuratorėms, pasiūlyti dar drąsesnę, konceptualesnę programą.
Karolina: Aš iš tų, kurie nesureikšmina jubiliejų, tačiau džiaugiuosi VGS 10-uoju gimtadieniu – tradicija tapo ilgamete, rugsėjį vis galime pradėti didele meno renginių gausa.
Prisiminkite, kokį VGS pamatėte pirmąjį kartą.
Karolina: Simboliška, bet man teko prisidėti prie pirmojo VGS. Vienas iš savaitgalio iniciatorių – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos (LTMS) pirmininkas Vytautas Michelkevičius paprašė pagalbos komunikacijoje. Pamenu, jau tada renginio startas buvo ambicingas.
Kristina: Pirmą kartą dalyvavome VGS su (AV17) galerija. Galėjome justi šviežią, organišką bendruomeniškumą, ryškų norą ne konkuruoti, o veikti kartu. Sužavėjo mintis, kad renginys atveria ne tik fizines galerijų duris, bet ir simbolines ribas tarp institucijų, žiūrovų, formų. Ta dvasia, manau, išlaikyta iki šiol.
Kur slypi dviejų K stiprybė? Kaip formavote šių metų vizija?
Kristina: Kaip ir kiekvienais metais, LTMS ir VGS ieškojo kuratoriaus(-ės), kuris(-i) įneštų naujų perspektyvų į renginio turinį. Kvietimą gavo (AV17), o kadangi su Karolina jau buvome nemažai kartu dirbusios, natūraliai kilo idėja pakviesti ir ją. Mūsų bendradarbiavimas buvo organiškas, o skirtingi požiūriai, atsinešti iš savų darbo bei interesų laukų, sukūrė stiprią sinergiją, praplėtė turinį, padėjo sukurti įvairesnę, kompleksiškesnę programą.
Karolina: Kadangi Kristina ir (AV17) galerija dirba su skulptūra, pradėjome galvoti, kas šiandien yra skulptūra ir kokiame ji yra laike. Pradinė idėja šiek tiek pasikeitė, tačiau likome prie klausimo apie ribines situacijas ir būsenas. Taip gimė kuruota VGS programa „Liminalumas“. Kadangi galerijos į VGS atkeliavo su savo programomis, svarstėme, kaip dar galėtume išplėsti žiūrovų patirtis. Todėl kuruotoje programoje pristatome aštuonių menininkų projektus septyniose lokacijose, kurios įprastai nėra susijusios su menu. O VGS programoje taip pat laukia įdomių parodų ir susitikimų, netikėtų partnerysčių.
„Liminalumo“ sąvokos reikšmė ir pasirinkimas
Kodėl pasirinkote „liminalumo“ sąvoką kaip šių metų programos ašį? Kaip ši sąvoka apsprendė savaitgalio programą?
Kristina: Liminalumas, arba buvimas „tarp“, šiuo metu atrodo ypač aktualus tiek kultūriškai, tiek asmeniškai, o taip pat ir plačiame geopolitiniame kontekste. Tai būsena, kai dar nepriimtas sprendimas, kai nežinai, kas laukia, bet tuo pačiu esi itin jautrus – sau, aplinkai, globalioms įtampoms ir nepastovumui. Ši neapibrėžtumo būsena puikiai atspindi mūsų laikų kompleksines realijas, kai individai ir visuomenės gyvena tarp tradicijų bei pokyčių, tarp stabilumo ir neapibrėžtumo.
Ši sąvoka puikiai atsiskleidė per šiuolaikinės skulptūros lauką – skulptūra jau seniai nėra vien objektas. Ji tampa procesu, sąveika, patyrimu, kuris reflektuoja nuolat besikeičiančią realybę ir daugiabriaunę tikrovę. Todėl „liminalumas“ tapo natūralia mūsų kuruotos programos struktūra, kviečiančia žiūrovą įsitraukti į perėjimo būsenas, kuriose menas tampa erdve dialogui ir transformacijai.
(AV17) galerijoje nuolat ieškome ribinių formatų – tarp skulptūros ir instaliacijos, tarp fizinės medžiagos ir koncepto, taigi, tarpinės būsenos mums pažįstamos.
Man liminalumas reiškia refleksijos erdvę – momentą, kai dar nėra aiškaus atsakymo, bet gimsta idėja. Tai – kūrybingiausia būsena.
Kaip, jūsų nuomone, liminalumo kontekste atsiskleidžia skirtingos menininkų kartos ir jų patirtys?
Kristina: Kuruotoje programoje nejuntama ryški kartų priešprieša. Viduriniosios kartos menininkai – Ieva Epnere, Kristaps Epners ar Kęstutis Svirnelis – savo kūryboje dažnai gvildena socialines, kultūrinės ir istorinės atminties temas. Jų darbuose liminalumas siejamas su kolektyvinėmis patirtimis, istoriniais lūžiais ir tapatybės klausimais. Menininkai reflektuoja ne tik asmeninę, bet ir bendruomeninę patirtį, kurioje perėjimas tarp praeities ir dabarties, tarp skirtingų socialinių sluoksnių tampa itin jautrus ir reikšmingas
Karolina: Tuo tarpu jaunesnės kartos menininkių – Gabijos Švanaitės ar Mildos Dainovskytės – kūriniuose liminalumas atskleidžiamas per formos, medijos ir erdvės eksperimentus. Menininkės žaidžia tarpinėmis būsenomis – Gabija leidžiasi į individo transformacijų temą, o Milda ieško ribos tarp to, kas tikra ir netikra.
Meno kūriniai bus pristatyti netikėtose vietose. Ar erdvė kūriniui gali pridėti naujų prasmių?
Kristina: Absoliučiai. Mūsų kuruotoje programoje erdvė nėra tik neutrali ekspozicijų vieta – ji tampa aktyvia kūrinio dalimi, savotišku bendraautoriumi, kuris praturtina meninį naratyvą. Sąmoningai pasirinkome vietas, kurios yra įkrautos istorijos ir simbolikos, kolektyvinės atminties, socialinių bei emocinių įtampų.
Instaliuodamas kūrinį menininkas įsiklauso į erdvės kontekstą, į jos istoriją bei šiuolaikinį rezonansą. Pavyzdžiui, Andrio Eglīčio instaliacija Tuskulėnų koplyčioje-kolumbariume tampa ir vizualine patirtimi, ir jautriu gestu, kalbančiu apie santykį su cikliškumu, atminimu ir tapatybe. Ši erdvė sukuria papildomą, beveik ritualinį sluoksnį, kuriame kūrinys ir vieta tampa neatskiriami. Skulptoriaus Dano Aleksos objektas „0,01 sekundės“, įkurdintas Vilniaus universiteto observatorijos parke, įprasmina asteroidą, pavadintą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardu.
Vieta, susijusi su dangaus stebėjimais ir mokslo istorija, stiprina kūrinio idėją – apmąstyti civilizacijos, kultūros, identiteto trapumą. Tuo tarpu Arturo Bumšteino kūrinys „Mėlynoji kurpelė“, kalbantis apie išskirtinio grožio, bet itin nuodingą augalą, įgauna papildomą semantinį krūvį, kai yra pristatomas Lietuvos medicinos bibliotekoje, kurioje susikerta žinių, gydymo ir toksikologijos temos.
Karolina: Lokacijų paieška turėjo iššūkių. Dėkojame partneriams, kurie sutiko bendradarbiauti. Pavyzdžiui, K. Svirnelis didžiausią savo kūrinį Lietuvoje pristatys VILNIAUS TECH „LinkMenų fabriko“ erdvėse, kur svarstys apie sudėtingą asmens ir socialinės struktūros sąveiką.Vilniaus universitetas suteikė Rektoriaus aulą M. Dainovskytės olfaktorinei patirčiai.
G. Švanaitės videoperformansą lankytojai galės patirti vienoje iš „Lukiškių kalėjimo 0.2“ erdvių. Menininkų I. Epnere ir K. Epner kūrybai bus specialiai atvertos erdvės Vilniaus g. 25, kur iš joms įprasto šurmulio ištrūkęs žiūrovas susidurs su istorinės atminties ir asmeninių patirčių temomis.
Ką norėtumėte, kad žiūrovai pamatytų jūsų kuruojamoje programoje? Kokį klausimą, mintį, jausmą išsineštų?
Karolina: Vienareikšmio atsakymo nėra. Tegul žiūrovui tai būna kvietimas klausti nejaučiant poreikio turėti aiškų atsakymą, įsitraukti į meno patirtį kaip į dinamišką procesą. Kuruotos programos kūrinius bus galima patirti tik 4 dienas, tai efemeriška, daugiau nepasikartos.
Kristina: Šių metų programa kviečia ne žiūrėti į meną iš šalies, bet būti jame, įsitraukti, leisti sau klausti, jaustis netikrumo zonoje. Ne veltui pasirinkome netradicines, daugiasluoksnes erdves – jos padeda išvesti žiūrovą iš įprasto meno žiūrėjimo būdo, skatina labiau būti procese nei siekti atsakymo.
Didžiausi šiuolaikinių galerijų iššūkiai
Su kokiais didžiausiais iššūkiais, jūsų manymu, susiduria šiuolaikinės galerijos? Ypač plačiame Vilniaus kultūros kontekste?
Kristina: Vienas esminių iššūkių, su kuriuo susiduria šiuolaikinės galerijos, yra veikimas augančiame ir dar besiformuojančiame meno lauke. Vilniaus meno scena kyla, plečiasi, bet tuo pačiu reikalauja daug iniciatyvos, savarankiškumo, ilgalaikės strategijos ir iš institucijų, ir iš kūrėjų. Galerijoms tenka ne tik pristatyti šiuolaikinį meną, bet ir aktyviai formuoti jo lauką – kurti edukacines programas, skatinti tarptautinius mainus, plėsti auditorijas ir ieškoti tvaraus finansavimo modelių.
Tai reikalauja daug resursų, tačiau kartu suteikia ir tam tikrą laisvę – galime būti drąsūs, eksperimentuoti, siūlyti naujas temas ir diskursus. Vilniaus meno scena turi didžiulį potencialą – matome augantį kūrėjų aktyvumą, institucijų bendradarbiavimą ir vis didesnį tarptautinį susidomėjimą.
Karolina: Dar pridėčiau, kad iššūkiai – finansavimas, auditorijos įvairovės išlaikymas ir naujų formatų paieška. Galerijoms svarbu subalansuoti vietinius poreikius ir tarptautinį kontekstą, išlaikant unikalų identitetą. Galvodamos apie galerijos vaidmenį šiandieninėje meno ekosistemoje, rugsėjo 13 d. 14 val. planuojame tarptautinę diskusiją anglų kalba „Galerijos vaidmuo besikeičiančiame meno pasaulyje“.
Šiuolaikinio meno centre vyksiančioje diskusijoje dalyvaus Varšuvos galerijų savaitgalio direktorė ir „NADA Villa Warsaw“ bendrakūrėjė Joanna Witek-Lipka, „Kogo Gallery“ (Estija) įkūrėja ir vadovė Liina Raus, „Drifts“ galerijos įkūrėja Jolanta Chockevičiūtė Laurent, (AV17) galerijos įkūrėja, VGS’25 kuratorė K. Mizgirytė. Diskusiją moderuos šiuolaikinio meno kuratorė ir kultūros strategė Justė Kostikovaitė.
Kaip įsivaizduojate Vilniaus galerijų savaitgalį po dar dešimties metų?
Kristina: Tikiuosi, kad VGS išliks bendruomenės platforma, taps dar labiau tarptautinė, mobili, eksperimentinė. Norėčiau matyti VGS, kuris veikia ne kaip savaitgalis, bet kaip ilgesnės trukmės reiškinys – turintis tyrimų, rezidencijų, edukacijos programų.
Karolina: Taip toli sunku numatyti, gyvename laike, kai procesai, įpročiai sparčiai keičiasi, tačiau tikiu, kad galerijos bus svarbios ir tolimoje ateityje. Ne tik kaip ekspozicijų vieta, bet ir kaip nepaisanti skaitmenizacijos, svarbi ryšių kūrimo ir puoselėjimo terpė.
Vilniaus galerijų savaitgalis – rugsėjo 11–14 dienomis. Renginį organizuoja VšĮ „Galerijų savaitgalis“, projekto partneris – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė. Daugiau informacijos – https://vilniausgalerijusavaitgalis.lt/
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!