Naujienų portalas tv3.lt susisiekė su S. Račkiu ir pasidomėjo, kokiomis nuotaikomis jis šiandien gyvena. Aktorius papasakojo apie įsimintiniausius savo karjeros etapus, atskleidė, kaip dabar atrodo jo kasdienybė kaime ir kodėl jam liūdna dėl šiandieninės Lietuvos teatrų situacijos.
Nors vos pradėjus pokalbį Sigitas pavadino save „pensininku“, netrukus paaiškėjo, kad aktorystė vis dar paįvairina jo kasdienybę. Aktorius jau ne vienerius metus nebedirba taip intensyviai, kaip anksčiau, tačiau retkarčiais vis dar vyksta į filmavimus.
„Filmuojuosi keliuose serialuose, kartais „Dviračio šou“, tačiau šie išvažiavimai yra retesni, tikrai ne kiekvieną dieną, kaip būdavo anksčiau. O tai yra gerai, paįvairinu kasdienybę, smagu susitikti su kolegomis, pajuokauti. Visuose projektuose labai faini kolektyvai, malonu pabūti kartu“, – pasakojo S. Račkys.
Į atmintį įsirėžė karjeros pradžia
Sigitas per savo karjerą nuveikė išties daug – daugiau nei 30 metų kūrė įsimintinus vaidmenis teatre, vėliau ėmėsi režisuoti spektaklius, net 14 metų režisavo televizijos serialus. Tačiau labiausiai jam į atmintį įsirėžė pati karjeros pradžia.
„1973-aisiais atėjome į Lietuvos valstybinį akademinį dramos teatrą, ir nors neturėjome labai didelių spektaklių, bet kolektyvas buvo labai įsimintinas. Paskui atėjo Rimas Tuminas, Mažojoje salėje pastatėme savo geriausius spektaklius ir važinėjome po visą pasaulį, kas tikrai yra į atmintį įsirėžęs momentas. 2000 m. išėjau iš teatro ir pradėjau daryti serialus – tas etapas sukėlė man įvairiausių jausmų, bet nenoriu apie juos pasakoti“, – paslaptingai užsiminė S. Račkys.
Sigitas sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, tačiau jo teigimu, kiekvienas aktorius ant vienos rankos pirštų suskaičiuotų tuos, kurie paliko išties gilų įspūdį.
„Visi aktoriai gali pasakyti, kad suvaidino šimtą ar dar daugiau vaidmenų, bet realiai per gyvenimą suvaidiname du-tris svarbius vaidmenis, ne daugiau. Savais įvardinčiau vaidmenis spektakliuose „Vyšnių sodas“, „Galilėjus“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“. Trijų vaidmenų aktorius per visą gyvenimą, – juokėsi S. Račkys. – Tiesa, jaunystėje dar vadinau Piterį Peną, buvo šaunus spektaklis vaikams.“
S. Račkys teigė negalintis išskirti, ką daryti jam patiko labiau – ar vaidinti, ar režisuoti. Pasak pašnekovo, abu šiuos darbus mylėjo vienodai.
„Ne visi mano režisuoti spektakliai pasisekė, bet štai „Dviejų pasaulių viešbutis“ yra rodomas jau aštuoniolika metų. Aktoriai labai jį saugo, noriai vaidina, o žiūrovai – noriai eina. Tikrai vienas iš mano įsimintiniausių režisūrinių spektaklių“, – kalbėjo jis.
Kaip pasakojo Sigitas, jo karjera buvo ilga, tad buvo visko – teko ir susipykti su kolegomis, ir ne itin maloniomis aplinkybėmis palikti projektus. Tačiau kalbėdamas apie tai aktorius pabrėžia, kad geriau jau išsaugoti savo įsitikinimus, nei būti visiems nuolankiu.
„Aš esu iš tų žmonių, kurie nemoka subinlaižiauti. Todėl iš vieno spektaklio išėjau susipykęs su kolegomis. Po to tas aktorius, kuris mane pakeitė, gavo lietuvišką „Oskarą“. Bet dėl tokių dalykų nesigailiu. Vienas draugas man sako, kad turėčiau būti lankstesnis. Bet šalia lankstumo yra kita savybė – nuolankumas.
Tai yra mūsų, menininkų, peilis – aktoriai yra nuo daug ko priklausomi, pasidaro nuolankūs ir žūsta kaip menininkai. Tai yra didelė problema. Galvoju, kad geriau jau nebūsiu lanksčiu, bet išlaikysiu savo principus“, – savo požiūriu dalijosi aktorius.
Lietuvos teatrų situaciją vadina „tragiška“
Nors daug metų dirbo teatre, šiandien S. Račkys čia nebesilanko. Jis pripažino manantis, kad šiandieninė Lietuvos teatrų situacija yra „tragiška“.
„Iš gerų režisierių liko tik vienas Oskaras Koršunovas, visi kiti mirė. O jaunimėlis... Na, šiandien spektakliai labiau primena kažkokius performansus arba vyrauja „Domino“ teatro principai. Nors pats teatre nesilankau, iš savo draugų atsiliepimų suprantu, kad pačiu laiku išėjau į pensiją ir dėl to nesigailiu. To teatro, kurį darėme mes, jau nebėra“, – apmaudo neslėpė jis.
Pasidomėjus, ką reikėtų daryti kitaip, kad padėtis teatre pagerėtų, S. Račkys teigė, jog Lietuvai reikia naujo Eimanto Nekrošiaus, Rimo Tumino ar Jono Vaitkaus. Bet iš kur jų gauti?
„Ne paslaptis, kad visi šie žmonės mokslus baigė Maskvoje ar Sankt Peterburge. Mūsų akademijoje nėra, kam ruošti, trūksta geros sistemos. Ten prikepa kažkokių keistų režisierių, kurie neaišku, ką daro. O juk viskas teatre prasideda ir baigiasi nuo režisieriaus. Tai yra tragedija, bet ką padarysi, yra kaip yra“, – savo mintimis dalijosi S. Račkys.
Prieš keletą metų išėjęs į pensiją, S. Račkys gyvenimą Vilniuje iškeitė į kasdienybę Anykščių rajone esančiame Niūronių kaime. Čia jis įsikūrė sodyboje, kuri priklausė žmonos Rasos tėveliams. Tačiau net pats Sigitas nesitikėjo, kad šis gyvenimo etapas jam taip patiks.
„Ką ten daryti tame Vilniuje būnant pensininku – išeini iš buto, pasivaikštai ir tiek. O kaime man net laisviau kvėpuoti – išėjai į kiemą ir čiulba paukštukai... Be to, tikrai nenuobodžiauju, čia yra užtektinai darbų. Šiandien ryte išėjau į mišką, praėjau keturis kilometrus, vėliau pjoviau žolę.
Vis dėlto reikia laiku atsitraukti nuo intensyvių darbų. Teatras yra gerai, bet tai yra labai įtemptas darbas, kuris sveikatai nieko gero neduoda. Dabar, kai reikia važiuoti filmuotis į serialus, mokytis tekstus, suprantu, kad jau nebe taip paprasta, kaip anksčiau. Išeiti į pensiją nėra gėda, tai – džiaugsmas ir laisvė“, – šyptelėjo pašnekovas.
Atokioje sodyboje gyvena tik su augintiniu
Sigitas jau 35 metus yra susituokęs su žmona, aktore Sigita Jakučionyte. Tačiau moteris vis dar dirba Vilniaus mažajame teatre, tad kaimo sodyboje Sigitas gyvena vienas. Tiesa, iš pradžių jam kompaniją palaikė šunytė Naja, tačiau jos gyvybė užgeso.
„Mano augintinei buvo kaulų vėžys, teko užmigdyti ir palaidoti. Mums su žmona tai buvo didelė tragedija, Rasa iki šiol negali atsigauti. Tačiau dabar šalia savęs turiu labai mielą katinuką“, – atskleidė jis.
Nors atokioje sodyboje gyvena tik su augintiniu, Sigitas pabrėžė jokiu būdu tokio gyvenimo nevadinantis vienatve. O ir žmona su vaikais bei anūkais jį vis aplanko.
„Prieš išeidamas į pensiją labai daug dirbau, tad galvojau, kad atsitraukus nuo darbų pulsiu į depresiją. Tačiau nieko panašaus nenutiko – kuo toliau, tuo labiau šis etapas man patinka. Vasarą, kai atšyla orai, mes visi čia lakstome, sūnus atveža žmoną, anūkę. Vyresnysis sūnus beveik kiekvieną šeštadienį pas mane atvažiuoja, nes yra žvejys, tad vis vyksta žvejoti. O viena duktė gyvena Anglijoje, bet praeitą vasarą taip pat buvo atvažiavusi su anūkais“, – kalbėjo S. Račkys.
Pokalbio pabaigoje pasidomėjus, ar Sigito mintyse dar yra kokių nors neįgyvendintų svajonių, aktorius į šį klausimą surado atsakymą, tačiau jis – kiek neįprastas...
„Svajoju lengvai numirti. Vis pakalbame su kuo nors, kaip žmonės senatvėje kankinasi, iš savo mamos patirties taip pat tą žinau. Taigi, tai yra didelė svajonė“, – teigė S. Račkys.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
