Kaip rašoma pranešime spaudai, tai popietė, kai susitinka mamos, kurių pasaulį supurtė vaiko liga arba netektis, rašoma pranešime žiniasklaidai. Kaip sako fondo įkūrėja Alina Šiaulevičiūtė, čia gimsta ne tik pokalbiai, bet ir tylos momentai, kurie gydo emociškai kraujuojančias širdis.
Palietė mamų skausmas
Nomeda buvo pakviesta su moterimis pasinerti į dailės terapiją, tačiau dėl laiko trūkumo pamoka neįvyko. Mamos taip jautriai klausėsi viena kitos išgyvenimų, kad būtent tai ir tapo susitikimo ašimi.
„Sąmoningai nenorėdama susieti moterų istorijų su jų veidais, likau atokiau. Sėdėjau ant laiptų ir girdėjau, kaip jos tarpusavyje kalba. Neįsiterpiau ir netrukdžiau, nes supratau, kad negaliu kištis į jų gijimo procesą.
Jų patirtys skirtingos, bet jos viena kitą jaučia daug labiau. Tai – ausys, kurios niekada nepavargs klausytis tokių istorijų“, – sako Nomeda.
Kalbėti ne apie mirtį, o apie gyvenimą
Ji sako tuo metu galvojusi, ką galėtų pasakyti moterims. „Nors nepatyriau nieko panašaus, vis tik svarstydama supratau, kad vienaip ar kitaip esu tokių istorijų dalyvė.“ Su moterimis ji pasidalijo savo istorija ir nusikėlė į prisiminimus, kai Kėdainiuose kūrė urnų parodą. „Tada jas lipdydama galvojau, kad pagrindinis akcentas yra ne tai, kad žmogus mirė, o kad gyveno, todėl urnos buvo ne tamsios ir liūdnos, o šviesios.“
Nomeda dalijasi ir viena jautriausių patirčių: „Mama, kuri palaidojo naujagimį, paprašė urnos. Vėliau mūsų bendravimas išsiplėtė – ji buvo pagaminta, tačiau aš vis dar buvau jos klausančios ausys.
Pastebėjau, kad paklausta apie likusias dvynukes, ji vengė kalbėti apie jas ir vėl mintimis grįždavo į mirusio sūnaus pasaulį. Tada aš jai parašiau laišką, kuriame aprašiau savo močiutės istoriją. Ją vėliau papasakojau ir moterims. Tai buvo istorija apie tai, kaip vaikystės skausmas persiduoda iš kartos į kartą.“
Žodžiai, kurie paveikė visam gyvenimui
Nomeda pasidalijo itin jaudinančia patirtimi: „Esu trečia karta nuo tragedijos, bet vis tiek nukentėjau. Savo mamą slaugiau septynerius metus. Kartą spontaniškai, likus nedaug laiko iki mirties, ji lyg tarp kitko papasakojo tai, ką širdyje nešiojosi nuo septynerių. Tai išgirdusi aš galutinai supratau, kas įvyko jos gyvenime. Tai buvo skaudžiausias akcentas, kurio ji nepamiršo visą gyvenimą.
Močiutės vyras buvo nužudytas, mama prarado tėvą ir seserį vos per kelerius metus. Mano mamos tragedija buvo ta, kad ji emociškai liko su mirusiais, negavusi jokios psichologinės ar emocinės pagalbos.“
Tuomet Nomedos močiutė savo dukrai ištarė žodžius, kuriuos ji pasakė gyvendama neišgydytame netekties skausme: „Kaip gaila, kad mirei ne tu, o sesuo Leonarda.“
„Tie žodžiai mano mamą paveikė visam gyvenimui. Supratau, kad tai buvo neišgyventa ir neišgydyta trauma, kuri užblokavo jų tarpusavio santykius. Aš suprantu, kad močiutės lūpomis kalbėjo sielvartas ir skausmas, degindamas likusius gyvuosius. Tu jau nieko nebepakeisi, nebesusigrąžinsi mirusio žmogaus. Turi žiūrėti į žmones, kurie yra šalia – likusius vaikus, vyrą. Jei per sunku, reikia kreiptis pagalbos į psichoterapeutus arba atrasti saugią erdvę, kurioje būsi išgirstas, o suakmenėjusi širdis bus atrakinta. Tai – gyvybiškai svarbu.“
Mamos nėra vienos
Paramos fondo „Tuk tuk širdele“ veikla svarbi ne tik mamoms, bet ir jomis tikinčioms moterims. Viena jų – Birutė Sedziakienė, kuri savo asmeninę patirtį paverčia pagalba kitoms. „Šalia fondo aš buvau visus jo gyvavimo metus. Per tą laiką pati stojausi ant kojų po sūnaus sveikimo kelionės ir mačiau, kokią galią turi fondo veikla. Norėjau, kad kitos šeimos pajustų, jog nėra vienos“, – sako Birutė. Jos knyga „Tu esi mano dovana“ tapo atspirties tašku kitoms mamoms: „Jausmas būti reikalingai ir dovanoti šviesesnę akimirką man suteikia prasmę. Tai įprasmina mano pačios išgyventą istoriją.“
Skausmas nebūna per didelis
Birutės misija – būti šalia tų, kurioms trūksta jėgų kreiptis pagalbos. „Mamos kartais tiesiog nori, kad būtų tariamas jų vaiko vardas. Kai skausme gyvenantis jaučia palaikymą, prasideda pokalbis per šviesą.“ Fondo mamos gauna profesionalią psichologinę pagalbą, terapinius susitikimus, dailės ir meditacijos užsiėmimus, kūrybinius procesus, saugią bendruomenę, kur jos gali būti tokios, kokios yra – ir jų skausmas niekada nebūna per didelis.“
Džiaugiasi prisijungimu Fondo „Tuk tuk širdele“ vadovė Alina Šiaulevičiūtė kartu su Rūta Ambrazevičiene, kuri yra neatsiejama fondo dalis, labai džiaugiasi, kad prie bendruomenės prisijungė Birutė. Alina ir Birutė susipažino mažoje onkohematologijos skyriaus virtuvėlėje – ten, kur tarp baimių, nerimo ir laukimo gimsta tikros širdžių jungtys. Jau tuomet Alina jautė, kad Birutė gali tapti ypatinga „Tuk tuk širdele“ dalimi, ir kvietė ją prisijungti, tačiau anuomet Birutė dar
nežengė šio žingsnio – prasidėjo sunkus ir kupinas nežinomybės kelias su Jokūbu po transplantacijos, ir visas jėgas reikėjo skirti kovai. „Dabar jaučiu, kad galiu visa širdimi ir abiem kojomis eiti į priekį kartu su „Tuk tuk širdele“.“
Fondas atviras mamoms
Taip pat Alina priduria, kad „Tuk tuk širdele“ paramos fondas atviras kiekvienai mamai, kuri išgyveno netektį, kuri kovoja už sunkiai sergančius vaikus, kuri pavargo, bet vis tiek kasdien atsikelia ir eina toliau. Todėl kiekvieno neabejingo piliečio parama gali tapti tokių mamų jėga, ramybe ir išlikimo šviesa.“ Alina Šiaulevičiūtė taip pat dėkoja Laurai Pačėsienei, kuri mamas priėmė savo nuostabioje sodyboje „Rustic House“. „Laura – žmogus, kuris daro ne dėl žodžių ar padėkų. Ji atvėrė sodybos duris visiškai neatlygintinai, pati išvirė milžinišką puodą cepelinų, pasirūpino kiekviena detale, nors mūsų buvo tikrai daug. Nuo ryto iki vakaro – viskas jos rankose, jos širdyje, jos gerume. Tai tikras žmogiškumo pavyzdys.“
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia kasdien nauji testai – išbandykite savo žinias ir smagiai praleiskite laiką.
