Po premjeros apie muziką filme „Laimingos žvaigždės“ su dr. Tadu Petrikiu kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.
Filmas „Laimingos žvaigždės“
Socialiniuose tinkluose itin jautriai kalbėjote apie kino teatruose pasirodžiusį filmą „Laimingos žvaigždės“ ir jame skambančią muziką. Prasitarėte apie ypatingus, apmąstymų kupinus metus. Kas jus taip palietė?
Šie metai kupini stiprių įvykių: ir praradimų, ir atradimų. Mūsų visuomenėje, o ir visame pasaulyje jaučiamas nerimas, matyti susiskaidymas. Tikiu, kad tai gali vesti į brandesnę pilietinę visuomenę ir tvirtesnę demokratiją. Laisvė, kurią turime, yra didžiausia dovana Lietuvai, ją būtina saugoti.
Justino Krisiūno filmo „Laimingos žvaigždės“ premjera sutapo su žinia apie Kosto Smorigino netektį – žmogaus, kuris buvo itin ryškus Lietuvos kultūros simbolis. Šis laikotarpis, artėjant Vėlinėms, atnešė daugiau apmąstymų apie gyvenimą, šviesą ir išmintį. Justino filmas suteikia vilties ir leidžia trumpam atsitraukti nuo kasdienių žinių srauto, prisiminti, kas iš tiesų yra svarbu.
Didžiausią emociją kelia faktas, kad galėjau dirbti prie filmo, kuriame muzikai skirta tokia svarbi vieta. Tai nėra miuziklas, bet „Laimingos žvaigždės“ – vienas iš retų atvejų, kai muzika tampa ne fonu, o viena iš pasakojimo ašių.
Džiaugiuosi, kad filme skamba tiek daug originalios, specialiai jam sukurtos muzikos. Ji buvo įrašyta ir pritaikyta kino teatrų erdviniam garsui. Filmo režisierius J. Krisiūnas ir prodiuseris Matas Valiulis muzikoje mato estetinę vertę. Toks požiūris jau savaime yra dovana kūrėjui.
Sakote, kad filmas pasakoja apie gyvenimo grožį ir viltį. Kaip šias temas perteikėte muzikoje?
Filmas paliečia gyvenimo trapumo, netekties ir vilties temas, tačiau jis nėra liūdnas ar depresyvus. Priešingai – jame daug šviesos ir žmogiško jautrumo. Justino Jankavičiaus personažas – vienišas tėtis ir kompozitorius – žmogus, kuris po netekčių atranda stiprybę ir gebėjimą džiaugtis gyvenimu.
Kadangi pagrindinis veikėjas pats yra muzikantas, natūralu, jog muzika ne tik lydi filmo siužetą, bet ir tampa jo emocine kalba. Siekiau, kad žiūrovai pajustų, kaip muzika padeda veikėjui išgyventi, susitaikyti ir vėl atrasti prasmę. Ji perteikia vidinį balansą tarp melancholijos ir švelnios vilties, tarp praradimo ir naujos pradžios.
Ar muziką kūrėte jau matydamas filmo vaizdus, ar ji gimė anksčiau?
Iš muzikinės pusės šis projektas buvo ypač daugiasluoksnis. Dar rašant scenarijų, kartu su režisieriumi Justinu Krisiūnu galvojome, kokios dainos galėtų perteikti istoriją.
Labai džiaugiuosi dviem dalykais. Pirmiausia, kad iš naujo atradome Nedą Malūnavičiūtę, kurios kūryba puikiai jungia skirtingus žiūrovų skonius. Jos balsas įsiliejo natūraliai, Neda prisidėjo ir prie dainų interpretacijų. Kavinėse ir restoranuose filme skamba Giedriaus Nako autorinė džiazo muzika, įrašyta specialiai kino teatrų garsui. O Vilniaus Muzikos mėgėjų orkestras ir jo vadovas Tadas Šileika filme pasirodo ne tik kaip atlikėjai, bet ir kaip aktoriai.
Filmo garso takelis buvo reikalingas dar filmuojant, kino aikštelėje skambanti muzika padėjo aktoriams įsijausti. Vėliau kūrėme užkadrinę muziką, ją įrašinėjome. Prie proceso prisidėjo talentingi atlikėjai Antanas Taločka, Algirdas Skunčikas, Adas Gecevičius, Karolis Šarkus, Aleks Krysthal, taip pat – Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos styginių grupė, vadovaujama Jono Janulevičiaus. Ypač jautrus momentas – filme vaidinusio berniuko, Teodoro, tėtis Saulius S. Lipčius sutiko įrašyti gitaros partijas. Gražus šeimos duetas dabar įamžintas ir filme.
Kaip radosi sprendimas įtraukti į garso takelį Nedos „Eilinę dieną rojuje“?
Neda labai organiškai įsiliejo į filmo siužetą. Kaip jos brandi kūryba, taip ir filmas kalba apie gyvenimą: jo grožį, trapumą, akimirkas, kurias išgyvename, ir tas, kurios lieka tik apmąstymuose. Daina „Eilinė diena rojuje“ šiai temai tinka tobulai.
Labai džiaugiuosi, kad Neda sutiko ją perdainuoti pagal filmo garso takelio stilistiką ir skambesį. Rezultatas tapo ne tik muzikiniu, bet ir emociniu tiltu tarp filmo istorijos ir žiūrovų. Viskas susiliejo į vientisą, jautrią visumą.
Filmo atradimas
Kaip vertinate Austėjos Liukaitės interpretaciją, jos balsą? Juk sunku lyginis su Neda, kuriai ši daina – tarsi vizitinė kortelė...
Austėja yra dar vienas šio filmo atradimas. Nors jos vaidmuo epizodinis, jis labai svarbus – būtent per jos dainavimą atsiskleidžia pagrindinio herojaus vidinis poreikis brėžti brūkšnį praeičiai ir judėti į priekį.
Perdainuoti dainą, kuri daugeliui iš tiesų siejasi su Neda, buvo rimtas iššūkis. Bet būtent čia ir slypi grožis: Austėja šiai dainai suteikė jaunatviško jautrumo ir trapumo, o Neda, būdama šalia per įrašus, tapo emociniu kelrodžiu ir jai, ir aktorei Larisai Kalpokaitei.
Larisa taip pat dainuoja filme. Norėjote išnaudoti visus dainuojančius aktorius?
Larisa savo dainavimu atvėrė dar vieną sluoksnį: galime matyti, kaip skirtingai žmonės patiria gyvenimo akimirkas. Ta pati daina, bet visai kiti akcentai, kita emocinė šviesa. Kartais trumpas dainos fragmentas gali perteikti daugiau jausmų nei ilgas siužetinis vingis.
Kompozitorius G. Nakas ne tik sukūrė filme skambančias džiazo kompozicijas, bet ir įkūnijo genialų kompozitorių Urboną. Beje, Giedrius reikšmingai prisidėjo prie Nedos dainų aranžuočių.
Ar įrašinėdami filmo garso takelį pajutote, kad muzika ir vaizdas susilieja?
Susitikimas su režisieriumi ir muzikos perklausa kompozitoriui yra ta akimirka, kai turi išeiti iš savo vidinio kūrybinio pasaulio ir pasidalinti juo su kitais. Nors esu kūręs muziką daugiau nei penkiasdešimčiai filmų, šis momentas visada išlieka tarsi šuolis į vandenį. Jei muzika netinka, svarbiausia tai atpažinti, suprasti. Nėra prasmės įtikinėti save ar kitus, kad viskas pagerės vėliau.
Dirbdamas su J. Krisiūnu galiu būti visiškai atviras. Jis taip pat. Mūsų bendradarbiavimas paremtas nuoširdžiu smalsumu: ieškome ne to, kas įspūdinga, o to, kas tikrai tinka filmui. Pavyzdžiui, epizode, kur Justino Jankavičiaus personažas su sūnumi, kurį vaidina T. Lipčius, važiuoja dviračiu saulėtu pajūriu, girdime pozityvią, gyvenimo energijos kupiną muziką. Abu supratome: štai jis – gyvenimo džiaugsmas!
Žiūrint filmą, galima bent akimirkai persikelti prie Baltijos jūros, klausytis bangų, vėjo... Šiuos efektus nuostabiai išpildė garso režisierius Martynas Tamulis. Norėčiau, kad žiūrovai iš filmo išsineštų viltį ir tikėjimą savimi. Taip pat suvokimą, kad gyvenimas yra gražus. Kad pajustų daugiau ramybės ir šviesos.
Ar jums artima filmo mintis apie santykius, praradimus ir viltį? Galbūt ši muzika tapo tam tikra ir jūsų asmenine refleksija?
Ši filmo mintis man artima, nors galbūt kiek kitu kampu. Kiekviena diena iš esmės yra apie santykius su savimi, su kitais, pasauliu. Apie laiko tėkmę, kuriančią praeitį, ir apie viltį, kuri veda į priekį. Muzika man visada yra būdas reflektuoti šias temas. Siekiu džiaugtis dabarties akimirka ir būti joje. Kai tai pavyksta, jaučiu laimės kibirkštis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
