Krizė, keliamos kainos, didinami mokesčiai, mažinamos algos - atrodytų blogiau Lietuvoje nebuvo. Buvo. Ir tuos laikus aiškiai prisimena režisierė Galina Dauguvietytė. Tik anuomet į orą nešaudyti milijonai litų, it tikri senoviniai nedabinti naujutėliai Lietuvos Valdovų rūmai. „Taip yra kai ubagas nori ponu pasirodyti“, - įsitikinusi G.Dauguvietytė.
Nereikia suprasti ekonomikos, kad matytum absurdą
„Lietuvoje turime nuostabų architektūros palikimą, taip būtų gerai jį restauruoti. Bet iš kur? Žmogus pats galvoji, kaip čia reikės gyventi, pragyventi... Gaila, kad mūsų protėviai atsikraustė į tokį kraštą, kur reikia šildymo, tai, kai paimi sąskaitą, darosi baisu. Visi gąsdina. Aš ne pesimistė - visko mačiau gyvenime: ir karą, ir badą, ir ligas. Bet suprantate, kai tave visąlaik gąsdina, kaip blogai, krizė, veržkimės diržus, tai matai viską atbulai.
Ir veržtumeisi tuos diržus, tik sunku suprasti, kaip švaistomi milijonai. Ekonomikoje esu visiška tamsa, o piniguose esu dar tamsesnė. Bet, kai pagalvoji apie tuos milijonus, tai šiurpas nukrečia. Pagalvoji, dieve, nejaugi nėra daugiau kur jų dėti.
Purto nuo „kišamų“ milijonų
Aš nesu entuziastinga Valdovų rūmų gerbėja. Nebuvau nuo pat pirmųjų dienų, dar nuo tada, kai apie mūsų „biednystę“ nebuvo kiekvieną dieną kalbama. O dabar, kai padaryta, tai padaryta - nieko nepadarysi. Aš ne architektė, pasakysiu kaip eilinis žmogus: man Katedra visuomet buvo labai įkvepiantis Vilniaus miesto vaizdas. O dabar tas Valdovų rūmų priestatas, kaip prie kažkokio namo pristatytas... Man jis butaforinis. Kai kišami milijonai ten, kur jų tikrai nereikia kišti, tai purto.
Gerai, kad Tūkstantmečio stadiono statybas sustabdė. Ten irgi seko milijonai. Aš ir į sporto areną, kurią Kauno saloje stato, kreivai žiūriu. Juk ne būtina ji būtent dabar.
Arba Naujametinis šviesų šou Vilniaus Katedros aikštėje. Aš labai gerai mačiau visus to šou vaizdus iš balkono. Užsienyje būna fejerverkai, kai jie eina iš trimačių vaizdų. O čia... tik spalvos. Mūsiškiai šitą malonumą būtų pigiau ir geriau padarę. O tai, kas ir už kiek buvo padaryta dabar, tikrai negalėjo būti daroma šiuo metu.
Vilnius - gūdi provincija?
Taip būna, kai norime iššokti aukščiau bambos. Ir tada pajuntu, kokia mes esame gili gili provincija. Pasijuntu, kad gyvenu pačioje giliausioje provincijoje. Europos kultūros sostinė - tai tiktai kalbos, kokia ten kultūra ir sostinė bus, pamatysime.
Yra vaikų darželiai, mokyklos kiaurais stogais. Man teko daug kur mokyklose mokytis, mano tėvai buvo aktoriai, važinėjomės. Ir Kaune, ir Šiauliuose, ir Klaipėdoje mokiausi, ir Joniškio gimnaziją baigiau, bet niekada nevarvėjo joks stogas, nors buvo karo metas.
Gyveno ypač sunkiais laikais
Mano gyvenime taip susidėjo, kad teko gyventi prie Smetonos iki 14 metų. Po to atėjo Stalinas, po to gyvenau Vokietijoje prie Hitlerio, pustrečių metų Prancūzijoje prie de Gaulle‘o, dar vėliau vėl Vokietijoje prie Adenauerio. Viską mačiau. Visos tos valstybės po karo buvo nualintos.
Labai sunkūs laikai buvo. Vilnių atstatinėjome. Kai grįžau į Lietuvą, be jokių pirštinių akmenis dėjome į karučius, patys atstatinėjome tą Vilnių. Ir su tokia meile. Aš labai didelė patriotė, tokia „smetoniška“. O Smetonos laikais mes buvome labai patriotiškai išauklėti. Atmintinai moku senoviškas kareivių dainas.
Kai valdžia ne upėmis brenda, o visureigiais važinėja
Dabar juokiamasi, kad Smetona bėgo, per upę brido. Bet jis aukso Lietuvai per tuos dvidešimt metų paliko Prancūzijoje, Šveicarijoje. Įsivaizduokite, po šitiek metų caro jungo! O dabar gavome tą nepriklausomybę - nei to aukso, nei nieko. Dabar jau kai kas bėgtų, tai neplauktų per upę, o važiuotų „mersedesu“ ar visureigiu. Kažkaip pajunti to patriotizmo, idealizmo trūkumą.
Kodėl taip vyksta? Žmonės nori pinigo. Matyt, anksčiau taip nenorėjo, jeigu mūsų pirmoji, 1918 metų, valdžia algų kiek metų neėmė.
Nekenčia vagių
Aš nieko prieš mūsų verslininkus, kurie daug uždirba, bet dirba, neturiu. Bet nepakenčiu vagių. Man tenka būti priėmimuose ir paduodi ranką tai vienam, tai kitam. O kartais kokiam net rankos paduoti nenoriu, nes žinai, kad jis „žulikas“. Įrodyti to negaliu, bet žinau, ir visi žino - tai vieša paslaptis.
Visa tai nuo tėvų ateina. Tad, kad moralinė krizė baigtųsi, turi pasikeisti pora trejetas kartų. O dabar iš karto ką bedarysi - juk nėra pavyzdžio. Aš buvau visai maža, kai žinojau, kad svetimo daikto imti negalima. Nuo vaikystės buvo įdiegti kai kurie moraliniai dalykai, patriotiniai. Su tuo užaugi. O jeigu dabar tėvai neauklėja? Jie sako, kad mokykla kalta. Mokykla niekuo nekalta. Dabar gi mokytojai bijo mokinių.
Kai negerbiami Lietuvos iškiliausieji
Mane erzina, kad daugiaaukštį pastatė - norėčiau, kad jis sugriūtų, bet, aišku, be žmonių - aš humanistė. Kita vertus, kitoje Neries pusėje, kur yra savivaldybė, daugiaaukščiai man patinka. Ten yra kvartalas, ten jie tinkami. Taip ir turi būti, juk negali viskas stovėti vietoje, bet tą, ką mes turime, reikia puoselėti, senąjį Vilnių „išlaižyti“ reikia.
Ir apmaudžiausia, kad mūsų žmonės užmiršti. Pažiūrėkite į kelią Rasų kapinėse, kuris veda prie Jono Basanavičiaus kapo. Ten jau nėra šaligatvio, nėra kur eiti, ten kojų laužymo vieta. O pažiūrėkite, kaip lenkai prie Pilsudskio padarė. Ten viskas nudailinta.
Neįsivaizduoju, kaip mūsų valdžia veda ten kokius viršininkus.
Juk ten šiukšlynas, nėra plytelių. Ten mano tėvas palaidotas, tai einu ir kojas laužau. Ten ir Vincas Mykolaitis - Putinas yra, ir Jonas Basanavičius, ir Balys Sruoga. Negi mes taip nemokame savo žmonių gerbti?
O pinigus milijonais kiša kitur. Pasikartosiu, kad taip pajunti tą gūdžią provinciją, kuri nori pasirodyti. Ubagas nori pasirodyti ponu. O tas mane visą amžių atgraso.
Parengta pagal „Respubliką“
