Nors sąnariai vis dar primena apie patirtus krūvius, keliautojas neabejoja – dar laukia ne viena avantiūra.
Grįžimas į kasdienybę po pusės metų jūroje
Aurimas pasakoja, kad praėjus pusei metų po kelionės jaučiasi tikrai labai gerai.
„Taip, pakankamai gerai. Nemažai laiko jau praėjo po mano kelionės – galima sakyti, beveik pusė metų. Šiuo metu psichologiškai jaučiuosi tikrai labai gerai. Nuo pat momento, kai išlipau į krantą, pasijutau geriau, nes supratau, kad ypatingos grėsmės jau nebėra.“
Fizine forma pasireiškia kelionės pasekmės: skauda sąnarius, juntama „duobė po kelionės“ – trūksta ryžto vėl įsitraukti į sportą.
„Visgi jau nebe dvidešimt metų, reikia suprasti, kad atsistatymui būtinas laikas. Po tokių krūvių natūralu, kad organizmui reikia ramybės“, – pridūrė jis.
Nepaisant to, jis pripažįsta, kad jo dar laukia ne viena kelionė:
„Vis dėlto logiškai su tuo susitaikyti sunku – norisi save priversti daugiau sportuoti, daugiau judėti, nes, kaip sakau, gyvenimas dar nesibaigia. Manau, kad manęs laukia dar ne viena kelionė. Tai apibendrinant – šiuo metu jaučiuosi apie 70 procentų“, – juokiasi A. Mockus.
Emocijos ir ilgesys – ko labiausiai pasiilgta
Aurimas atvirauja, kad emocijos išliko tik pačios geriausios, o visi prisiminimai verčia pajusti šiokią tokią nostalgiją.
„Visi prisiminimai verčia pajusti šiokią tokią nostalgiją. Atrodo, tuo metu, kai buvo daug monotonijos, galvojau: „Ne, tikrai nebenorėčiau niekada to kartoti.“ Bet dabar ateina momentai, kai suprantu, ką kai kurie buriuotojai ar jūrininkai sako – jūra vis tiek pradeda traukti atgal.“
Keliautojas priduria, kad iš tikrųjų yra tokių jausmų, kad norėtųsi grįžti į tą vienatvės būseną, pabuvimą su savimi. Bet tai nebūtinai tik jūra – ir anksčiau yra vienas keliavęs.
„Man kartais patinka pabūti ne tik su savimi, bet ir pasikalbėti su Dievu, pabendrauti. Patinka tas jausmas, kai jautiesi pats už save atsakingas – to gal labiausiai ir pasiilgau“, – sako keliautojas.
Aurimas pasakoja, kad būtent kelionės metu labiausiai trūko paprasto, įprasto maisto:
„Plaukimo metu labiausiai buvau pasiilgęs kažkokios keptos mėsos ant laužo, paprasto įprasto maisto – salotų, kokios mėsos, buljono, kokį gauni net paprasčiausioje valgykloje.“
Vis dėlto jis pabrėžia, kad racionas buvo platus ir skanus, o trūkumai – smulkūs:
„Mano racionas buvo gana platus, maistas – labai skanus ir geras. Aišku, gal kiek trūko saldumynų, vaisių, bet tai smulkmenos. Iš to padarai tam tikras išvadas – jei kelionė būtų planuojama iš naujo, jau su tokia patirtimi žinočiau, ką reikėtų daryti kitaip.“
Į klausimą, ar plauktų tuo pačiu maršrutu dar kartą, atsakymas neabejotinas:
„Tikrai ne. Manau, tai būtų laiko švaistymas, nes daugiau iš tos kelionės jau nebegaučiau. Tai, ką gavau dabar, yra maksimumas. Tai tarsi vyšnia ant torto – tokia kelionė, kai viskas baigiasi gerai.“
Jis taip pat priduria, kad tuo pačiu maršrutu keliauti būtų paprasčiausiai nepraktiška, nes nieko tokios kelionės jau nebegautų.
Įprastos dienos po ekstremalių iššūkių
Grįžęs į kasdienybę, jo dienos gana paprastos: rytas prasideda nuo vaikų nuvežimo į mokyklą, po to – džiudžitsu treniruotė arba sporto salė. Po treniruotės laikas skiriamas maistui, o vėliau – darbams ir susitikimams, savanoriavimas Ukrainos labui – pagalbos rinkimas, telkimas, vežimas.
„Kadangi pats sau dirbu, labai lengva planuoti laiką: pats sau esu direktorius, prieš nieką neprivalau teisintis. Ir to laiko iš tikrųjų pakanka – tiek sau, tiek kitiems, ir dar jo lieka.“
Aurimas atvirauja, kad kai kurie dalykai iš tiesų yra slegiantis, o suvokimas apie tam tikrų dalykų nereikšmingas pareina būtent tokio dydžio kelionių metu.
„Sunku būna tada, kai po sunkumų dar laukia dar didesni sunkumai. O kai būna lengviau – tai ir yra atsakymas. Bet kuriuo atveju jautiesi daug saugesnis, ramesnis, emocijos stabilesnės. Žinai, kad gali pilnai atsipalaiduoti ir mėgautis gyvenimu“, – teigia Aurimas.
Jis priduria, kad po tokių kelionių išmokstama vertinti smulkmenas, galima pastebėti dalykus, kurių įprastoje rutinoje gyvenantis žmogus net nepastebėtų.
„Kadangi tas pamokas jau esu išmokęs, man dabar yra paprasčiau grįžti į rutiną. Stengiuosi kiekvieną dieną vertinti taip, tarsi ji būtų duota kaip bonusas, kaip papildoma dovana. Aš suprantu, kad Dievo planas buvo suteikti man gyvenimą avansu. Kai atsiduri tokioje situacijoje, supranti, kad daugiau nė nėra ko norėti. Puikiai suvokiu, kad kelionė, kuriai ryžausi, buvo susijusi su nemaža rizika – tai tarsi gyvenimo balanso klausimas.“
Anot Aurimo būtent iš to ir gimsta istorijos, įvykiai, pasiekimai.
„Šiandien padaryti tai, kas įprasta, turbūt nieko nebestebina. Reikia imtis tokių dalykų, kam daugelis nesiryžta. Ar tai yra gerai? Nežinau. Gal daugelis su manimi ir nesutiktų, bet aš manau, kad būtent tokie įvykiai kuria Lietuvos istoriją“, – nurodo keliautojas.
Šeimos džiaugsmai ir išbandymai
Kelionės metu Aurimą pasiekė ypatinga žinia – jis tapo seneliu antrą kartą. Keliautojas neslepia, kad tokie įvykiai priverčia sustoti ir permąstyti gyvenimą.
„Tai keičia žmogų, nes suvoki, kad kartos keičia viena kitą, gyvenimas nestovi vietoje. Toks suvokimas ateina tik tada, kai pats tampi seneliu. Bet kartu tikiu, kad dar suspėsiu sulaukti ir proanūkių, o gal net ir pro-prosenelių“, – šypteli A. Mockus.
Keliautojas atviras – jo didžiausia atrama yra žmona Sonata, su kuria kartu jau beveik du dešimtmečius.
Aurimas su žmona kartu jau devyniolika metų ir netrukus minės pažinties jubiliejų. Šeimoje trys vaikai: sūnus Tautvydas iš pirmosios santuokos, kuriam šiuo metu 23-eji, dukra Vėjūnė – 16-os ir jaunėlis Jonas – 14-os.
Vis dėlto gyvenimas šeimai nebuvo tik lengvas ir ramus. Pasak Aurimo, būtent iššūkiai sustiprina ryšį.
„Gyvenimas mus grūdina nuolat, o kuo daugiau patirčių sukaupiame kartu, tuo labiau vienas kitu pasitikime. Tik sunkūs išbandymai parodo tikrąją žmogaus esmę, jo gelmes ir prasmę“, – įsitikinęs keliautojas.
Pagalba Ukrainai – nauji iššūkiai
Interviu metu su Aurimu kalbėjomės jam būnant Ukrainoje, kur jis teikė įvairiapusę paramą. Pasak jo, planai visuomet aiškūs – padėti ten, kur pagalbos labiausiai reikia.
„Net šiandien vežama pagalba kariams apima tai, ko jiems tikrai labai reikia. Resursai karo metu išnaudojami itin greitai – kartais jų pakanka vos kelioms užduotims, todėl nuolat reikia papildymo“, – pabrėžia keliautojas.
Pasak A. Mockaus, parama apima automobilius, humanitarinius krovinius bei net daiktus, pritaikytus gynybai.
„Vežame automobilius, humanitarinę pagalbą nukentėjusiems, praradusiems turtą. Tai gali būti ir lemputės, ir įrankiai, pritaikomi karo reikalams. Pavyzdžiui, vandens dronų gamybai, kurie saugo Ukrainos pakrantę nuo priešo laivų“, – aiškina jis.
Paramos vežėjai nepamiršta ir jaunųjų karo aukų – našlaičių. A. Mockus pasakoja, kad neseniai atnaujinta kompiuterių klasė vaikų namuose, kuriuose šiuo metu gyvena apie 380 vaikų. „Padėjome įsigyti kompiuterius, nuvežėme projektorius, kad vaikai galėtų vakarais žiūrėti filmus. Taip pat su Lietuvos futbolo federacijos pagalba pristatėme kamuolius bei aprangą – žinome, jog jaunimui tai svarbu“, – vardija keliautojas.
Kariai gauna ir kitokią paramą – nuo energinių gėrimų iki specialių priemonių dronų kūrimui. Pasak Aurimo, kiekviena detalė yra tiksliai suderinta pagal realius poreikius:
„Stengiamės gauti ir perduoti viską, ką tik įmanoma – nuo žmonių aukų iki kuro automobiliams, kuriais gabenama pagalba.“
A. Mockus taip pat primena, kad karas tęsiasi jau ilgiau nei dvejus metus, todėl visuomenės dėmesys ir aukos yra kiek nuslūgusios. Vis dėlto, anot jo, būtina suprasti, jog pagalba Ukrainai yra ir mūsų pačių saugumo klausimas.
„Kol karas tęsiasi, privalome remti Ukrainą, nes jei jis baigtųsi blogai, didelė tikimybė, kad konfliktas galėtų išplisti ir į mūsų regioną. Labai vertiname kiekvienos šalies paramą ir solidarumą – tai suteikia vilties ir jėgų“, – teigia pašnekovas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
