• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši žurnalistė, komunikacijos ekspertė Gabija Vitkevičiūtė. Ji atvirai dalinasi patirtimi, ką reiškia augti šeimoje, kurioje vienas iš tėvų yra priklausomas nuo alkoholio. 

Renatos Šakalytės-Jakovlevos laidoje „Lūžis“ vieši žurnalistė, komunikacijos ekspertė Gabija Vitkevičiūtė. Ji atvirai dalinasi patirtimi, ką reiškia augti šeimoje, kurioje vienas iš tėvų yra priklausomas nuo alkoholio. 

REKLAMA

Nepaisant vaikystėje patirtų traumų, Gabija savo gyvenimą kūrė visiškai kitaip. Pati nevartoja alkoholio ir jau ne vienerius metus padeda moterims, kurios yra priklausomos. 

Gabija, tavo gyvenime ilgą laiką buvo daug žurnalistikos, komunikacijos ir staiga šiose veiklose padarei pauzę, kad padėtum moterims, kurios… geria. Maža to – įkūrei specialius pagalbos namus. Kodėl įvyko šis lūžis?

Iš esmės buvo du dalykai – vidinis ir išorinis, kurie paskatino mane imtis naujos veiklos. Vidinė priežastis yra susijusi su mano pačios patirtimi, be kurios nebūčiau galėjusi pradėti projekto, skirto geriančioms moterims. Esmė ta, kad aš pati augau su geriančia mama ir dėl to jos netekau. Aš patyriau tai, ką patiria visos šeimos, kuriose yra sergantis, į priklausomybės spąstus įkliuvęs žmogus. Visai nesvarbu, ar geria mama, tėtis, močiutė ar net vaikai, nes alkoholizmas diagnozuojamas ir paaugliams, dėl to kenčia arba būna sužeidžiami aplink mažiausiai 6 – 8 asmenys. Aš taip pat buvau emociškai sužeista ir labai gerai žinau, ką reiškia augti toksiškoje aplinkoje. Prisimenu daug skaudžių momentų iš vaikystės, bet kadangi šiai ligai yra būdinga slėpti, neigti ir nesikreipti pagalbos, ilgą laiką gyvenau lyg susitaikiusi su mintimi, kad nieko negaliu pakeisti.

REKLAMA
REKLAMA

O kokia buvo išorinė priežastis?

Išorinė yra susijusi su mamos mirtimi. Buvau tada aštuntą mėnesį nėščia su trečiąja dukra ir turėjau pasirūpinti laidotuvėmis. Labai gerai atsimenu momentą, kai stovėdama prie iškastos kapo duobės pajutau be galo stiprų emocinį dūrį. Atrodo, fiziškai pilnėju ne dienomis, o valandomis, mano pilvas vis labiau auga, tačiau viduje jaučiuosi absoliučiai tuščia – be svarbių atsakymų ir sudėliotų esminių taškų. Tada aiškiai galvoje suskambėjo klausimas: nejaugi iš tikrųjų nėra jokios pagalbos geriančioms moterims? Jis buvo labiau retorinis, nes Lietuvoje tikrai galima sulaukti pagalbos, jeigu tik nuoširdžiai ieškai, bet aš norėjau išsiaiškinti, kas konkrečiai daroma. Taigi pradėjau vis labiau gilintis į moterų alkoholizmo problemas.

REKLAMA

Gabija, o ką turi galvoje, sakydama, kad mama mirė nuo alkoholizmo? Ar gėrimas sutrikdė organų veiklą?

Labai svarbu suprasti, kad mūsų įsivaizdavimas apie alkoholikus dažnai yra stereotipiškas. Ko gero daugelis iškart prieš akis mato asmenis prie konteinerių su violetiniais veidais, primenančiais plastilino kaukes. Arba galvoja, kad alkoholikai miršta tik sulaukę kokių nors ligų, pavyzdžiui, kepenų cirozės. Tai netiesa, nes šiais laikais vadinamųjų grynųjų alkoholikų, kurie vien tik geria – labai mažai. Dauguma vartoja dar ir vaistus, nes alkoholis džiovina smegenis, sukelia žiaurią nemigą, todėl reikia tablečių užmigti, o nubudus ryte – vaistų, kurie padėtų atsipaipalioti ir suteiktų žvalumo. Tokiu būdu žmogaus smegenys patiria didžiulį stresą, nes nebesupranta, kas vyksta. Taip nutiko ir mano mamai – ji negulėjo lovoje merdėdama ar patirdama kokius nors mistinius skausmus. Apsvaigusi ji paprasčiausiai trenkėsi į stalo kampą ir šis smūgis buvo lemtingas. Daugybė žmonių, apduję nuo alkoholio ir vaistų patiria mirtinas traumas – nusirita nuo laiptų, paslysta vonioje, sukelia automobilio avarijas ar trenkiasi į stalo kampą. Apie tokias mirties priežastis mūsų visuomenėje dar labai mažai kalbama, nes juk lengviau pasakyti – tiesiog įvyko nelaimingas atsitikimas, nei gilintis į tai, kas jį išprovokavo.

REKLAMA
REKLAMA

Visgi nuo tavo mamos mirties iki pagalbos namų įsteigimo prabėgo beveik aštuoneri metai. Kodėl?

Po mamos laidotuvių ne vieną mėnesį nešiojausi savyje idėją, kaip būtų galima padėti geriančioms moterims. Tačiau kasdienė rutina įsukdavo į savo verpetą ir atrodė niekam kitam nebeužtenka laiko. Visgi su bėgančiais metais tapau išmintingesnė, brandesnė, o tuomet pradėjau klausti savęs: tai kokia gi mano gyvenimo prasmė? Ką realiai galiu duoti kitiems? Kokią naudą patiriu savo kasdieniam darbe, kuriame tik ataskaitų pildymas ir daug gražių žodžių? Man labai norėjosi „įsižeminti“ ir pamatyti nors vieno gyvo žmogaus akis, kuriam reikia pagalbos! Nesvarbu, ar tai būtų vaikas, nebegalintis daugiau žiūrėti į savo vemiančią mamą, ar paauglys, naktimis einantis į miškus ieškoti prisigėrusio tėvo, ar vyras, labai mylintis savo žmoną, bet daugiau negalintis gyventi su jos priklausomybe. Taigi ieškodama prasmės savo gyvenime, galiausiai ryžausi įkurti pagalbos namus moterims, norinčioms gydytis nuo alkoholizmo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gabija, tavo vaikystės išgyvenimai paliko skaudžius pėdsakus. Kaip dorojaisi su jais?

Teko daug dirbti su savimi ir specialistais, nuolat stiprinti savivertę. Po kiek laiko pasiekiau tašką, kai supratau, kad daug ką galiu – ne tik gyventi kitaip, bet ir padėti kitiems. Aiškiai pajutau, kad jau esu pasirengusi įsileisti svetimų moterų istorijas, kad turiu jėgų priimti jų vaikų ašaras ir išmokti visko, ko reikia gydant priklausomybių ligas. Tai juk irgi mokslas – platus, su daugybe niuansų ir aš nuoširdžiai norėjau į tai gilintis. Maža to, buvau pasirengusi atlaikyti žiaurią kritiką, kurios sulaukiau įkūrusi pagalbos namus. Pavyzdžiui, kad ant savo motinos kapo susikūriau verslą! Meluočiau, jei sakyčiau, kad man neskaudėjo. Daug verkiau, bet emociškai jaučiausi pakankamai stipri, kad galėčiau atsiriboti nuo taip kalbančiųjų arba atvirai paklausti: kodėl šnekate tokias nesąmones? Juk įkurdama pagalbos namus jaučiausi įprasminanti ir mamos atminimą – pavadinau juos „Ramunėlės rehab“, nes būtent taip ją švelniai šaukdavo mano dukros.

REKLAMA

O kaip reagavo tavo šeima, kai nutarei padėti alkoholikėms moterims?

Mano vyras ir keturi vaikai nuoširdžiai mane palaikė. Tiesa, turėjau mokytis, kaip neparnešti į namus visko, ką patiriu naujame darbe. Nes kiekvieną dieną tekdavo nerti į toksišką aplinką ir išgirsti daug emociškai sunkių istorijų. Į naują veiklą investavau ne tik daug savęs, bet ir lėšų, tačiau artimiausių žmonių dėka nepalūžau net tada, kai pagalbos namai atsidūrė ant bankroto slenksčio. Buvau subūrusi profesionalią specialistų komandą, mokėjau algas, rūpinausi vadinamajame viešbutyje apgyvendintų moterų maitinimu ir kitais dalykais, todėl išlaidų vis daugėjo, o pajamų – ne. Dabar jau pusmetis, kai „Ramunėlės rehab“ nebeteikiame laikino apgyvendinimo paslaugų, bet su specialistais toliau siūlome profesionalią pagalbą moterims – tapome konsultacijų centru.

REKLAMA

Ar daug sulaukiate moterų, prašančių pagalbos? Gal alkoholizmo problema jau ne tokia opi?

Sulaukiame pakankamai, nes ši problema tebėra opi tiek moterims, tiek ir vyrams. Aš esu įsitikinusi, kad priklausomybių mastas ateityje tik augs – nebūtinai nuo alkoholio ar narkotikų. Vis didesne problema tampa priklausomybė nuo ekranų: socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai, azartiniai lošimai ne ką mažiau pavojingi už kvaišalus. Be to, kasdien patiriame nežmonišką stresą dėl įvairiausių priežasčių – įtampos darbe, versle, nuolatinio skubėjimo ir neturėjimo lėto laiko sau, o tai daugelį mūsų veda į paieškas, kaip greitai „atsijungti“ nuo realybės. Būtent tada įvyksta lemtingi pasirinkimai: vieni žmonės pailsi medituodami, eidami į bažnyčią ar pas jogos mokytojus, o kiti suka priklausomybių keliu, taip tikėdamiesi greitesnio „atsijungimo“ efekto. Nuoširdžiai viliuosi, kad esminis proveržis įvyks ir šioje srityje, nes svaigintis darosi nemadinga ir nepopuliaru.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gabija, kaip tau pavyko savo gyvenimą pakreipti kita linkme? Juk galėjai pasekti mamos pėdomis..

Iš tikrųjų yra du esminiai momentai – vienas jų, kai obuolys nuo obels toli nenurieda dėl paveldimumo faktoriaus. Turiu galvoje ne genetinį paveldimumą, kadangi neįmanoma gimti alkoholiku, bet paveldėti polinkį į priklausomybę tikrai galima. Daug įtakos turi ir aplinka, kurioje auga vaikas, nes tam tikri gyvenimo modeliai įsirėžia į pasąmonę. Taigi polinkį į priklausomybę paveldėję žmonės nuolat balansuoja lyg ant lyno – įnikti į alkoholį jiems nesudėtinga. Na, o antras momentas, kai žmogus apsisprendžia gyventi kitaip ir labai daug dirba su savimi. Aš esu būtent tokia – sąmoningai pasirinkau kelią nesuteikti savo šeimai tokio didžiulio skausmo, kokį man yra tekę išgyventi.

REKLAMA

Kodėl tavo mamai nepavyko pakeisti savo gyvenimo? Ar mąstei kada apie tai?

Mano mamai buvo pavykę pasiekti labai reikšmingą pauzę – net 17 metų ji negėrė ir buvo vadinamojoje remisijoje. Galima tik įsivaizduoti, kokia man tai buvo dovana – sulaukiau galimybės pažinti savo mamą iš naujo! Ji buvo nepaprastai intelektuali, charizmatiška ir įdomi moteris. Bet kas tapo lemtingu postūmiu, paskatinusiu mamą gyventi blaiviai – taip ir nespėjau išsiaiškinti… Ji ne sykį bandė atsikratyti priklausomybės: gulėjo ligoninėse, vartojo vaistus, tačiau gydymasis nueidavo šuniui ant uodegos, nes vis atkrisdavo ir atkrisdavo.. Dabar jau žinau, kad tokie atkryčiai yra labai svarbi sveikimo dalis, todėl galvoju, kad patyrusi tam tikrą jų kiekį, mama galiausiai liovėsi gerti.

REKLAMA

O ar žinai, kodėl mama po to vėl pradėjo gerti ir apskritai įniko į alkoholį?

Atkrytį išprovokavo labai stiprūs trauminiai įvykiai ir patirtas didžiulis stresas. O kodėl mama apskritai pradėjo gerti… Tiesa yra tokia, kad vyrai gali sau leisti gerti iš smagumo, nes dažnu atveju alkoholis jiems nėra liūdesio dirgiklis. O štai moterims yra kitaip, nes jos geria iš skausmo. Net jei viena draugė pasiūlo kitai išgerti, toks kvietimas yra signalas, kad už jo slepiasi labai rimtos bėdos. Konsultacijų metu privalau išsiaiškinti, ką žmogus vartoja, bet iš tikrųjų esmė yra ne tai, ką ir kokiais kiekiais jis geria, o tai, ką gėrimu bandoma užpilti. Ką iš tikrųjų jam šitiek metų skauda? Taigi mano mamai irgi labai skaudėjo, bet ji ilgai neigė savo priklausomybę.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai ar galima padėti žmogui, kuris taip elgiasi? Kuris nenori priimti pagalbos, nors aplinkiniai mato, kad ji reikalinga?

Dažnu atveju toks žmogus elgiasi gynybiškai. Jis atmeta pagalbą, atsisako, atstumia ir visai nesvarbu, kas šią siūlo – mylimas vyras, vaikai ar kaimynas. Kartais atmetimas būna ramus, su pažadais keistis ir kada nors gydytis, o kartais baigiasi durų trankymu ar žiauriais pykčiais. Pasakysiu atvirai: žmogui, nenorinčiam pagalbos, padėti neįmanoma! Aš labai norėjau tikėti, kad gali būti kitaip – dirbdama savo įsteigtuose namuose nuoširdžiai vyliausi, jog įmanoma ištraukti žmogų iš alkoholizmo liūno net prieš jo valią. Bet gyvenimiška patirtis mane perlaužė ir daugiau to nebedarau. Kitaip tariant, jeigu žmogus pasirenka mirtį, nes anksčiau ar vėliau priklausomybė baigiasi būtent mirtimi, belieka tik jį paleisti. Kad ir kaip sunku, tenka susitaikyti su tokiu apsisprendimu. O jei žmogus išreiškia norą keistis, tik tuomet galime padėti, nes alkoholizmas yra liga, kuri tikrai išgydoma. Visgi, jeigu artimasis kategoriškai neigia turintis priklausomybę ir toliau vartoja, tai pagalbos būtina kreiptis, bet sau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų