„Smūgis buvo labai stiprus. Kadangi sėdėjau už vairuotojo, labiausiai ir nukentėjau. Mano kairė koja žemiau kelio buvo nutraukta. Aš ją mačiau gulinčią netoliese, bet dėl patirto šoko nejaučiau jokio skausmo ir nesuvokiau, kad jos neturiu. Net bandžiau stotis ir eiti“, – sako Roberta.
Jauna mergina tuo metu buvo Rodo saloje, kur dirbo viename viešbutyje. Nuvežta į ligoninę, ji išgirdo, kad gali neišgyventi – tą akimirką Roberta prisimena su siaubu. Visgi netrukus lietuvė buvo sraigtasparniu nugabenta į Kretą, kur daugiau kompetencijos turintys gydytojai nuramino Robertą, kad pavojus gyvybei negresia ir nutrauktą koją prisiuvo. Tačiau po kiek laiko merginai teko išgyventi dar vieną sunkų išbandymą – ar palikti prastai gyjančią koją, ar amputuoti.
„Sprendimą priėmiau kartu su atvykusia seserimi. Medikai atvirai sakė – su sava koja būčiau gyvenusi labai nekokybišką gyvenimą, o su protezu – kad ir kaip keistai tai skambėtų – galėjau tikėtis didesnių galimybių“, – tikina vilnietė.
Grįžusi į Lietuvą jauna mergina pradėjo mokytis gyventi kitaip – tai užtruko ne vienerius metus. Reikėjo ne tik priprasti prie kojos protezo, bet ir susidoroti su išaugusiu aplinkinių dėmesiu, kai šį pamato.
„Aš suvokiau, kad neturiu ko slėpti – kojos netekau dėl avarijos ir tai, kad dabar nešioju protezą – natūralu. Kodėl turiu dangstyti jį karštą vasaros dieną? Jei kažkam nejauku žiūrėti – tai tų žmonių problema, ne mano. Pati dirbdama ortopedijos srityje sutikau ne vieną žmogų, kuris labai kompleksuodavo dėl savo protezo ir stengdavosi šį maskuoti. Aš bandau tapti pavyzdžiu, kad galima gyventi kitaip,“ – sako Roberta.
Nuo avarijos prabėgus penkeriems metams, vilnietės gyvenime įvyko daug malonių pokyčių. Ji susilaukė dukrytės, kuri šiandien yra didžiausia mamos pagalbininkė ir stiprybės šaltinis.
„Man tikrai nesunku auginti savo vaiką, bet vienintelis dalykas, kurio ilgiuosi – bėgimas. Aš nebežinau, kaip tą reikia daryti... Buvau gavusi koją, skirtą bėgimui, tačiau man nepavyko, o turint mažą dukrą bėgti paskui kartais reikia“, – pasakoja „Lūžio“ herojė.
Po nelaimės Roberta iš naujo atrado ir žirgų sportą. Jos sesuo turi žirgyną, todėl mergina galėjo dažniau ten lankytis ir gerinti savo įgūdžius.
„Mano šeima visada žinojo, kaip myliu žirgus, tačiau netekus kojos labai bijojau, ar man pavyks su protezu vėl juos suvaldyti.. Juk net sveiki žmonės nuo žirgų krenta. Bet galiausiai išdrįsau ir nesigailiu, nes man tikrai gerai sekasi“, – su šypsena veide tikina Roberta.
Dabar jos didžiausia svajonė – tapti pirmąja Lietuvos atstove raitele 2024 metų Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse. Iš kur Roberta turi tiek valios, užsispyrimo ir ryžto? Su kokiais dar iššūkiais moteriai tenka susidurti nešiojant kojos protezą? Ir kodėl ji ragina visus pradėti įgyvendinti savo svajones dabar, o ne kada nors?
„Aš nieko nekeisčiau, jei galėčiau atsukti laiką atgal. Nuoširdžiai sakau. Kartais tenka patirti tai, ką patyrei, jog suprastum labai svarbius dalykus“, – įsitikinusi pašnekovė.
Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Lūžis“ įvairūs Lietuvos žmonės – tiek žinomi, tiek ir nežinomi atvirai dalinasi savo gyvenimo lūžiais: kaip jiems sekėsi priimti įvairius sprendimus, kodėl tai tapo svarbia patirtimi ir ko ji išmokė bei gali išmokyti kitus.
