44,3 mlrd. litų – tokią sumą liepą pasiekė ir rekordus pagerino bendrasis indėlių portfelis, vien per mėnesį išaugdamas per 600 mln. litų, kai paskolų portfelis, atvirkščiai, susitraukė daugiau nei milijonu, iki 53,9 mlrd. litų. Tiesa, panaši padėtis susiklostė ir Švedijos bankuose. Lietuvos bankų asociacijos (LBA) prezidentas Stasys Kropas tokį reiškinį jau pakrikštijo netipiška indėlių krize, bankų įsipareigojimai klientams didėja, o pinigai neįdarbinami.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis įsitikinęs: blogiau būtų, jei indėlių bankai apskritai nepritrauktų, o gyventojai abejotų jų mokumu, kaip Ispanijoje ar Graikijoje. Lietuvos bankų sistemos likvidumas esą yra didelis, todėl indėlių perteklius žymiai pakenkti neturėtų.
„Aišku, jeigu pinigų pasiūla daug didesnė nei paklausa, dalis kapitalo yra neįdarbinti ir bankai, mokantys nors ir nedideles palūkanas už indėlius, grąžos už juos negauna, jei nesugeba paskolinti, – sakė jis. – Šia prasme tam tikras nuostolis ir žala bankų pelningumui yra. Bet žiūrint iš makroekonominių pozicijų tai nėra labai bloga situacija. Ji rodo, kad yra galimybių finansuoti ir gyventojų, ir įmonių, ir valstybės poreikius.“
Yra ką skolinti
Lietuvos verslo konfederacijos „ICC Lietuva“ mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas „Ekonomika.lt“ sakė, kad išaugusį indėlių portfelį bankuose galima vertinti dvejopai: viena vertus, jis rodo bankų lėšas, kurias šie gali skolinti, tačiau taip pat įspėja apie lėtą gyventojų vartojimą. Be to, paskolų portfelis neauga: bankuose sukaupti pinigai į ekonomiką nepatenka.
„Verslui iš principo yra gerai, kad bankuose yra pinigų, tai rodo potencialą, kuris galėtų būti paskolintas, bet kartu siunčia žinutę, kad rinkos dalyviai, ypač vartotojai, yra išsigandę, – sakė jis. – Mūsų ekonomika auga ne taip sparčiai, kaip galėtų augti, jei tie žmonės nutartų bent dalį lėšų išleisti vidaus rinkoje. Bent 10–20 proc. tos sumos būtų milijardinės lėšos, bet jie nusiteikę kaupti ir saugoti.“
Ekonomistas N. Mačiulis sakė, kad Lietuva Europoje išsiskiria paskolų ir pajamų santykiu: vidutiniškai paimta paskola sudaro apie 40 proc. metinių pajamų, o ES vidurkis siekia 100 proc. Anot jo, mažesnė priklausomybė nuo skolinto kapitalo naudinga: jei finansų krizė Europoje sustiprėtų, Lietuvos gyventojai ir įmonės jos poveikiui būtų atsparesnės.
Paskola investicijoms
„Aišku, kad įmonės, nesiskolindamos ir atidėliodamos sprendimus investuoti į gamybinio pajėgumo plėtrą, efektyvumo didinimą, technologinį atsinaujimą, nėra rizikingos, nes neturi daug finansinių įsipareigojimų, bet kartu šiek tiek pamina savo konkurencingumą ateityje, – aiškino „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas. – Investicijų abstinencija ekonomikoje nėra geras ženklas. Iš tiesų bankai noriai skolintų investiciniams projektams, bet jų yra santykinai mažai, palyginti su tuo, kiek yra likvidaus kapitalo, kuris kaip paskolos galėtų būti nukreiptas investiciniams projektams finansuoti.“
Anot „ICC Lietuvos“ mokesčių komisijos pirmininko M. Dubnikovo, verslininkai nepuola skolintis iš bankų ir investuoti, nes geriau tvari, o ne agresyvi plėtra.
„Verslo portfelis mažėja todėl, kad praėjo didelis procesas: verslas optimizavosi, sumažino išlaidas, bet sugeba dirbti taip pat efektyviai. Kai yra didelės skolos, nenori dar labiau padidinti jų lygio“, – sakė jis.
Ekonomistas N. Mačiulis gyventojų polinkį taupyti sieja su vietos veiksniais: keičiasi kainos, po rudens rinkimų gali būti naujų mokesčių. Esą vasarą gyventojų taupymo įpročiai radikaliai nepasikeitė: mažmeninė prekyba tolygiai augo visus metus, o pokyčiui liepą įtakos galėjo turėti netilusios kalbos apie antrąją krizę. Be to, dalis indėlių gali būti įmonių uždirbtas pelnas, šiuo metu ne įdarbinamas, o laikomas likvidžiomis lėšomis.
LBA prezidentas S. Kropas „Ekonomika.lt“ sakė, kad nei rekordinis indėlių portfelis, nei besitraukiantis paskolų nėra labai blogas reiškinys, tačiau bankams nepalanki indėlių struktūra: jie yra trumpalaikiai.
Gabija Sabaliauskaitė
