Vida Tavorienė
Įtakingiausia Europos Sąjungos ūkininkų ir žemės ūkio kooperatyvų interesus ginanti organizacija „Copa–Cogeca“ stebisi lietuviškais pieno rinkos ypatumais. Šios organizacijos atstovai ragina Europos Komisiją atkreipti dėmesį į įtemptą padėtį Lietuvos pieno rinkoje. O mūsų žemdirbiams siūlo remtis kitų šalių patirtimi, kad būtų pažaboti pieno gamintojus žlugdantys kainų svyravimai.
Lietuviškos kainos šokiravo
Vienuolika Lietuvos žemės ūkio kooperatyvų vienijanti asociacija „Kooperacijos kelias“ dar gegužės mėnesį kreipėsi į stipriausią ES ūkininkams ir žemės ūkio kooperatyvams atstovaujančią organizaciją „Copa–Cogeca“, prašydama palyginti Lietuvos pieno gamintojų kooperatyvų, kuriuos perdirbėjai jau ne pirmą kartą baudžia itin žemomis pieno supirkimo kainomis, padėtį kitų ES šalių kontekste.
Tai, kad mūsų šalies pieno gamintojų kooperatyvų nariams perdirbėjai moka beveik perpus mažiau nei pavieniams ūkininkams, šokiravo „Copa–Cogeca“ vadovus. „Tokio didžiulio pieno supirkimo kainų kritimo kitose ES šalyse nėra. Mūsų kooperatyvai pagal žemas kainas lyderiauja Europoje. Kolegos Briuselyje buvo šokiruoti, kai išgirdo, kiek Lietuvoje nuo pavasario nukrito pieno žaliavos kaina“, – sakė iš Briuselyje įvykusio „Copa–Cogeca“ prezidiumo posėdžio sugrįžusi asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkė Jūratė Dovydėnienė.
Anot jos, nuo kovo mėnesio pieno gamintojų kooperatyvams supirkimo kaina smuko net iki 45 proc., o pavieniams ūkininkams – iki 20–25 proc. , kai kuriose kitose ES šalyse pieno kainos tekrito 3 proc.
Apie išskirtinę padėtį Lietuvos pieno rinkoje kalbėjo ir Vilniuje viešėjęs „Copa–Cogeca“ direktorius kooperacijai Paulo Gouveia. Jis pabrėžė, kad tokios tendencijos pieno rinkoje byloja apie netinkamą maisto grandinės funkcionavimą. Anot „Copa–Cogeca“ direktoriaus kooperacijai, Europos pieno rinkos observatorijos (tai nauja Europos Komisijos įsteigta institucija, kuri turėtų padėti prisitaikyti pieno sektoriui prie naujos aplinkos, kai nuo kitų metų balandžio 1 dienos ES bus panaikintos pieno kvotos) duomenys rodo, kad ES jaučiamas šioks toks žaliavinio pieno kainų kritimas, bet bendra pasaulinė tendencija yra palanki pieno gamintojams.
Tramdys sankcijomis?
„Copa–Cogeca“ atstovai paragino ir Europos Komisiją atkreipti dėmesį į ES kontekste neįprastą kainų mažėjimo tendenciją Lietuvoje ir dėl to susidariusią įtemptą padėtį. Taigi, lietuviški pieno rinkos ypatumai bado akis ir Briuselyje. Tačiau kas pasiūlys receptą šiam sopuliui išgydyti?
„Nereikia tikėtis, kad Briuselis pagrūmos pirštu ir lieps pakelti kainas. Turėsime patys pasistengti rasti priemonių susitarti ir suformuluoti abiem pusėms palankią pieno supirkimo kainų apskaičiavimo metodiką. Mūsų kolegos iš Europos yra pasirengę mums suteikti informaciją ir pasidalyti savo patirtimi. Štai Ispanijoje yra institucija, kuri analizuoja ir kontroliuoja pieno supirkimo sutartis ir kainas. Šią ir kitą patirtį analizuosime ir ieškosime instrumentų, kad kainos taip nesvyruotų ir nežlugdytų mūsų pieno gamintojų“, – sakė J.Dovydėnienė.
Dėl iki savikainos kritusių pieno supirkimo kainų buvo susirūpinęs ir šalies premjeras Algirdas Butkevičius. Jis prie derybų stalo buvo susodinęs pieno gamintojų interesus ginančių organizacijų ir pieno perdirbėjų atstovus. Tačiau tai nepaveikė pieno kainų krypties.
Tramdyti perdirbėjus žadėjo ir žemės ūkio ministras Vigilijus Jukna. Gegužės pabaigoje įvykusiame Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos posėdyje jis pareiškė, kad pieno perdirbimo įmonėms, labiausiai skriaudžiančioms pieno gamintojus, gali būti pritaikytos tam tikros sankcijos skirstant ES paramą.
Žemdirbių nuomonė nereikalinga
Lyg amerikietiškais kalneliais šokinėjančios pieno žaliavos supirkimo kainos žlugdo Lietuvos ūkininkus, ypač tuos, kurie priklauso kooperatyvams. Tokia pati situacija buvo ir 2012-ųjų pavasarį. Tąkart kooperatyvams pieno žaliava buvo nupiginta apie 25 proc. Pieno gamintojai sutinka, kad pernai pieno supirkimo kaina buvo viena didžiausių per pastaruosius metus. Tačiau jie nemato priežasties, kodėl šiemet žaliavą kooperatyvams būtų reikėję piginti taip drastiškai – kone perpus.
„Mes, ūkininkai, šiuo atveju esame bejėgiai. Anksčiau dar bandėme derėtis su perdirbėjais, nors ir neefektyviai. O dabar sutinki ar nesutinki – pasirašo įsakymą mažinti kainas, ir viskas. Mūsų nuomonė niekam nereikalinga. Mums sumažino kainą nuo 1,14 Lt iki 80 centų už kilogramą ir daryk, ką nori“, – atsidūso Anykščių rajono ūkininkė Gražina Banienė.
Banių fermose (tėvų ir sūnaus ūkiuose) – apie 600 galvijų, iš jų 250 – melžiamos karvės. Ūkininkai daug investavo į fermas, įrangą. „Dabar padėtis tokia: kuo daugiau dirbi ir investuoji, tuo blogiau. Mažesnieji gamintojai numoja ranka ir pasitraukia iš gamybos, o mes privalome atidirbti už investicijas. Dar išmokas „numoduliuoja“ ir dirbk, kaip išmanai“, – sakė žemės ūkio politika nusivylę pieno gamintojai.
G.Banienė viliasi, kad padėtis pieno rinkoje pagerės, kai bus pastatyta kooperatinė pieno perdirbimo gamykla. „Kitos išeities nematau. Nei Žemės ūkio ministerija, nei Vyriausybė negali mums padėti: privačios perdirbimo įmonės elgiasi, kaip nori“, – apgailestavo ūkininkė.
Žlugdo kooperaciją
Pieno gamintojai įsitikinę, kad perdirbėjai, mažiau mokėdami kooperatyvams už parduodamą pieną, nori sužlugyti kooperaciją.
Perdirbėjai atsikerta, kad kooperatyvų parduodamas pienas yra nekontraktinis, todėl ir kainos smarkiai svyruoja. J.Dovydėnienė su šiuo argumentu nenorėtų sutikti: „Su kooperatyvais sudaromos analogiškos sutartis, kaip ir su pavieniais ūkininkais, tačiau jiems taip drastiškai kainos nemažinamos. Juolab kad yra pieninių, su kuriomis sudarome metines sutartis dėl tiekiamo pieno kiekių, o dėl kainų persiderame. Šių sutarčių mes laikomės. Taigi, mums susidaro įspūdis, kad kooperatyvus norima sužlugdyti.“
Pasirašyti ilgalaikių pieno pardavimo ir pirkimo sutarčių, kuriose būtų nurodyta kaina, nenori ir perdirbėjai, ir ūkininkai. Pieno gamintojai norėtų užfiksuoti kainas, kai jos yra aukštos, o perdirbėjai – kai žemos. Taip ir nerandama kompromiso. „Galima būtų pieno kainą sieti su produktų kaina. Tačiau tokiu atveju sudėtinga rasti atskaitos tašką, nes perdirbėjai gamina skirtingus produktus“, – aiškino „Kooperacijos kelio“ vadovė.
Neruošia pašarų žiemai
J.Dovydėnienė pastebėjo, kad kooperatyvų žlugdymas žemomis pieno supirkimo kainomis neturėjo didesnės įtakos ūkininkų apsisprendimui. „Morališkai sunku, vienas kitas pasitraukia iš kooperatyvų, bet dauguma ūkininkų suvokia, kad be kooperacijos bus blogiau. Tai rodo ES šalių patirtis. Ten, kur seniai gyvuoja ūkininkų kooperatyvai, tokių prastų tendencijų pieno rinkoje nėra“, – pabrėžė ji.
Anot kooperatyvus vienijančios asociacijos vadovės, liepos mėnesį šviečiasi šiokie tokie pragiedruliai: pieno supirkimo kainas žadama po centą kitą didinti. Aišku, ūkininkai dėl to nedžiūgauja. Ir tai suprantama: kainos krito dešimtimis, o augs vos keliais centais.
Akivaizdu, kad, susidarius tokiai padėčiai pieno rinkoje, dar labiau sumažės ir pieno gamintojų, ir galvijų. „Nemažai pagyvenusių ūkininkų sako, kad neberuošia pašarų žiemai. Vadinasi, nebelaikys ir karvučių – baigsis ganiava ir jas parduos. Toks kainų kritimas atsilieps ir pieno kokybei bei primilžiams“, – pieno supirkimo kainų sūpuoklių pasekmes vardijo J.Dovydėnienė.
Vartotojai moka vakarietiškai Pieno žaliava gerokai atpigo, tačiau prekybos centrų lentynose produktų kainos liko stabilios. Suprantami perdirbėjų argumentai, kad pernai pieno produktų kainos vidutiniškai brango apie 10 proc., nors žaliava buvo brangesnė kur kas daugiau. Tačiau verta pastebėti, kad už pieno gaminius Lietuvos gyventojai moka jau panašiai kaip vokiečiai ir olandai, o pagal ūkininkams mokamas kainas už pieno žaliavą velkamės ES uodegoje.
Pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gabšio, nuo 2012 metų vasaros, kai visoje ES pieno supirkimo kainos buvo pasiekusios dugną, pieno žaliava pradėjo brangti, ir per pusantrų metų kaina mūsų šalyje išaugo net apie 60 proc. – maždaug dvigubai nei ES šalių vidurkis. Mūsų perdirbėjai gerokai padidino kainas, matyt, ir dėl to, kad kooperatyvai pieno neišvežtų į Lenkiją.
Kalbant apie vakarietiškoms prilygstančias pieno produktų kainas, būtina įvertinti prekybininkų galią. Prie pieno gamintojų ir perdirbėjų derybų stalo liejasi aistros, o prekybininkai be kompromisų pasiima savo dalį. Tą savo kailiu patyrė kooperatyvas „Pieno puta“, prieš kurį laiką įsigijęs Bagaslaviškio pieninę. Joje perdirbama dalis kooperatyvo pieno. Nuo pernykščio rudens Bagaslaviškio pieninės gaminių nebeliko viename didžiausių mažmeninės prekybos tinklų.
„Mes buvome priversti trauktis, nes dideli antkainiai, visokios akcijos, kainų nuolaidos – mums per didelė našta. Manau, kad sprendimas pasitraukti iš šio tinklo buvo vienas teisingiausių mūsų žingsnių“, – teigė kooperatyvo „Pieno puta“ direktorė J.Dovydėnienė.
Komentaras
Receptas – ūkininkų rankose?
Rimantas Krasuckis, Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius
Manau, kad receptas pieno supirkimo kainoms stabilizuoti yra, tačiau juo nepasinaudojama. Pieno gamintojų kooperatyvai Lietuvoje superka maždaug trečdalį visos pieno žaliavos. Jei žemdirbiai visą šį kiekį sutelktų, turėtų stipresnes derybines galias. Ūkininkai dėl mažų pieno supirkimo kainų skundžiasi žemės ūkio ministrui, premjerui, bet susivienyti negali. Pavieniai gamintojai turėtų kooperuotis, o kooperatyvai – vienytis į grupes. Suprantama, organizuotis nėra lengva, tačiau kitos išeities nematau. Tą siūliau ir Pieno taryboje. Ministras yra siūlęs taikyti tam tikras sankcijas pieno perdirbėjams skirstant ES paramą. Tačiau kažkokių konkrečių sprendimų dėl to nėra priimta. Ūkininkams nereikėtų laukti manos iš dangaus, derėtų patiems ryžtingiau ieškoti efektyvių sprendimų.
