„Visą laiką stengiausi nuo nieko nepriklausyti, nes mano asmenybei savarankiškumas yra labai svarbu“, – sako Vaida. – Kai suėjo aštuoniolika, pradėjau gyventi atskirai ir tuo labai džiaugiuosi.“
Vaida sako, kad nuo vaikystės svajojo būti masažuotoja, bet baigus mokyklą jai mokytis šios profesijos nebuvo jokių galimybių. Svajones teko atidėti į šalį. Todėl ji įstojo į vadybos studijas Vilniaus kooperacijos kolegijoje, bet po kelių mėnesių savo krikšto tėvų kviečiama išvyko į Angliją. Vaida norėjo mokytis, tačiau studijos Anglijoje buvo labai brangios, tad metus pasisvečiavusi pas rūpestingus krikštatėvius, nusprendė grįžti į Lietuvą.
Pirmoji darbo patirtis
Grįžusi greitai susirado darbą Naujajame teatre, kuriame dirba įvairias negalias turintys žmonės. Iš draugės sužinojusi, jog teatras ieško vadybininkės, paskambino vadovei ir buvo pakviesta į darbo pokalbį. Iškalbi, drąsi ir komunikabili mergina tuojau pat buvo priimta. Vadybininkės darbas Vaidai sekėsi – jai reikėjo skambinti į kultūros centrus, mokyklas, įvairias organizacijas, siūlyti spektaklius, ieškoti patalpų, rūpintis reklama ir pan.
„Tai buvo pirmasis mano darbas, esu labai dėkinga ten dirbusiems žmonėms, kurie padėjo įsilieti į darbo rinką“, – sako pašnekovė.
Padirbėjusi metus Vaida įstojo studijuoti verslo administravimą Vilniaus kolegijoje, sėkmingai derino studijas ir darbą. Vis dėlto, kaip ji sako, niekada nebuvo iš galvos išmetusi svajonės apie masažuotojos darbą. Kai tik išgirdo apie tai, kad Klaipėdoje, Ernesto Galvanausko profesinio rengimo centre, atsirado masažuotojo specialybė, išvažiavo į Klaipėdą.
Išsvajotos studijos
Vaida neslepia, kad nepažįstamame mieste buvo nemenkų iššūkių, bet prie naujų sąlygų ji labai greitai prisitaikė. „Klaipėdoje dvejus metus mokiausi masažo ir pagaliau pasiekiau tai, ko norėjau“, – šypsosi mergina.
Ji džiaugiasi, kad studijų metu teko atlikti trijų savaičių praktiką Italijoje. Į praktiką užsienyje buvo išsiųsti patys geriausi studentai, ir Vaida pakliuvo tarp laimingųjų. Ji su dviem kurso draugais dirbo senelių namuose. Mergina sako, kad tai buvo labai įdomus išmėginimas – visai nepažįstami žmonės, naujos patirtys, kitokia kultūra.
„Seneliai mus priėmė labai šiltai, džiaugėsi mūsų atliekamais masažais, ne vienas sakė, kad labai padėjom, nors dar nebuvom diplomuoti masažuotojai“, – prisimena Vaida.
Gavusi diplomą ji grįžo į Vilnių. Darbą susirado labai greitai. Vaida sako, kad ji nėra iš tų, kurie radę skelbimą išsiunčia CV ir laukia skambučio. Susiradusi įmonę, kur norėtų dirbti, pati paskambino direktoriui ir prisistatė. „Direktorius pasakė: „Šiuo metu darbuotojų neieškom, bet atvažiuokit“. Nuvažiavau, parodžiau, ką sugebu, ir mane priėmė.“
Toje įmonėje Vaida dirbo metus. Kaip ji pasakoja, įgijo labai geros patirties, nes tai, ko mokaisi auditorijoje, vis dėlto skiriasi nuo darbo masažo kabinete. Darbe jai patiko viskas, išskyrus darbo valandas – dirbti reikėjo popietinėmis valandomis, o Vaida prisipažįsta esanti tikras vyturys, todėl energingesnė jaučiasi rytais – jai geriau anksčiau atsikelti ir anksčiau baigti darbą.
Masažuotoja Neįgaliųjų dienos centre
Išėjusi iš darbo keletą mėnesių naujos darbo vietos neieškojo. Po kurio laiko sulaukė pasiūlymo. „Nežinau, gal kažkaip pati darbus pritraukiu, nes man paskambino pažįstamas ir pasakė, kad Vilniaus neįgaliųjų dienos centras ieško masažuotojos. Nuėjau į darbo pokalbį, ir mane priėmė. Dirbu ten jau pusantrų metų“, – sako Vaida.
Vaidos klientai yra negalią turintys įvairaus amžiaus žmonės. Negalios įvairios – ateina ir turintys klausos, regos, judėjimo ir kitokias negalias, ir žmonės, kenčiantys nuo inkstų nepakankamumo, patyrę organų persodinimo operacijas, netgi turintys amputuotas galūnes. Kiekvienam klientui dienos centre skiriamas dešimties masažų kursas.
Pasak Vaidos, ji labai greitai adaptuojasi prie skirtingų klientų, todėl dirbti jai nesunku. „Labai myliu savo darbą, vadovaujuosi principu, kad kiekvienas klientas nori kokybiško masažo, ir aš jam tai suteikiu. Žmonės iš kabineto išeina patenkinti, ir aš tuo džiaugiuosi“, – kalba masažuotoja.
Ji sako, kad su klientais masažuotojui patariama nesikalbėti – kalbėjimasis trukdo atsipalaiduoti. Vis dėlto kai kurie klientai, atėję į masažo kabinetą, nori išsikalbėti – jie taip geriau jaučiasi. „Leidžiu jiems kalbėti, bet pati pokalbio neprovokuoju“, – tvirtina Vaida.
Priduria, kad pasitaiko klientų, po kurių vizito jaučiasi kaip masažavusi dešimtį žmonių, tačiau šiaip, nors jos darbas yra fizinis, per daug nepavargsta – per pertraukėles stengiasi pamankštinti rankas, kojas, nugarą. Po darbo stengiasi užsiimti kitais reikalais, nes, nors ir labai myli savo darbą, nuo jo reikia ir pailsėti.
Straipsnio autorė: Ugnė Šakūnė.
