Regina MUSNECKIENĖ
Kelmiškis Leonas Rupeika beveik dešimtmetį praleido emigracijoje. Dirbo Italijoje, Čekijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje. Tačiau didelę patirtį svetur sukaupęs kelmiškis sako, jog dideli uždarbiai svetur – tik legenda. Sudėjus visus pliusus ir minusus, protingiau darbuotis savo krašte.
Išvažiavo ne dėl bado
Zootechniko specialybę turintis Leonas Rupeika – ne iš tų emigrantų, kurie lekia svetur bado ir nepriteklių vejami.
Kelmiškis savo mieste visuomet turėjo darbą. Kartais – net po kelis.
Dirbo veislininkystės ūkyje. Po to – krašto apsaugos teritoriniame štabe budėtoju, dalyvavo mokymuose kaip savanoris.
Mintis paragauti emigranto duonos kilo dirbant sandėlininku parduotuvėje.
Rado skelbimą, kviečiantį skinti apelsinus Italijoje. Uždarbis viliojantis – 60 eurų per dieną. Pagalvojo – šiltai peržiemos, dar šiek tiek užsidirbs. Po kelių mėnesių vėl grįš į Lietuvą.
Sausio pabaigoje "mikriuku" išvažiavo į Pietų Italiją.
Jau pati kelionės pradžia rodė netvarką. Netoli Prancūzijos sienos esantį miestelį turėjo pasiekti per porą parų. Važiavo keturias. Ir keleiviai, ir vairuotojai taip pasigerdavo, kad nebuvo kam vairuoti.
Žegnojasi, bet meluoja
Agentūra, „išnuomojanti“ lietuvius skinti apelsinų, priklausė ukrainiečiams. Apie žadėtą 60 eurų dienos užmokestį galėjai tik pasvajoti. 20 eurų būdavo geri pinigai.
Tačiau dažnai nebūdavo galimybės užsidirbti ir tiek. Nebūdavo darbo.
Kartu su Leonu nuvykę dar septyni lietuviai dažnai eidavo į miestelio gatvę, kur rinkdavosi bedarbiai ir darbo jėgos pirkliai. Kartais be agentūros tarpininkavimo gaudavo padienio darbo.
Už apelsinų skynimą italai dažnai visai nesumokėdavo. Sakydavo: „domani, domani“ – rytoj.
Ilgainiui lietuviai suprato, jog darbdaviai meluoja.
„Pamaldūs. Žegnojasi prie kiekvienos koplytėlės. O meluoja, – stebėjosi kelmiškis. – Taupėme maistui. Negalėjome susimokėti už būstą. Tačiau moteris, nuomavusi namą emigrantams, nevarė lauk. Sakydavome, kai mums sumokės darbdavys, ir mes sumokėsime. Duodavome telefonu pašnekėti su darbdaviu. Šis patikindavo, kad pinigai greitai bus. Daugelis ir išvažiavo likę skolingi. Nes ir jiems liko skolingas darbdavys.“
Traukiniu į Prahą
Netekęs kantrybės Leonas su viena lietuvių šeima nusipirko 50 eurų kainuojantį bilietą traukiniu į Prahą. Vienas jau anksčiau ten išvažiavęs lietuvis gundė – esą ten yra daugiau darbo.
Pasirodė, jog taip pigiai kainuojantis bilietas traukiniu be sėdimosios vietos. Visą parą trys lietuvaičiai praleido tambūre. Ten ir miegojo.
Iš pradžių gavo darbo netoli Prahos, šparagų laukuose.
„Dviejuose kambariukuose gyvenome trylika žmonių. Nesvarbu, vyrai ar moterys. Visiems vienas tualetas, vienas dušas. Jokios virtuvės, tik maža elektrinė viryklė,“ – gyvenimo sąlygas mena Leonas.
Taip gyveno keletą mėnesių. Darbdavys mokėdavo tik dalį atlyginimo. Kad darbininkai galėtų išsimaitinti ir sumokėti už būstą. Likusius pinigus pažadėjo sumokėti tuomet, kai važiuos namo.
Susipažinęs su dviem baltarusių L.Rupeika persikėlė į Prahą dirbti statybose. Senamiestyje restauravo prabangų senovinį butą.
Gyveno trijų kambarių bute. Šiandien nė negalėtų pasakyti kiek žmonių ten gyveno. Tiesiog vieni išeidavo, kiti pareidavo. Miegodavo dviejų aukštų lovose.
Valandinis įkainis už darbą – puspenkto lito. Dirbdamas labai daug valandų Leonas sugebėjo šiek tiek susitaupyti. Iš Čekijos autobusu patraukė į Londoną.
Maitinosi išmestais produktais
Londone Leonas buvo pasiruošęs gyventi kad ir gatvėje. Pasiėmė palapinę. Buvo girdėjęs, jog stotyse yra daug darbo siūlančių skelbimų. Tačiau jis nemokėjo anglų kalbos.
Kelmiškį laikinai priglaudė ten gyvenanti giminaitė. Patarė kreiptis į rusų įdarbinimo agentūrą.
Sumokėjęs pusantro šimto svarų už įdarbinimą buvo nusiųstas į vieną pajūrio miestelį. Darbo siūlyti turėjo dar kita – už dešimties kilometrų esanti agentūra.
Miestelyje rado jau paruoštą kambarį. Tačiau darbo greitai gauti nepavyko.
„Mano bičiulis iš Kėdainių nebuvo pasitaupęs pinigų. Teko mokėti už būstą ir jo, ir savo dalį. Vienas turėjau pirkti ir maistą. Dienai galėjome skirti tik konservų dėžutę ir pakelį makaronų. Į agentūrą dėl darbo pasiūlymų dešimt kilometrų pajūriu eidavau pėsčias. Kartais be bilieto važiuodavau traukiniu, – pasakojo Leonas. – Paskui mano draugas surado prekybos centrą, kuris išmesdavo pasibaigusio galiojimo prekes. Tada jau jis mane maitino.“
Darbo - tik prieš Kalėdas
Pavyko gauti darbo vietos dešrelių fabrike. Prieš Kalėdas buvo didesnis maisto poreikis.
Už valandą mokėjo minimalų įkainį – po 4, 85 svaro. Per savaitę išeidavo 170 svarų. To užtekdavo sumokėti už būstą, maistui ir pasitaupyti.
Tačiau po Kalėdų darbo gaudavo tik vieną – dvi dienas per savaitę. Uždarbio užtekdavo tik maistui ir kambario nuomai. Gyveno jau geresnėmis sąlygomis – dviese kambaryje.
„Visas namas buvo išnuomotas emigrantams. Jį vadinome „obšiaga“. Kas užsidirbdavo pinigų, baliavodavo. O vienas latvis miegodavo vonioje, nes už kambarį neturėdavo iš ko susimokėti. Jo tėvynainių šeima gyveno krūmuose. Permiega ant seno čiužinio. Dieną eina ieškoti darbo.“
Tiesioginė sutartis
Leonui pavyko gauti nuolatinio darbo. Dešrelių fabrikas sudarė su juo tiesioginę sutartį. Kelmiškis lankė anglų kalbos kursus. Laikė higienos normų testus.
Kai dešrelių fabrikas bankrutavo, gavo darbo daržovių fabrike. Vėliau brolis pakvietė dirbti į Anglijos viduryje esantį vieną didžiausių Europoje vištienos fabrikų.
„Jei nedirbdavau viršvalandžių, uždirbdavau 900 – 1000 svarų per mėnesį. Bet aš vienas, be šeimos. Sutikdavau dirbti viršvalandžius ir per šventes, – mena Leonas. – Visus metus taupydavau. Grįždavau atostogų į Lietuvą. Čia viską išleisdavau. Po to vėl metus ištisai dirbu ir taupau. Anglijoje išbuvau septynerius metus. Galiausiai supratau, jog svetur ir daugiau uždirbant, naudos mažiau. Lietuvoje, savo namuose būdamas, kasdien ką nors kuri. Užgyveni daugiau ir iš kuklesnių resursų. Be to, užsienyje iš tavo gyvenimo išbrauktos visos šventės. Sėdi prie stalo, bet visos mintys Lietuvoje.“
Tarp Lietuvos ir Vokietijos
Praėjusių metų vasarą L.Rupeika grįžo į Lietuvą ir liko. Iš karto gavo darbo. Kadangi netenkino atlyginimas, susirado papildomo darbo.
Tačiau atrodė, jog užsienis kelmiškio pats ieško. Pažįstamas, dirbantis Vokietijoje pas ūkininką, paprašė, kad Leonas jį pakeistų, kol ilsėsis Lietuvoje.
L. Rupeika išvažiavo pasmalsauti, koks tas vokiečio ūkis. Be to, sugundė, jog du mėnesius dirbi, du gali grįžti į Lietuvą pailsėti.
Kelmiškis pas ūkininką prižiūri sportinius žirgus. Ferma nemechanizuota. Ir šerti, ir girdyti, ir mėžti tenka rankomis. Alga 200 eurų per savaitę. Tačiau dirbti reikia po 10 – 12 valandų per parą.
Leonas paskaičiavo, jog už keliolikos valandų darbo dieną išeina apie 98 litai. Valandos įkainis – 8 litai. Toks pat kaip Lietuvoje. Tik tiek, kad turi galimybę daugiau valandų dirbti. Dirbti net per šventes ir išeigines.
Net per taip vadinamas pauzes šeimininkas nepašykšti darbo, nes kiti ūkio darbininkai tuo metu išeina namo. O Leonas visuomet po ranka. Tai kas sulūžo, tai supuvo, tai žirgai ką nors sugadino.
Per 10 savaičių darbo pas vokietį ūkininką kelmiškis tik keturis kartus dviračiu buvo išvažiavęs iki artimiausios parduotuvės nusipirkti maisto.
Nemažai produktų buvo įsidėjęs iš Lietuvos. Tačiau per tą laiką sugebėjo numesti 10 kilogramų svorio.
Gyvena fermoje įrengtame kambarėlyje su dušu. Tualetas lauke.
„Žinoma, aš beveik visą Vokietijoje uždirbtą atlyginimą parsivežu namo, nes ten nėra kur išleisti. Galiu grįžęs girtis, kad daug uždirbau, skristi į Maljorką. Bet kokiomis sąlygomis gyvendamas ir kiek dirbdamas tai uždirbi! Kalbos apie didelius uždarbius užsienyje – tik legenda,“ – sako Leonas.
