Matuojantis emigranto marškinius Naujas Balsas.lt projektas

 Tai naujas Balsas.lt publicistinių rašinių ciklas. Tai tikrai nebus įprastas svetur dirbančio ar laimės ieškančio žmogaus dienoraštis. Tai nebus ir svarstymai, kaip sumažinti lietuvaičių emigracijos mastus. Tiesiog toks dabar pasaulis – laisvas darbo jėgos judėjimas yra bene kiekvienos civilizuotos valstybės, visos šių dienų Vakarų civilazacijos dalis. Galime raudoti dėl to aiškindami, kad jau neliko Lietuvos, galime tuo džiaugtis atsivėrusiomis galimybėmis, tačiau kitaip jau nebus.

Visą šį ciklą siūlytume jums vertinti kaip savotišką tiriamosios žurnalistikos ir esė žanro kokteilį. Tiesiog tai užrašyti asmeniniai įspūdžiai. Kur daugumai lietuvaičių artimą patirtį šių eilučių autorius užrašė šiek tiek kitu kampu. Na, bet apie viską iš eilės.

Aš – žurnalistas. Medijų versle dirbu beveik kelis dešimtmečius, būta patirties televizijoje, spaudoje, radijuje ir interneto žiniasklaidoje. Na o pagrindinė specializacija gana neįprasta – automobilinė žurnalistika. Nedidukėje Lietuvos rinkoje tokį darbą dirba vos keliolika žmonių. Na o kaip tas darbas užsienyje? Pirma patirtis buvo gana neįprasta ir čia leisiu sau prisiminti vėjavaikišką jaunystę, kai su ilgaplaukių draugelių kompanijomis kaustytais batais brūžindavau sostinės Pilies gatvės grindinio akmenis, sriaubdavau alų Sereikiškių parke ir klausiau tik tokios muzikos, kurios niekuomet netransliuos jokia masiniam skoniui skirta radijo stotis. Vienu žodžiu buvau visiškas neformalas, kupinas protesto prieš tuometinę sovietų santvarką ir aplamai pasaulį ir gerai visokių velnių prišveitęs aštuoniolikinis bernas. Tačiau vieną dieną į namus atėjo laiškas. Labai nemalonus. Šaukimas į tuometinė sovietų armiją.

Na, o 1989-ų metų rudenį kiekvienas mano amžiaus vyrukas jau jautė, kad laukti liko visai nedaug – Lietuva nors ir lėtai, tačiau užtikrintai judėjo link savo nepriklausomybės. Todėl vengti tarnybos sovietinėje armijoje buvo ne tik gero tono ženklas, bet ir visai paaiškinams siekis. Publika sukosi, kaip kas išmanė. Štai vienam vyrukui iš mūsų aplikos per „savus“ medikus suorganizavome sifilį, kiti susiveikdavo įrašą apie kokią nors psichikos ligą, o štai čių eilučių autoriui ir tų laikų jo artimam prieteliui išvengti negeidžiamų kareiviškų batų padėjo atsitiktinumas.

REKLAMA

Vieną rudens vakarą su geriausiu tų laikų prieteliumi blaškėmės po Vilnių – buvome užsidirbę šiek tik pinigų po vienos „chaltūros“ organizuojant kažkokį koncertą, tačiau alus gėrėsi visai neskaniai – ramybės nedavė tie nelemti šaukimai į rusų kariuomenę. Tačiau sprendimas kilo netikėtai. „Pasą turi? Varom į oro uostą.“ – netikėtai tarė mano draugelis. Ir su taksi „Volga“ mes išdardėjome link Kirtimų, kad išsiaiškintume kur link išskrenda artimiausias lėktuvas. O lėktuvas tą naktį skrido į egzotišką Tbilisį, tuomet dar vienos iš „broliškų“ TSRS respublikų sostinę. Tų laikų supratimu, tai lyg ir nebuvo užsienis. Tačiau ten mums pasirodė visai įmanoma ištirpti tarp žmonių, nes žmonėms, kurie net nesvajojo kada nors gyvenime ištrūkti už „geležinės uždangos“ tuometinė Gruzija atrodė kaip pats tikriausias pasaulio kraštas. Nuotykis...


Rašyti komentarą...
o
ogis
2013-10-22 18:59:56
Pranešti apie netinkamą komentarą
jei ne emigruosi, uzvers.mano situacija tokia.tegul ta degradavusia lietuva.........ogis
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų