Rugpjūčio mėnesį įvykdytas Rusijos karinis išpuolis Gruzijoje susilaukė stipraus tarptautinio pasmerkimo. Bene aršiausiai Maskvą kritikavo žymus Prancūzijos filosofas bei Rusijos analtikas Andre Glucksmannas. Siūlome filosofo interviu „Laisvosios Europos radijui“, kuriame jis kalba apie Maskvos užsienio politiką, Europos poziciją ir tai, ką galima pavadinti „Putino doktrina“.
„Laisvosios Europos radijas“ (LER): Neseniai „Le Monde“ išspausdintame savo straipsnyje giriate tvirtą Europos Sąjungos poziciją pasmerkiant Rusijos karinius veiksmus Gruzijoje, o ypač smerkiate tai, ką vadinate „Putino doktrina“. Prašu paaiškinkite, ką turite omenyje minėdamas dabartinį premjerą bei buvusį prezidentą Vladimirą Putiną.
Andre Glucksmannas: Mes neskyrėme pakankamai dėmesio tam, ką kalba V. Putinas; kartais jis kalba labai atvirai ir išreiškia savo mintis. 2005 metais jis viešai pareiškė, kad didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa yra Sovietų Sąjungos žlugimas 1991-aisiais.
Ar tai didesnė tragedija nei Pirmasis pasaulinis karas, kuriame žuvo 10 mln. europiečių? Didesnė nei Antrasis pasaulinis karas, kuris pasiglemžė 50 mln. gyvybių visame pasaulyje? Didesnė nei Aušvicas, nei Hirosima, nei gulagai? Tai paaiškina visą V. Putino politiką, jo siekį kiek galima įtvirtinti savo hegemoniją ne tik pačioje Rusijoje, bet artimiausiose kaimyninėse šalyse bei buvusiose sovietinės imperijos provincijose.
Antrą Putino doktrinos punktą jis taipogi išreiškė labai atvirai. Jis pareiškė, kad revoliucijos Gruzijoje ir Ukrainoje yra nuolatinės revoliucijos išraiška. Tai reiškia, kad jis yra įsitikinęs, jog Sovietų Sąjungos žlugimą bei Berlyno sienos griūtį lėmė seka revoliucijų – 1953 metų Berlyno mūrininkų sukilimas, Budapešto bei Lenkijos revoliucijos 1956 metais, Rusijos intelektualų pasipriešinimas, Prahos pavasaris...
Tad Putino doktrina siekia išvengti panašios katastrofos, galinčios mesti iššūkį V. Putino galiai, kokia įvyko 1991 metais. Štai kodėl jis rengia išpuolius ir yra viešas pavojus visai Europai.
LER: Ar galite teigti, kad ES buvo vieninga pasmerkdama Rusijos veiksmus Gruzijoje?
A. Glucksmannas: Tai yra pradžia ir pagerėjimas lyginant su praeitimi. Rusija veikia remdamasi ES nevieningumu. Ji nori bendradarbiauti su kiekviena šalimi atskirai ir kiek galima mažiau su ES kaip visuma. Maskvos užsienio reikalų ministerija yra giliai įsitikinusi, kad ES neegzistuoja ar egzistuoja tik popieriuje ir kad valstybių egoizmas yra stipresnis nei jų galimybės veikti vieningai. Pagaliau mes išvydome pradžią bendram atsakui Rusijos agresijai prieš mažą valstybę, vadinamą Gruzija.
LER: Bendro atsako neabejotinai būta. Tačiau ar mes negalime kalbėti apie bendrą Europos priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių?
A. Glucksmannas: Ne, visiškai ne. Aš manau, kad tai yra argumentas pateisinti bailumą ir neveiklumą. Mes nuo Rusijos kaip pagrindinės Europos naftos bei dujų tiekėjos esame priklausomi ne daugiau nei ji pati yra priklausoma nuo mūsų. 70 proc. Rusijos biudžeto pajamų ateina iš prekybos nafta bei dujomis ir, kad turėtų priėjimą prie šios aukso kasyklos, Rusija turi sugebėti parduoti. Šiuo momentu ji yra pajėgi parduoti tik ES. Nėra jokio energetinio disbalanso ir pirkėjas yra pardavėjo vergas, o pardavėjas yra pirkėjo vergas.
LER: Jūs apibūdinote Rusiją kaip milžiną molinėmis kojomis. Tačiau šis gigantas turi gausių finansinių resursų ir galingą armiją.
A. Glucksmannas: Tik palyginkite Rusiją ir Kiniją – dvi autokratijas, gimusias iš komunizmo ir iš jo paveldėjusias vienos partijos valdymą. Tačiau yra didelių skirtumų.
Pavyzdžiui, naftos kainos auga ir tai pasitarnauja Rusijai. Pasaulinės krizės pasitarnauja Rusijai, nes jos priverčia kilti gamtinių išteklių kainas. Rusija yra kaip Saudo Arabija – ji gyvena iš savo gamtinių resursų, tačiau nevysto pramonės ir nėra toks ekonominis stebuklas kaip Kinija. Rusija yra žalos galia – kuo daugiau problemų yra pasaulyje, tuo stipresnė ji jaučiasi.
LER: Ar tai paaiškina Rusijos nenorą rasti Irano branduolinio klausimo sprendimą 5+1 grupės formate?
A. Glucksmannas: Visiškai. Rusijos stiprumas priklauso nuo trijų dalykų: fakto, kad ji yra antra pasaulinė branduolinė galybė, fakto, kad ji yra antra pagal dydį ginklų prekeivė, ir fakto, o greičiau įsitikinimo, kad Rusijos energetiniai resursai įgalina ją šantažuoti modernias demokratines galias. Štai kodėl ji naudojasi sąmyšio potencialu. Ji parduoda ginklus Iranui, [Venesuelos prezidentui Hugo] Chavezui, Hamas, Hezbollah. Tai yra valstybės, kurios kaip ir Rusija, pasinaudodamos krize, suformavo bendrą frontą.
