1953 metais Korėjos pusiasalis po trejus metus trukusio permainingo karo galutinai padalijamas į Pietų ir Šiaurės Korėją, atitinkamai į JAV ir Sovietų Sąjungos įtakos zonas. Dvi Korėjos valstybės pasirinko skirtingą raidos kelią. Per kelis dešimtmečius demokratinė Pietų Korėja savo išsivystymo lygiu gerokai pranoko totalitarinį komunistinį režimą pasirinkusią Šiaurės Korėją.
Šiaurės Korėja yra ekonomiškai atsilikusi, uždara šalis, ji stengiasi savo piliečius izoliuoti nuo pasaulio už valstybės sienų: joje varžomas priėjimas prie „pavojingų“ interneto tinklalapių ir užsienio žiniasklaidos, nepalaikomi diplomatiniai santykiai su daugeliu pasaulio šalių. Užsienio žurnalistams taip pat yra sunku patekti į šalį, o patekus sunku perduoti informaciją, todėl apie Šiaurės Korėjos vidaus gyvenimą žinoma labai mažai. Teigiama, kad šalyje nėra opozicijos, o jei ji ir pasireiškia, yra malšinama pasitelkiant visas galimas priemones.
Saviizoliacija Šiaurės Korėjos valdžiai palanki, nes leidžia išlaikyti uždarą režimą. Dauguma šalies piliečių tiesiog neturi galimybės sužinoti, kaip gyvena jų bendrataučiai Pietų Korėjoje, taip pat žmonės kitose Vakarų šalyse ir kokio gyvenimo jie galėtų tikėtis, jei dabartinė valdžia žlugtų. Iš tiesų daugumai Šiaurės Korėjos gyventojų pirmiausia rūpi ne politika, o kaip nors išgyventi. Galbūt nesirūpindama savo piliečių gerove Šiaurės Korėjos vadovybė tikisi išsaugoti dabartinę padėtį, pasiremdama kariniais šalies pajėgumais.
Ne veltui daugiausia dėmesio yra skiriama sunkiajai ir karinei pramonei bei branduolinių ginklų ir balistinių raketų kūrimo programoms plėtoti. Taip Šiaurės Korėja siekia įtikinti savo piliečius, kad yra stipri šalis, pajėgi apsiginti nuo visų, kurie kelia grėsmę jos valstybingumui. Karinės galios demonstravimas taip pat padeda nuslopinti ir galimus opozicijos diktatoriškam režimui pasireiškimus.
Teigiama, kad savo branduolinę programą Šiaurės Korėja pradėjo įgyvendinti dar 1986 metais. Savaime suprantama, daugumai pasaulio šalių nėra priimtina dar viena branduolinė valstybė, juolab tokia nepatikima dėl savo nenuspėjamos vadovybės. Kad šalis tikrai turi branduolinį ginklą, buvo pranešta 2005 metais.
Dėl branduolinės programos vykdymo nutraukimo su Šiaurės Korėja pirmiausia pradėjo derėtis JAV, vėliau, 2003 metais, į derybas įtraukiama Rusija, Kinija, Pietų Korėja ir Japonija. Tačiau derybos nėra sėkmingos, nes Šiaurės Korėja, prisiėmusi įsipareigojimus, dažnai jų nesilaiko. Dėl šios priežasties derybos vyksta su pertraukomis.
Manoma, kad derybos Šiaurės Korėjai yra naudingos, nes per jas šalis gali išsireikalauti sau humanitarinę ir ekonominę pagalbą. Taip iš dalies ji padeda savo šalies piliečiams ir mažina gyventojų įtampą dėl blogos ekonominės padėties, todėl atnaujinti derybas dažnai siekdavo pati Šiaurės Korėja. Tačiau šalis turėjo įgyvendinti nurodymus, susijusius su branduolinio reaktoriaus uždarymu.
Galima teigti, kad Šiaurės Korėja tol laikosi susitarimo, kol jis yra naudingas jai. Kai tik šalis pamato, jog naudos galėtų gauti daugiau, iš karto prabyla apie savo karinių pajėgumų didinimą. Ne veltui ji 2006 metų spalio mėnesį įvykdė branduolinį bandymą, taip įgydama daugiau svorio šešiašalėse derybose. Po šio bandymošalys, siekiančios Šiaurės Korėjos branduolinės programos vykdymo nutraukimo, buvo priverstos daryti didesnių nuolaidų jai, pavyzdžiui, JAV turėjo nutraukti kai kurias ekonomines sankcijas. Šiaurės Korėjai netgi pavyko išsiderėti galimybę turėti savo civilinės branduolinės energetikos sektorių, kurio atsiradimu kaimyninės šalys nebuvo patenkintos.
Be abejo, ir Šiaurės Korėja yra priversta atitinkamai reaguoti į jai daromas nuolaidas, nes antraip, net ir būdama branduolinė valstybė, ji gali būti ignoruojama kitų pasaulio šalių. Visiškas užsienio šalių ignoravimas galutinai sužlugdytų Šiaurės Korėjos ekonomiką, o tai sukeltų dar didesnį gyventojų nuskurdimą, galbūt ir pasipriešinimo esamai valdžiai bandymus, o tai yra visiškai nepageidautina. Svarbiausi Šiaurės Korėjos ekonominiai pranašumai – palyginti didelė teritorija, naudingosios iškasenos (akmens anglys, geležies rūda, varis, švinas, cinkas, šiek tiek molibdeno, sidabro, aukso ir kt.) ir pigi darbo jėga.
1953 metais Šiaurės Korėja, tapdama komunistine šalimi, aplink save turėjo tokius pavyzdžius kaip Sovietų Sąjunga ir Kinija, juolab kad joje buvo juntama ir tiesioginė Sovietų Sąjungos įtaka. Tačiau istoriniai įvykiai susiklostė taip, kad Sovietų Sąjunga XX a. pabaigoje iširo, o Kinija pasirinko rinkos ekonomikos kelią, kuris privertė sušvelninti totalitarinį šalies režimą ir labiau atsiverti užsienio šalims.
O Šiaurės Korėja nesugebėjo prisitaikyti prie istorinių posūkių, todėl norėdama išlaikyti totalitarinį režimą buvo priversta rinktis saviizoliaciją, kuri pasmerkė šalies piliečius skurdžiam gyvenimui. Šiuo metu šalis daugiausia gyvena iš ekonominės ir humanitarinės pagalbos, kuri yra teikiama tik su sąlyga, kad bus stabdomi branduolinių ir balistinių programų plėtros planai.
Kol kas daugiausia ekonominės naudos Šiaurės Korėja sulaukia iš Kinijos, su kuria vyksta didžiausia užsienio prekyba. Tačiau pastaruoju metu Kinija pradeda laikytis griežtesnės politikos dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos nutraukimo, ypač po paskutiniojo jos branduolinio bandymo 2009 metų gegužės 25 dieną.
Taip pat griežtesnės politikos dėl Šiaurės Korėjos branduolinės programos nutraukimo pradeda laikytis ir Rusija, kuri, pasinaudojusi šešiašalėmis derybomis ir į jas sugrąžindavusi Šiaurės Korėją ar padėdavusi nors kiek susitarti su ja, galėdavo tikėtis naudos ar bent jau didesnės Vakarų šalių pagarbos ir pasitikėjimo. Tačiau po paskutiniojo Šiaurės Korėjos branduolinio bandymo Kinija ir Rusija Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pritarė sankcijoms konkretiems šios šalies pareigūnams, pareikalvo nutraukti branduolinių ginklų gamybos programas ir laikytis įsipareigojimų. Šiaurės Korėja, reaguodama į tokius vieningus Jungtinių Tautų reikalavimus, pareiškė, kad ji ir toliau kurs naujas branduolines raketas ir sodrins uraną.
Galima teigti, jog Šiaurės Korėja nenori, kad ją „paliktų ramybėje“, vis primindama apie save, pavyzdžiui, branduoliniais bandymais. Tokių naujienų pranešimai iš tiesų atkreipia viso pasaulio dėmesį ir sukelia diskusijas, kurių ir siekia ši šalis, tikėdamasi vėl sulaukti naudos. Paskutinysis branduolinis bandymas buvo valdžios galios demonstravimas, mat dabartinis šalies vadovas Kim Jong Ilas sunkiai serga ir jo režimui yra iškilęs pavojus. Prastėjanti šalies vadovo sveikata neleidžia skirti viso dėmesio šalies valdymui, o tai gali daryti įtaką ir galimam opozicijos stiprėjimui.
Teigiama, kad savo įpėdiniu dabartinis šalies vadovas paskyrė jauniausiąjį sūnų Kim Jong Uną. Taip pat branduolinės galios demonstravimas gali rodyti, jog Šiaurės Korėja nenori, kad į jos politinę sistemą kištųsi kitos šalys, nors be jų ekonominės ir humanitarinės pagalbos šalis tiesiog neišgyventų. Iš tiesų Šiaurės Korėjai reikia modernizacijos, ir tai dabartinė šalies valdžia supranta, tačiau ir puikiai žino, kur link ši modernizacija vestų.
Šiaurės Korėja nenori būti „išbraukta“ iš politinio pasaulio žemėlapio. Ji siekia nuolatinio dėmesio, įvairių nuolaidų, ekonominės ir humanitarinės pagalbos savo šalies piliečiams, nes puikiai supranta, jog rinkos ekonomikos įvedimas nėra galimas be paties režimo pokyčių. O dabartinį režimą šalies valdžia siekia išlaikyti. Visa demonstruojama karinė galia pasitelkiama kaip spaudimo priemonė norint gauti kuo daugiau humanitarinės pagalbos bei ekonominės ir politinės naudos.
Agnė Janutytė
