Europos saugumo ateitis

Europos saugumo tema per pastaruosius metus įgavo naują skambesį ir, galima sakyti, naują aktualumą. Didžiausias klausimas keliamas dėl to, ar jau reikėtų kalbėti apie daugiau nei pusę amžiaus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos galiojusių principų pabaigą. Šis klausimas pirmiausia keliamas dėl įžūlių Rusijos veiksmų. Maskva akivaizdžiai ignoruoja tarptautinės teisės normas ir laužo sienų, susidariusių po Antrojo pasaulinio karo, neliečiamumo principą. Tiesa, Maskva teigia, jog ne ji pirmoji pradėjo, apeliuodama į Sovietų Sąjungos žlugimą, Jugoslavijos subyrėjimą ir ypač Kosovo nepriklausomybės precedentą. Žinoma, šiuo atveju reikia paminėti ir tai, kad įvykiai, į kuriuos apeliuoja Kremlius, dažnai atspindi natūralius istorinius procesus (pavyzdžiui, Sovietų Sąjungos žlugimą galima susieti tiek su ekonominėmis problemomis, tiek su šios valstybės ideologiniu bankrotu), o Rusija pati inicijuoja geopolitinius pokyčius, veikdama labiau ne kaip pokario, o kaip prieškario valstybė.

Destabilizuojantys padėtį Europoje Rusijos veiksmai gerai žinomi. Juos vertėtų priminti nebent trumpai, ypač akcentuojant pastarojo meto pokyčius jos elgesyje ir retorikoje. Esminiu destabilizacijos veiksniu tapo 2014 metų pradžioje Maskvos įvykdytas Krymo užgrobimas. Svarbu paminėti ir tai, jog Kremlius nusprendė nesitenkinti šiuo savo laimėjimu ir hibridinio karo metodais toliau bandė destabilizuoti situaciją Rytų Ukrainoje ir siekti šios valstybės skilimo. Šių veiksmų rezultatas – dvi pilkosios teritorijos, t. y. nepripažintos Donecko ir Luhansko liaudies respublikos.

REKLAMA

Vakarų pasaulis negalėjo ignoruoti Maskvos įvykdytos Krymo aneksijos ir separatistinių judėjimų stimuliavimo Ukrainos rytuose (nors, galima numanyti, Kremlius tikėjosi, kad Rusijai visa tai bus dovanota, kaip, pavyzdžiui, įvyko 2008 metais po Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Gruzijos teritoriją Pietų Osetijoje). Vakarai atsakė ekonominėmis sankcijomis. Maskva gana ironiškai reagavo į ekonominį spaudimą, tačiau jos požiūris pasikeitė, kai sankcijų poveikis pagaliau pasijuto. Būtina paminėti, jog šį poveikį sustiprino ir kritusios naftos kainos.

Šiandien Kremliaus veiksmai tampa vis labiau avantiūristiški. Žlungant jos ekonomikai, Maskva akivaizdžiai siekia gilinti konfrontaciją su Vakarų pasauliu. Kremlius bando imituoti naują Karibų krizę. Taip teigti verčia tai, jog Rusija pradėjo bauginti pasaulį galimu branduoliniu konfliktu. Maskva gana demonstratyviai perkėlė į Kaliningrado sritį sistemas „Iskander“, kurių raketos gali nešti ir branduolinius užtaisus. Vėlgi, Kremlius pateikė tai kaip atsakomąjį žingsnį į NATO veiksmus, stiprinančius Baltijos šalių regiono saugumą.

Esminis klausimas šiuo atveju yra, ar Maskva tik blefuoja, ar yra iš tikro pasirengusi prisiimti atsakomybę už, kalbant abstrakčiai, Trečiojo pasaulinio karo pradžią. Logiškai mąstant, karinga Maskvos retorika yra tam tikras simuliakras. Maskva tik imituoja gilėjančią konfrontaciją, tikėdamasi, kad Vakarai išsigąs ir pirmi pradės ieškoti kelių iš dabartinės geopolitinės krizės (darydami nuolaidų Maskvai). Tokia prielaida čia daroma suprantant, kad realiai (ir plačiai) konfrontacijai su Vakarų pasauliu dabartinė Rusija neturi resursų. Tačiau, kita vertus, tokia prielaida yra reikšminga tik tikintis, kad Rusijos valdžia, nepaisant retorikos, vis dėlto yra pakankamai adekvati.

Deja, Rusijos politinio elito adekvatumas gali kelti rimtų abejonių. Kremlius bando vykdyti platų geopolitinį žaidimą skirtingais frontais (be Ukrainos, pavyzdžiui, paminėtina ir Sirija). Šiame žaidime nemažai avantiūrinių žingsnių, leidžiančių įtarti, jog tai gali būti ne kraštutinis blefas, o reali Kremliaus radikalizacijos išraiška. Kalbant paprasčiau, Rusijos valdžia pagal savo adekvatumą juda Šiaurės Korėjos link, tik, žinoma, reikia atsižvelgti į šių valstybių dydžio ir geopolitinio svorio skirtumus. Tokioje situacijoje ir grėsmė, kad Maskva gali panaudoti branduolinį ginklą savo interesams apsaugoti, gali būti realesnė, nei atrodo.

REKLAMA

Rusijos veiksnys verčia permąstyti ir Europos saugumo architektūrą. Verta kalbėti apie naujojo šaltojo karo situaciją. Kai kurie ekspertai teigia, jog terminas „šaltasis karas“ šiuo atveju netinka, nes nėra aiškios ideologinės priešpriešos, kuri buvo ano šaltojo karo metais, tačiau pagal visus kitus požymius naujos šaltosios konfrontacijos kontūrai yra gana akivaizdūs. Tokioje situacijoje pagrindiniai saugumo užtikrinimo įsipareigojimai vėl tenka NATO blokui, kurio atsakomybės zona – vėlgi palyginti su šaltojo karo metais – išsiplėtė.

Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos vadovų susitikimas Varšuvoje, įvykęs šių metų liepos pradžioje, parodė, kad NATO supranta savo vaidmenį pasikeitusioje situacijoje. Be to, aljansas pademonstravo ryžtą stiprinti savo rytines sienas, parodant Maskvai, jog NATO siena kaip tik yra ta tikroji raudonoji linija, kurios nevalia peržengti. Įtariu, kad būtent Varšuvos suvažiavimo sprendimai verčia šiandien Maskvą griebtis savotiško branduolinio šantažo.

Faktiškai šiandien Europoje saugumo užtikrinimo srityje nėra alternatyvų NATO. Europos Sąjunga taip ir nesugebėjo sukurti savo vieningos saugumo struktūros. Tai niekada nebuvo vertinama kaip problema, nes dauguma ES šalių yra ir NATO narės. Kita vertus, problemų gali iškilti valstybėms, kurios priklauso Vakarų pasauliui, tačiau yra geografiškai arti Rusijos ir nepriklauso Šiaurės Atlanto aljansui. Kaip pavyzdį galima paminėti Suomiją ir Švediją. Tiesa, tokios valstybės šiandien vis labiau rūpinasi saugumo klausimais, sudaro tarpusavio aljansus ar net pradeda svarstyti apie galimybę prisijungti prie NATO.


Rašyti komentarą...
J
Jonas
2016-10-20 02:27:14
Pranešti apie netinkamą komentarą
Siandien man lovoje nestovejo, kaltas Putinas
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (1)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų