Viktor Denisenko / geopolitika.lt

Sausio mėnesį įvyko naujojo JAV prezidento inauguracija: kontroversiškai vertinamas verslininkas Donaldas Trumpas užėmė galingiausios pasaulio valstybės vadovo vietą. Šiandien yra populiaru spėlioti, kokia gi bus Amerika valdant šiam prezidento ir kokia kryptimi galėtų pasisukti jos politika. Galima bandyti atskleisti tai analizuojant paties D. Trumpo pasisakymus, kurių viešojoje erdvėje netrūksta.

Situacijoje, kai Rusijos valdančiojo režimo veiksmai tebėra sunkiai prognozuojami (ypač po geopolitinės avantiūros užgrobti Krymą), nelieka nieko kito, kaip nukreipti dėmesį į oficialius dokumentus, kuriuose formuojami tam tikri strateginiai šios valstybės tikslai ir uždaviniai. Lapkričio pabaigoje ir gruodžio pradžioje prezidentas Vladimiras Putinas pasirašė dvi atnaujintas doktrinas: viena jų skirta Rusijos Federacijos užsienio politikos koncepcijai, kita – šalies informaciniam saugumui.

Energetiniai ištekliai ir prekyba jais išlieka svarbia didžiosios politikos dalimi. „Dujų diplomatija“, jeigu tai būtų galima taip apibūdinti, grįžta į aktualią darbotvarkę. Daug pastangų tam deda Rusija, kuri seniai vertina energetinius išteklius kaip puikią politinę priemonę, leidžiančią skatinti vienus ir bausti kitus. Po netikėto Maskvos susitaikymo su Turkija prikeliamas „Turkų srauto“ projektas.

Europos saugumo tema per pastaruosius metus įgavo naują skambesį ir, galima sakyti, naują aktualumą. Didžiausias klausimas keliamas dėl to, ar jau reikėtų kalbėti apie daugiau nei pusę amžiaus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos galiojusių principų pabaigą. Šis klausimas pirmiausia keliamas dėl įžūlių Rusijos veiksmų. Maskva akivaizdžiai ignoruoja tarptautinės teisės normas ir laužo sienų, susidariusių po Antrojo pasaulinio karo, neliečiamumo principą.

Kalbėti apie Europos Sąjungos (ir plačiau – Europos) krizę yra madinga. Senąjį žemyną yra apnikusios kelios rimtos krizės, kurios gali tapti Europos saulėlydžio priežastimi. Viena vertus, ES sunkiai sekasi spręsti pabėgėlių krizę, dėl kurios stiprėja paprastų ES gyventojų nepasitenkinimas. Kita vertus, Europa išgyvena ir geopolitinio nestabilumo laikotarpį, aštrinamą agresyvių Rusijos veiksmų prieš Ukrainą ir Maskvos polinkio į konfrontaciją su Vakarais.

Rinkimai Baltarusijoje praėjo beveik nepastebėti. Tokia reakcija į juos nekelia jokios nuostabos. Rugsėjo pradžioje baltarusiai rinko deputatus į valdžios organą, kuris realiai nedaro poveikio šalies politikai. Nuo pat to momento, kai 1996 metais Aleksandras Lukašenka išvaikė tuometinį parlamentą ir surinko naują – visiškai sau palankų ir paklusnų, šis valdžios organas tik formaliai įteisina „paskutiniu Europos diktatoriumi“ tebevadinamo šalies vadovo sprendimus.

Kai beveik prieš metus turkų karinės oro pajėgos numušė į Turkijos oro erdvę įskridusį rusų bombonešį „Su-24“, Vladimiras Putinas pavadino tai „peilio dūriu į nugarą“. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Po stipraus santykių atšalimo Maskva ir Ankara, atrodo, galiausiai susitaikė. Tačiau neaišku, kiek ilgai tęsis naujas draugiškas Turkijos ir Rusijos santykių etapas. Ankara rugpjūčio pabaigoje pradėjo Sirijoje antžeminę operaciją, kurios tikslai nesutampa su Maskvos strateginiais interesais.

Rugpjūčio pradžioje sukako jau dveji metai, kai Rusija paskelbė apie importo atsisakymo, ar tiksliau, importo pakeitimo savo gamybos prekėmis programą. Rusiškai ji apibūdinama naujadaru – „importozamesčenije“. Priminsime, jog ši programa atsirado ne šiaip sau. Tai buvo Kremliaus atsakas į „nedraugišką“ Vakarų pasaulio politiką, kai Rusijai dėl agresijos prieš Ukrainą buvo įvestos ekonominės sankcijos. Kaip minėta, nuo importo atsisakymo žingsnio praėjo jau dveji metai.

Nors Hillary Clinton turi visas galimybes tapti pirmąja JAV istorijoje prezidente, ryškiausia ir kontroversiškiausia šios rinkiminės kampanijos žvaigždė, be jokių abejonių, yra Donaldas Trumpas. Šis ekscentriškas politikas neretai nusišneka, tačiau tai neturi lemiamos įtakos jo įvaizdžiui – galbūt dėl to, kad JAV visuomenė jau anksčiau pasiskirstė į tuos, kurie jo nekenčia, ir tuos, kurie jį dievina.

Liepos 15 dieną Turkiją sudrebino bandymas surengti valstybinį perversmą. Teigiama, kad sukilėliai kariuomenėje siekė nušalinti nuo valdžios šalies prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą ir jo komandą. Tiesa, šis karinio perversmo bandymas buvo nesėkmingas: jau kitos dienos rytą Turkijos valdžia paskelbė, kad maištas numalšintas. Plačiau aptarinėti perversmo detales šiandien jau nėra labai aktualu. Būtina tik paminėti, jog pats maištas yra savotiškai apaugęs legendomis.

Jungtinės Karalystės (JK) sprendimas trauktis iš Europos Sąjungos (vadinamasis „Brexit“) pretenduoja tapti svarbiausia šios vasaros naujiena. Tiesa, šioje istorijoje ne viskas taip paprasta. Nors apie „Brexit“ jau parašyta aibė tekstų, verta dar kartą pabandyti sudėti visus taškus ant i, t. y. aptarti esminius šios istorijos niuansus. Sprendimas dėl „Brexit“ Pradėkime nuo referendumo. Balsavimas įvyko birželio 23 dieną.

Rusijos propagandos nagrinėjimas nepraranda savo aktualumo. Kuo giliau Rusija ir vadinamasis Vakarų pasaulis grimzta į konfrontaciją, kurią tiksliausiai galima būtų apibūdinti naujojo šaltojo karo vardu – tuo didesnis dėmesys skiriamas šiai temai. Šiandien jau net Vakarų Europoje ir JAV atsiranda supratimas, kad propaganda yra vienas efektyviausių nekonvencinių ginklų, Rusijos naudojamų savo tikslams pasiekti.

Šio straipsnio pavadinimas gali atrodyti paradoksalus. Juk Rusija aktyviai pasisako prieš NATO plėtrą. Ji yra itin nepatenkinta net tuo, kad į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją buvo priimtos Baltijos šalys. Maskva naudoja „NATO priartėjimo prie sienos“ diskursą propagandai plėtoti, o kartais ir savo veiksmams pateisinti. Tačiau pačios Rusijos elgesys verčia jos kaimynes siekti narystės šiame aljanse.

Energetinių išteklių kainos jau nustojo būti vien ekonominiu reiškiniu. Energetinis karas, kaip poveikio priemonė, yra įsitvirtinęs šiuolaikinėje geopolitinių procesų sampratoje. Tačiau kartu atsiranda ir supratimas bei sutarimas, kaip reaguoti į šį iššūkį.

Po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Rusija, jau praėjo daugiau nei dveji metai. Maskva aktyviai įveda „savo tvarką“ pusiasalyje. Nenuostabu, jog esminis šios „tvarkos“ bruožas – valdančiojo kurso ir įvykdytos aneksijos oponentų persekiojimas. Krymas tapo viena problemiškiausių teritorijų Rusijoje, žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos. Iš čia persekiojamų etninių ir socialinių grupių ypač išsiskiria Krymo totorių atvejis. Situacijos sudėtingumą galima suprasti, pažiūrėjus į ją plačiau.

 Vos per keletą pastarųjų metų vadinamoji strateginė maskuotė pavirto pagrindine Rusijos geopolitinių žaidimų taktika. Pirmą kartą naujausioje istorijoje plačiausiai ji buvo panaudota per Krymo užgrobimo operaciją. Šiandien jau nėra jokia paslaptis, kad po „savigynos būrių“ priedanga Ukrainos teritorijoje veikė Rusijos kariuomenė (tai propagandiniame filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“ pripažino pats Vladimiras Putinas.

Amžinų diktatorių nebūna. Apie tai Rusijos gyventojams galėjo priminti plakatas, kurį neįvardijami entuziastai nusprendė pakabinti vienoje iš Maskvos viešojo transporto stotelių. Plakatas buvo pakabintas kovo 5 d., jame pavaizduotas Josifas Stalinas, po juo – užrašas: „Mirė tas, mirs ir šitas.“ Čia verta akcentuoti, kad diena plakatui pakabinti buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai Stalino mirties metinės. Ką plakate reiškia „šitas“ – irgi menka paslaptis.

Saugumo klausimas jau porą metų neišnyksta iš aktualiosios Lietuvos (ir kitų Baltijos šalių) darbotvarkės. Šiandien apie jį vis dažniau kalbama iš praktinės pusės, nors iki Krymo aneksijos, sujaukusios visą saugumo situaciją regione, šis klausimas buvo nagrinėjamas labiau hipotetiškai.

Šiandien ypač išpopuliarėjo politinių procesų pavadinimai, kurie skamba kaip populiarių filmų tęsiniai: pavyzdžiui, Minskas-2, Maidanas-3 ir pan. Apie vieną iš tokių reiškinių bus ir šis straipsnis. Jame nagrinėjama, ką Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas norėjo (ir ką sugebėjo) pasakyti savo kalboje Miuncheno saugumo konferencijoje.

Adekvatumas – sąvoka, kurią vis rečiau tenka vartoti rašant apie dabartinės Rusijos politiką. Vis labiau stiprėja įtarimas, kad tiek šios valstybės vadovas Vladimiras Putinas, tiek jo artimiausia aplinka gyvena savotiškoje virtualioje realybėje, kuri turi mažai ką bendra su tikrove. Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2014 metų kovo pradžioje telefonu kalbėdamasi su JAV prezidentu Baracku Obama pasakė, jog V. Putinas prarado sąsają su realybe. Atrodo, kad nuo to laiko situacija tik blogėjo.

Visai neseniai Ukraina paminėjo jau antrąsias Maidano pradžios metines. Tai leidžia apmąstyti kelią, kurį ši valstybė nuėjo per dvejus metus. Į šią laiko atkarpą tilpo ir Viktoro Janukovyčiaus pabėgimas, ir Rusijos įvykdytas Krymo užgrobimas, ir karas Rytų Ukrainoje, du Minsko susitarimai bei trapi įšaldyto konflikto situacija. Žinoma, galima bandyti skaičiuoti, ko buvo daugiau – praradimų ar atradimų.

Pabėgėlių tema išlieka dėmesio centre. Viešojoje erdvėje netyla ginčai, susiję su dabartine pabėgėlių krize. Tokioje situacijoje verta įdėmiai išnagrinėti, su kokiais sunkumais susiduria pabėgėliai, kas skatina žmones palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio susivienijusioje Europoje.

Susitarimas dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės (Transatlantic Trade and Investment Partnership, TTIP) tarp Europos Sąjungos ir JAV neduoda ramybės nei jo šalininkams, nei oponentams. Ir vieni, ir kiti sutaria, kad šis susitarimas taps didelės svarbos geopolitiniu įvykiu. Tačiau jo galimų pasekmių vertinimai smarkiai skiriasi. Derybos dėl Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės dar tebesitęsia.

Europos informacinė erdvė įaudrinta pabėgėlių krizės. Šią aštrią temą dar labiau pakurstė naujos tragedijos Viduržemio jūroje ir daugybės migrantų bandymas prasiveržti iš Vengrijos į Vokietiją. Taip pat nesunku pastebėti, kad tiek žiniasklaidos, tiek kasdieniame diskurse ši tema yra emocionaliai angažuota. Ja piktnaudžiaujama, pranašaujant naują Europos saulėlydį ir kitas bėdas.

 Baltarusijoje artėja prezidento rinkimai (turėtų įvykti š. m. spalio 11 d.), tačiau vargu ar šios žinios kontekste galima būtų kalbėti apie tikrą priešrinkiminę kovą, naują politinį sezoną ar permainų nuojautą. Aleksandras Lukašenka nesiruošia paleisti valdžios iš savo rankų, o visas priešrinkiminis laikotarpis, tikėtina, pasižymės valdžios manevrais, kurių tikslas – dar kartą su maksimalia nauda sau laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų.

Serbijos narystė Europos Sąjungoje vertinama kaip tikėtinas dalykas, kuris laikui bėgant taps realybe. Tai būtų dar vienas žingsnis įtraukiant Balkanų regioną į Europos gerovės ir stabilumo zoną (šis procesas prasidėjo 2004 metais priėmus į ES Slovėniją, jo tęsiniu 2013 metais tapo Kroatijos narystė). Tačiau Serbijos įstojimo į ES perspektyva taip pat gali būti vertinama gana nevienareikšmiškai dėl tam tikrų vidinių šios valstybės procesų ir jos ypatingų ryšių su Rusija.

 Kalbant apie Rusiją, svarbu akcentuoti ne tik tai, kas vyksta politiniame šios šalies gyvenime, bet ir įvardinti svarbiausius procesus visuomenėje. Šie procesai yra gana įdomūs ir reikšmingi. Rašydamas apie propagandos poveikį, nemažai kalbėjau apie dabartinės Rusijos visuomenės deformaciją. Atėjo metas paminėti ir kitą svarbų reiškinį – socialinę atskirtį ir jos poveikį žmonių sąmonei. Socialinė atskirtis yra rimtas iššūkis bet kuriai valstybei.

Susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos, pristatomas kaip didelis Vakarų pasaulio diplomatinis laimėjimas, pradžiugino ne visas pasaulio valstybes. Teherano grįžimas į globalią rinką, kuris įvyks atšaukus sankcijas, yra svarbus geopolitinis veiksnys, tačiau ne visiems jis parankus. Aštri reakcija Didžiausias bet kokių derybų su Iranu kritikas buvo ir išlieka Izraelis. Šios šalies oficialūs pareigūnai ne kartą yra pareiškę, kad tartis su Iranu tolygu tartis su velniu.

Šių metų liepos 14 dieną po ilgų ir sunkių derybų buvo pasiektas istorinis susitarimas, kuris potencialiai gali užbaigti net kelis dešimtmečius trukusią konfrontaciją tarp Irano Islamo Respublikos ir Vakarų pasaulio. Nors daug kas priklausys nuo pasiekto susitarimo įgyvendinimo sėkmės, prognozės yra gana optimistinės. Susitarimo esmė Kaip žinia, esminis pastarojo meto Irano ir Vakarų pasaulio konfrontacijos aspektas buvo Teherano branduolinė programa.

Kol visas dėmesys prikaustytas prie Graikijos ir jos bandymų išsikapstyti iš gilios krizės bei Atėnų svarstymų, ar jau laikas galutinai susipykti su Briuseliu, ar dar verta palūkėti, finansinio nestabilumo ir naujos globalios krizės grėsmės šešėlis atslenka visai iš kitos pusės. Šiuo atveju kalbama apie Kiniją ir tas problemas, su kuriomis ši šalis susidūrė pastaruoju metu. Liepos mėnesio pradžioje Kinijos laukė akistata su fondų rinkos, kurioje jau kurį laiką pūtėsi burbulas, nuosmukiu.

Aktualių geopolitinių įvykių konfigūracijoje vadinamųjų Naujojo (JAV) ir Senojo (Europa) pasaulių santykiai tampa esminiu klausimu. Šį klausimą aktualizuoja ir tai, kad JAV kartu su susivienijusia Europa galima apibūdinti kaip vieningą Vakarų pasaulį. Todėl itin svarbu aptarti, kiek šis pasaulis iš tikrųjų yra vieningas. Pradėti reikėtų nuo to, kad vienybės trūksta ir pačioje Europos Sąjungoje. Šį teiginį dabar geriausiai iliustruoja Graikijos istorija.

Ankstesniame straipsnyje („Vienui viena: Rusija šalia Europos“) rašiau apie tai, kad Rusija sąmoningai pasirinko konfrontacijos su Vakarų pasauliu kelią. Be to, ir Vakarų pasaulis atsikratė daugumos iliuzijų ir priėmė naujo šaltojo karo realybę. Šiame straipsnyje tema iš esmės yra tęsiama. Rusijos geopolitinio žaidimo konfigūracija šiandien daugiau ar mažiau aiški – jos centre yra Ukraina.

Slaptumas tampa vis akivaizdesniu reiškiniu politiniame Rusijos gyvenime. Tai koreliuoja su naujojo rusiško autoritarizmo, kurį jau daugiau nei dešimtmetį diegia V. Putinas ir jo komanda, tendencijomis. Politinių sprendimų priėmimo mechanizmai pridengiami paslapties šydu, vengiama kalbėti apie kitus visuomenei svarbius valdžios veiksmus ar procesus. Dabartinės Rusijos politinis gyvenimas primena strateginės maskuotės principų įgyvendinimą.

Prieš pusmetį Rusija pristatė „Turkų srauto“ dujotiekio projektą. Jis buvo pozicionuojamas kaip alternatyva užstrigusiam „Pietų srauto“ projektui, kuriam kol kas neįveikiama kliūtimi tapo Maskvos nesutarimai su Europos Sąjunga ir nenoras priimti jos taisyklių energetikos rinkos reguliavimo sferoje. Atsisakydama „Pietų srauto“ (arba blefuodama, kad atsisako), Rusija tikriausiai siekia parodyti, kad savo strateginiams energetiniams interesams realizuoti ji gali rasti ir kitų partnerių.

Šiuolaikinės politikos kontekste sakralumo sąvoka dažniausiai nevartojama. Ji skamba kaip anachronizmas iš tų laikų, kai buvo tikima, kad valdžia suteikiama Dievo. Atsižvelgiant į tai tam tikrą nuostabą gali sukelti sakralumo ženklai, aptinkami moderniame Rusijos politiniame ir šiai sferai artimame visuomeniniame diskurse. Verta aptarti, kur yra šio reiškinio šaknys ir kokią funkciją „sakralumo“ tema atlieka šiandieninės Rusijos politikoje.

Antrasis pasaulinis karas tapo didžiausia XX amžiaus tragedija ir pamoka visai Europai. Greičiausiai dauguma sutiks su tokiu teiginiu. Tačiau šio karo diskursas (arba tiksliau – skirtingi pasakojimai apie jį ir jo vertinimas) yra aktualus ir šiandien. Ką tik buvo paminėtas Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 70-metis. Dalis Europos lyderių sutiko šią sukaktį gegužės 8 dieną Lenkijoje, Vesterplatėje.

Apibūdinti tai, kas dabar vyksta rytų Ukrainoje, – sudėtingas uždavinys. Apie situaciją paprasčiausiai galima būtų pasakyti taip: nei karas, nei taika. Kalbama apie Minsko susitarimų įgyvendinimą, tačiau tas kalbėjimas yra tylus ir labai atsargus, nes kiekvieną dieną konflikto zonoje vyksta susišaudymai, tebežūsta žmonės.

Tai paskutinis straipsnis iš ciklo apie Putino draugus. Jame žvilgsnis ir vėl krypsta į posovietinę erdvę, kurią Rusija laiko savo ypatingų interesų ir poveikio zona. Būtent šioje erdvėje Maskva konstruoja Eurazijos ekonominę sąjungą (EAES) – savo geopolitinį atsaką vakarietiškam Europos Sąjungos projektui. Apie du pagrindinius Rusijos draugus EAES – Kazachstaną ir Baltarusiją – rašyta anksčiau.

Oficialiajame Rusijos diskurse sunku rasti artimesnę partnerę ir sąjungininkę nei Baltarusija. Teigiama, kad Maskvą ir Minską sieja amžina draugystė, paremta slaviška brolybe. Tačiau realūs Rusijos ir Baltarusijos santykiai ne visada pasižymi tokia darna. Kartais jie primena sudėtingą žaidimą, kurio dramatizmas dažniausiai (bet ne visada) slepiamas po draugiškų šypsenų kaukėmis. Plačiau pristatinėti Baltarusijos vadovą Aleksandrą Lukašenką, ko gero, neverta.

Kovo viduryje Rusija minėjo pirmąsias „Krymo sugrįžimo“ metines. Ta proga federalinis televizijos kanalas „Rossija“ parodė dokumentinį filmą „Krymas. Kelias į Tėvynę“. Šiame beveik pustrečios valandos trukmės kūrinyje pristatomas Kremliaus požiūris į 2014 metų pradžios įvykius Ukrainoje ir vėlesnę Maskvos pastangomis įvykdytą Krymo aneksiją. Tačiau kalbėti apie šį filmą vien kaip apie Rusijos pozicijos išraišką būtų pernelyg primityvu – „Krymas.

Rusijos įvaizdis Vakarų pasaulyje itin prastas. Teigiama, kad ši šalis dabar neturi draugų susivienijusioje Europoje, tačiau yra ne visai taip. Europos Sąjungoje egzistuoja tiek atskiri politikai, tiek atskiros politinės jėgos, kurioms imponuoja V. Putino Rusijos ryžtingumas, agresyvumas bei antiamerikietiškumas. Maskva irgi rodo šioms jėgoms dėmesį, vertindama jas kaip galimas savo agentes Europos širdyje. Europos „disidentai“ Putino draugus galima suskirstyti į kelias kategorijas.

Pasaulis, stebintis situaciją Rytų Ukrainoje, taip ir neišvydo aiškaus sprendimų, numatytų Minske pasiektame susitarime, įgyvendinimo. Kariniai susirėmimai fiksuojami kiekvieną dieną, taikos procesas akivaizdžiai stringa. Negalima teigti, kad toks rezultatas yra netikėtas – jis buvo prognozuojamas. Atrodo, naujieji Minsko susitarimai arti to, kad pakartotų pirmųjų – pernai metų rugsėjį pasiektų – susitarimų likimą.

Mes jau savotiškai susigyvenome su konfliktu rytų Ukrainoje, jis lyg ir natūraliai įsipina į mūsų kasdienį diskursą. Tačiau tai nemenkina jo destabilizacinio potencialo, kuris veikia visą Rytų Europos regioną ir skamba aidu ir Vakarų Europoje ar net už Atlanto. Naują viltį, kad taika įmanoma, įžiebė neseniai pasiektas susitarimas Minske, tačiau dėl jo efektyvumo tebėra nemažai abejonių. Prisiminkime naujos taikos iniciatyvos įgyvendinimo chronologiją.

Visi mes jau beveik metus priversti stebėti geopolitinio absurdo teatrą: Rusija visokeriopai remia (o iš esmės – vykdo) agresiją prieš kaimyninę Ukrainą, tačiau įžūliai neigia savo vaidmenį šiuose tragiškuose įvykiuose. Neigimo diskursas atsikartoja visuose oficialiuose Rusijos pareigūnų pasisakymuose nepriklausomai nuo realios situacijos ir konteksto, nepaisant net to, kad kitur pasaulyje nekyla didesnių abejonių dėl tikrojo Maskvos vaidmens šioje istorijoje. Melas yra esminė Kremliaus taktika.

 Nepaisydama visų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų Rusija užsispyrusi tikina, kad nedalyvauja kare su Ukraina, kuris yra vykdomas vadinamųjų separatistų (tarp jų – daug iš Rusijos atvykusių samdinių) pastangomis. Tačiau Europos Sąjunga, JAV ir kitos Vakarų pasauliui priskiriamos šalys neturi abejonių dėl tikrojo Maskvos vaidmens rytų Ukrainos krizėje.

Viena didžiausių naujienų praėjusių metų pabaigoje tapo JAV ir Kubos pasiektas sprendimas atkurti diplomatinius santykius, kurie tarp šių dviejų valstybių buvo nutraukti prieš 53-ejus metus. Šį įvykį galima interpretuoti tiek dvišalių santykių tarp Vašingtono ir Laisvės salos, kaip kartais vadinama Kuba, kontekste, tiek ir pasitelkus platesnį – geopolitinį – interpretacijos rėmą.

Praėjusių metų įvykiai kiek užgožė svarbią istorinę sukaktį – šimtmetį nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Šis istorinis įvykis savotiškai nubrėžė viso XX a. kontūrą (žinoma, pirmiausia Europai). Iš esmės Pirmojo pasaulinio karo rezultatuose galima aptikti ir ankstyvas Antrojo pasaulinio karo šaknis.

 Rytų Ukrainos dalies, kurioje besibaigiant 2014 metams kiek prislopo kariniai veiksmai, ateitis tebėra miglota. Konfliktas nėra išspręstas, jo taip pat negalima pavadinti ir įšaldytu. Sudėtingame konfrontacijos trikampyje tarp Ukrainos, Rusijos ir vadinamųjų separatistų vyksta procesai, kurių galutinį rezultatą būtų sunku prognozuoti. Kol kas išryškėjo tik vienas gana akivaizdus dalykas – susiklosčiusioje situacijoje karinių veiksmų sugriautas Donbaso regionas realiai niekam nereikalingas.

Ankstesniame straipsnyje apie „Pietų srauto“ dujotiekio projekto nutraukimą aš įtariau, kad dėl jo dar yra įmanomi įvairūs siurprizai. Nors po aukštų Rusijos pareigūnų pasisakymų logiška būtų padėti šioje istorijoje didelį tašką, atrodo, kad žaidimas dar nėra baigtas. Situacija iš esmės primena anekdotą, kuriame ginčijamasi, ar pacientas labiau miręs nei gyvas, ar atvirkščiai.