Priėmus naująją NATO strateginę koncepciją turėtų keistis Europos saugumo architektūra: joje Rusija yra pasiryžusi sustiprinti savo vaidmenį ir atkurti galios balansą su JAV euroatlantinėje erdvėje. Naujoji Europos saugumo sistemos organizacija, kurios sukūrimo idėja vadinama Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo planu, turėtų apimti euroatlantinę erdvę, taip pat ir regionines saugumo organizacijas. Naujoji platesnio formato organizacija apimtų ir NATO, suteiktų didesnę įtaką Rusijai Europos saugumo erdvėje ir atsvertų JAV įtaką.
D. Medvedevas spalio 7 d. per vizitą Kipre pabrėžė naujos Europos saugumo architektūros, kuri padėtų išspręsti įsisenėjusius konfliktus, būtinybę. D. Medvedevo pareiškimas padarytas prieš artėjantį Rusijos, Prancūzijos ir Vokietijos vadovų susitikimą Dovilyje, Prancūzijoje, taip pat prieš naujos NATO strateginės koncepcijos patvirtinimą NATO vadovų susitikime lapkričio 19–20 d. Lisabonoje.
Galima daryti prielaidą, kad Lisabonoje Rusija sieks daryti įtaką Prancūzijos ir Vokietijos pozicijai dėl NATO strateginės koncepcijos ir siūlys atsisakyti Rusijos interesams prieštaraujančių elementų. Jau neformaliame NATO ir Rusijos tarybos susitikime Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos užkulisiuose Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas siūlė atsisakyti „nevienareikšmės NATO pozicijos Rusijos atžvilgiu“.
Šiuo metu Rusija turi itin palankias galimybes siekti atkurti galios pusiausvyrą JAV atžvilgiu Europos saugumo architektūroje dėl kelių priežasčių. Pirmoji – sumažėjęs JAV dėmesys Europos saugumui ir susitelkimas į Vidurio Rytų regioną (karus Irake bei Afganistane ir Irano branduolinę programą). JAV ir sąjungininkų įklimpimas į du karus lemia vis didesnį sąjungininkų nepasitenkinimą JAV vykdoma užsienio ir saugumo politika Vakarų Europoje. Sumažėjęs JAV dėmesys Vidurio Europos ir Baltijos valstybėms taip pat didina šių regionų nepasitenkinimą. Augantis nepasitenkinimas lemia, kad Europos valstybės, pirmiausia Vokietija ir Prancūzija, su vis didesniu pasitikėjimu žvelgia į Rusiją.
Antra, galingiausios žemyninės Europos valstybės Vokietija ir Prancūzija yra priklausomos nuo Rusijos energijos išteklių, be to, siekia plėsti ekonominį bendradarbiavimą, nevengdamos parduoti Rusijai net naujausią ginkluotę, didinti investicijas joje. Vokietija ir Prancūzija neprieštarautų svaresniam Rusijos įsitraukimui sprendžiant Europos saugumo reikalus, nes tai sustiprintų abiejų valstybių diplomatines pozicijas JAV atžvilgiu, o globalioje erdvėje leistų naudotis pusiausvyros tarp JAV ir Rusijos teikiama nauda.
Trečia, Rusija stengiasi išnaudoti ir derinti ekspansijos ir šalies modernizacijos politiką. 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karinis konfliktas ir po jo sekę diplomatiniai procesai parodė, kad JAV dominavimas NATO politinėje struktūroje susvyravo. JAV, Vidurio Europos ir Baltijos valstybių propaguojamą NATO plėtrą į rytus ėmė stabdyti Vokietija ir Prancūzija. Rusijai susigrąžinus įtaką Ukrainoje prezidentu išrinkus Viktorą Janukovyčių paaiškėjo, kad Ukraina nebesieks įstoti į NATO. Gruzijos siekiai stoti į NATO išlieka, kaip ir NATO generalinio sekretoriaus Fogho Rasmusseno bent jau žodinė parama tiems siekiams.
Vis dėlto Rusijos ir Gruzijos karas ilgam atitolino įstojimo galimybes. Tuo pat metu galima stebėti šylančius JAV ir Rusijos santykius. JAV ir Rusijos susitarimas dėl branduolinės ginkluotės mažinimo, NATO karinis tranzitas į Afganistaną per Rusijos teritoriją, susitarimas dėl vieningos pozicijos Irano atžvilgiu ir Rusijos sprendimas neparduoti jam priešlėktuvinės gynybos raketų kompleksų S-300 rodo realų santykių „perkrovimą“.
Atrodo, kad JAV taip pat neprieštarautų svaresnei Rusijos pozicijai Europos saugumo architektūroje. JAV akademinėje bendruomenėje pasigirsta siūlymų suteikti Rusijai balsą NATO, bet ne veto teisę. Tokią mintį išdėstė prof. Richardas Krickus 2009 m. pabaigoje pasirodžiusioje knygoje „Medvedevo planas: naujoje Europos saugumo sistemoje suteikti Rusijai balsą, bet ne veto teisę“ (Medvedev's Plan:Giving Russia a Voice but not a Veto in a New European Security System).
Tuo pat metu Rusijoje aktyviai propaguojama modernizacijos idėja. Prezidentas D. Medvedevas per vizitą JAV kvietė Amerikos mokslininkus atvykti dirbti į Rusiją, o JAV ir Europos kompanijas – joje investuoti. Rusija deklaruoja siekį pereiti nuo žaliavų eksporto ekonomikos prie apdirbamosios ir aukštųjų technologijų ekonomikos. Vakarų politikai ir analitikai palankiai reaguoja į Rusijos modernizacijos idėją, tačiau jos modernizacijos viltys buvo siejamos ir su ankstesniais Rusijos lyderiais – Borisu Jelcinu ir Vladimiru Putinu, bet jie šių vilčių nepateisino. Galima numanyti, kad ir su D. Medvedevu siejamos viltys žlugs, o Rusija dar kartą Vakarams „parduos“ modernizacijos idėją.
Ketvirta, Europa per daugiau kaip 20 metų po šaltojo karo pabaigos nesugebėjo tapti atsakinga už savo saugumo politiką ir tebėra linkusi kliautis JAV ir Rusijos saugumo garantijomis. Vakarų Europos valstybės, tokios kaip Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija, yra linkusios nesiekti strateginio balanso ir atsakomybę dėl sprendimų perleisti JAV ir Rusijai. Europos susitelkimas į ekonomiką, pernelyg mažas dėmesys „kietosios“ galios priemonėms, neryžtingumas užsienio ir saugumo politikos srityse lėmė tai, kad Europa nesugebėjo tapti trečiąja veikėja tarp Vankuverio ir Vladivostoko.
Faktiškai tik Vidurio Europos ir Baltijos valstybės siekia išsaugoti susiklosčiusią Europos saugumo architektūrą, paremtą JAV dominavimu per NATO. Šios valstybės taip pat vykdo konservatyvesnę politiką Rusijos atžvilgiu, siekia, kad penktasis Vašingtono sutarties straipsnis NATO strategijoje išliktų pagrindinis. Tačiau abejotina, ar Baltijos ir Vidurio Europos valstybės sugebės atsverti Vakarų Europos pozicijas ir kintantį JAV požiūrį.
Naujos Europos saugumo architektūros ir ją įgyvendinančios organizacijos sukūrimas Vidurio Europos ir Baltijos valstybių būtų suprantamas kaip dalinis grįžimas į Rusijos įtakos sferą ir lemtų šių valstybių santykių su Vakarų sąjungininkais pokyčius. Naujosios Europos saugumo architektūros ir ją įgyvendinančios organizacijos sukūrimas taip pat reikštų Rusijos įtakos susigrąžinimą globalioje erdvėje.
Giedrius Česnakas, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas ir dėstytojas
