Vadinamasis Jugoslavijos karas šiandien prisimenamas nedažnai. Pirmąsias naujienų pozicijas užima kiti – šviežesni ir aktualesni – konfliktai. Jugoslavijos karas jau yra istorijos dalis. Tačiau nepamirškime, kad tai yra naujausiosios istorijos įvykiai. Ko gero, dar ne visos šio karo žaizdos užgijo. Sakyčiau, kad ir pats karas buvo viena didžiulė žaizda Europos kūne. Kiek ilgai bus jaučiamos jo pasekmės – nesiryžtu prognozuoti. Be abejonių, įvykiai Balkanuose dar ilgai teiks peno apmąstymams.
Kada iš tikrųjų baigėsi Jugoslavijos karas? Esu linkęs manyti, kad paskutinė šio karo pasekmė buvo Kosovo nepriklausomybės paskelbimas. Patikslinsiu – paskutinė pasekmė šiuo momentu. Kai kuriuose buvusios Jugoslavijos regionuose stabilumas trapus ir įtampa tarp skirtingų etninių grupių išlieka. Bosnija ir Hercegovina – viena iš tų šalių, kur savotiškai vis dar rusena didžiojo Jugoslavijos karo žarijos.
1991 metų spalio 15 dieną Bosnija ir Hercegovina paskelbė pasitraukiančios iš Jugoslavijos sudėties. Nepriklausomybę 1992 metų balandžio 17 dieną vykusiame referendume palaikė ir šalies gyventojai. Tačiau tais pačiais metais Bosnijoje ir Hercegovinoje prasidėjo pilietinis karas, kilęs dėl skirtingų etninių grupių priešpriešos.
1991 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenims, šioje teritorijoje gyveno trys pagrindinės etninės ir religinės grupės: 43,5 proc. Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų buvo bosniai (musulmonai), 31,2 proc. serbai (stačiatikiai) ir 17,4 proc. kroatai (katalikai). Likusieji buvo kitų skirtingų tautinių mažumų atstovai arba laikė save „jugoslavais“. Toks etninis ir religinis susiskaldymas sudarė puikias sąlygas pilietiniam konfliktui įsižiebti.
Karas Bosnijoje ir Hercegovinoje buvo nutrauktas 1995 metais Deitono taikos susitarimu (Dayton Peace Agreement). Pagal šį susitarimą Bosnija ir Hercegovina yra konfederacija, kurią sudaro du pagrindiniai autonominiai subjektai – Bosnijos ir Hercegovinos Federacija (joje daugiausia gyvena bosniai ir kroatai) ir Serbų Respublika (joje gyvena Bosnijos serbai). Bosnijai ir Hercegovinai vadovauja Prezidiumas, į kurį įeina po vieną visų trijų tautinių šalies grupių atstovą. Prezidiumo nariai renkami ketverių metų kadencijai. Kiekvienas jų tam tikrą laiką būna Prezidiumo vadovu (vadovavimas perleidžiamas kitam Prezidiumo nariui kas aštuoni mėnesiai). Vykdomosios valdžios funkciją taip pat atlieka Ministrų Taryba.
Įstatymo leidžiamosios valdžios vaidmuo tenka Parlamentinei Bosnijos ir Hercegovinos asamblėjai. Be to, kiekviena iš autonominių dalių vykdo savo gana nepriklausomą politiką.
Prezidiumas turėjo užtikrinti šalies vienybę ir stabilumą. Tačiau, kaip matyti, Prezidiumo nariai nei anksčiau, nei dabar nepasižymėjo gebėjimu susitarti. Kaip pažymi Tarptautinių santykių ir saugumo tinklo (International Relations and Security Network, ISN) analitikas Anesas Alicas, vienintelis dalykas, dėl kurio Prezidiumui kadaise daugmaž pavyko susitarti – Bosnijos ir Hercegovinos siekis integruotis į NATO ir Europos Sąjungą. Tačiau šis susitarimas negelbsti šalies nuo kitų, sudėtingesnių, problemų.
Šiandien Bosnija ir Hercegovina yra viena skurdžiausiai gyvenančių Europos valstybių. Nedarbo lygis, skirtingais skaičiavimais, čia gali siekti nuo 20 iki net 45 proc. (nemažai žmonių dirba nelegaliai, taigi nemokėdami į biudžetą mokesčių). ISN apklausos duomenimis, devyni iš dešimties Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų nėra patenkinti savo gyvenimu. Pusė šalies gyventojų norėtų emigruoti. Be to, viena iš didesnių Bosnijos ir Hercegovinos bėdų yra nežabota korupcija. Tad mintis apie šalies integraciją į NATO ir ES kol kas atrodo kaip nepasiekiama svaja, nesuteikianti šalies gyventojams jokios apčiuopiamos vilties.
Ekonominės ir socialinės problemos tik paaštrina kitus – etninės ir religinės atskirties – klausimus. Skirtingos etninės grupės gyvena šalies teritorijoje gana izoliuotai. Be to, jos neretai nelaiko Bosnijos ir Hercegovinos „savo šalimi“ ar „savo tėvyne“. A. Alicas pažymi, kad vietose, kur kompaktiškai gyvena serbai, dažniau pamatysi plevėsuojant Serbijos vėliavą nei Bosnijos ir Hercegovinos, o ten, kur gyvena kroatai, – Kroatijos.
Svarbų vaidmenį vaidina ir tai, kad Bosnija ir Hercegovina yra „suspausta“ tarp Kroatijos ir Serbijos (taip pat turi sieną ir su Juodkalnija). Abi šios šalys proteguoja sau artimas etnines grupes (politikos veikėjai ir Serbijoje, ir Kroatijoje neretai bando taip padidinti savo politinius dividendus). Nuo aktyvesnio kišimosi į Bosnijos ir Hercegovinos vidaus reikalus šias valstybes sulaiko tik jų pačių euroatlantinės integracijos siekiai. Pernelyg didelis aktyvumas Bosnijos linkme galėtų rimtai šiems siekiams pakenkti.
Tačiau kalbant apie Bosniją ir Hercegoviną labiau reikėtų pabrėžti ne išorės pavojus, o vidaus grėsmes. Galima paklausti: ar pati Bosnija ir Hercegovina suvokia save kaip vieningą valstybę? Susimąstyti verčia kad ir toks pavyzdys – A. Alicas viename savo didelės esė „Perprantant Bosniją“ („Understanding Bosnia“) skyriuje pasakoja apie skirtingą šalies autonominių dalių reakciją į Izraelio operaciją „Išlydytas švinas“. Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė Izraelio veiksmus prieš palestiniečius ir paragino nutraukti įsiveržimą į Gazos ruožą, o Serbų Respublikos ministras pirmininkas Miloradas Dodikas pareiškė Izraelio kariuomenės veiksmams pritariąs.
Be to, po Kosovo precedento apie galimą referendumą dėl nepriklausomybės prabilta ir Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikoje. Toks žingsnis neabejotinai gali įžiebti naują kruviną konfliktą Balkanuose. Tačiau ir be šios prielaidos Bosniją ir Hercegoviną galima vadinti tiksinčia etnine bomba. Visuomenę skaldanti atskirtis čia formuojama nuo mažens: bosniai, serbai ir kroatai turi savo atskiras mokyklas. Jose kiekvienos iš šių etninių grupių vaikai mokomi savo – nesutampančios su kitos etninės grupės požiūriu – pilietinio karo istorijos. Pasak A. Alico, taip auginama „nauja netolerantiškų nacionalistų karta“.
Kita grėsmė, kuri negali nejaudinti Europos, yra radikalaus islamo sekėjų koncentracija Bosnijoje ir Hercegovinoje. Iki Jugoslavijos karo tokios problemos nebuvo, bet prasidėjus ginkluotai kovai į pagalbą bosniams atskubėjo nemažai kovotojų iš islamo šalių. Karui pasibaigus diduma jų išvažiavo į kitus karštuosius taškus, tačiau dalis pasiliko. 2006 metais, paklusdami tarptautiniam spaudimui, Bosnijos ir Hercegovinos pareigūnai atskleidė apie 1,5 tūkst. šalies teritorijoje gyvenančių buvusių samdinių iš kitų islamo šalių. Maždaug 600 jų buvo atimta pilietybė, nors realiai iš šalies išsiųstas tik vienas kovotojas. Be to, šios problemos esmę sudaro ne vien buvę kovotojai. Atsigręžti į radikalesnes islamo formas dalį Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų paskatino ir karo patirtis. Turimais duomenimis, šiandien šalyje yra apie 5 tūkst. vahabizmo ideologijos sekėjų.
Tenka konstatuoti, kad Bosnija ir Hercegovina yra teritorija, kurioje gana lengvai gali įsižiebti naujas Balkanų konfliktas. Nėra abejonių, jog toks konfliktas turėtų katastrofiškų padarinių pirmiausia pačiai Bosnijai ir Hercegovinai. Labai tikėtina, kad į šį konfliktą įsitrauktų ir Serbija, o gal ir Kroatija (kuri nuo 2009 metų yra NATO narė). Tai būtų rimtas smūgis geopolitiniam stabilumui Europoje. Ko gero, tokių įvykių netrokšta niekas, gal tik radikaliausi Balkanų nacionalistai. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad tiksinti bomba niekada nesprogs – nebent, žinoma, bus rastas sprendimas, kaip sustabdyti jos mechanizmą.
Viktor Denisenko
