„Mes žinome, ką reiškia „tik de facto“ Rusijos okupacija – ir kad „laikinas“ gali trukti pusę amžiaus“, – skelbiama deklaracijoje prieš Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino derybas.
1939 m. Stalinas ir Hitleris susitarė padalyti Europą pagal Molotovo-Ribbentropo paktą. Po šio liūdnai pagarsėjusio susitarimo 1940 m. sovietų pajėgos okupavo ir aneksavo Estiją, Latviją ir Lietuvą, vykdydamos masines žudynes ir deportacijas. 1941 m. nacių okupacija atnešė dar vieną represijų ir holokausto bangą. O 1944 m. sovietų kariuomenės grįžimas atnešė dar daugiau kraujo praliejimo ir teroro į Baltijos šalis.
Daugelis Vakarų valstybių niekada oficialiai nepripažino sovietų aneksijos Baltijos šalyse, iš dalies dėl principingos JAV pozicijos. Tačiau 6 mln. Baltijos šalių piliečių, kurie tai išgyveno, tarptautinės teisės niuansai nesuteikė jokios apsaugos nuo kasdienio siaubo.
Pogrindyje žuvo daugiau kaip 25 tūkst. žmonių, daugiau kaip 200 tūkst. buvo deportuoti į Sibirą mirti badu sovietinėse koncentracijos stovyklose, beveik 150 tūkst. buvo priversti persikelti į kaimynines komunistines šalis. Apie 43 tūkst. vaikų buvo pagrobti iš Baltijos valstybių; daugelis užaugo nežinodami savo kilmės. 1944 m. grįžus Raudonajai armijai, daugiau nei 300 tūkst. Baltijos valstybių piliečių buvo priversti nedelsiant išvykti į tremtį. Tie, kurie liko, kentė agresyvią rusifikaciją, masinę imigraciją ir represinę valstybės kontrolę švietimo, darbo ir asmeninio gyvenimo srityse. Net praėjus 35 metams po nepriklausomybės atkūrimo, randai išlieka.
Šiuo metu 6 mln. Ukrainos piliečių gyvena Rusijos okupuotose teritorijose, kurias Rusija užgrobė jėga. Pabėgę žmonės pasakoja apie kankinimus, įkalinimą, masinį sekimą, propagandą ir kitus žiaurumus, primenančius sovietinę praeitį. Remiantis oficialiais duomenimis, tūkstančiai Ukrainos vaikų buvo pagrobti ir dabar auginami rusų šeimose ir institucijose, kurios griauna jų tapatybę ir kenkia jų psichinei sveikatai. Tūkstančiai karo belaisvių ir sulaikytų civilių kasdien patiria kankinimus ir žeminantį elgesį. Masinės kapavietės Bučoje ir Irpinėje rodo, kad masiniai žudymai buvo naudojami kaip pagrindinė Rusijos okupacinės kariuomenės bauginimo ir kontrolės priemonė.
Šiandien beveik 300 tūkst. civilių vis dar gyvena Ukrainos kontroliuojamose Donecko srities teritorijose, o apie 1 mln. žmonių tebėra Zaporožės ir Chersono sričių dalyse, kur vis dar laisvai plazdena Ukrainos vėliava. Baltijos šalių atvejis yra aiški pamoka: kai Rusija įgyja kontrolę, jos atėmimo kaina gali būti matuojama dešimtmečiais žmonių kančių. „Laikina“ okupacija nėra laikinas reiškinys, tai sistemingas tapatybės, laisvės ir pačios gyvybės naikinimo planas.
Suverenitetas ir teritorinis vientisumas nėra abstraktūs diplomatiniai idealai, tai yra apsauginės sienos, saugančios žmones nuo likimo, kurį patyrė kartos Baltijos šalyse, o dabar – okupuotoje Ukrainoje. Mintis mainyti žemę į trapias paliaubas reiškia kartoti praeities klaidas ir atkartoti tamsiausius istorijos puslapius.
Putino tikslai nepasikeitė. Jis siekia pavergti Ukrainą, suskaldyti sąjungininkus ir gauti įtaką Europos saugumo klausimais. Vienintelis tikras kelias į ilgalaikę taiką yra stiprybė: tvirta transatlantinė vienybė, siekiant išlaikyti spaudimą Rusijai, maksimalus palaikymas Ukrainai, kad ji galėtų ginti savo žmones ir teritoriją, ir giluminės, ilgalaikės investicijos į mūsų pačių gynybą ir saugumą. Tik tada Maskvos agresija bus sutikta vienintele jai suprantama kalba – ryžtu.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Tu jau negalvoji, todėl Putinui gerai.
Dėl tokių kaip tu Rusija yra atsilikusi ir vagia klozetus iš ukrainiečių.
Kaltink Putiną.
