Kam svetur gyvenantiems lietuviams, turintiems kitos šalies pilietybę, reikalinga ir gimtoji? Tam, kad tai būtų tiltas į Tėvynę ir norintiems galimybė sugrįžti.
Pagaliau tam, kad žmogus nesijaustų atskirtas nuo Lietuvos.Pastaruoju metu dvigubos pilietybės tema nuolatos mirga Lietuvos žiniasklaidoje, o šis klausimas sukelia diskusijų audrą.
Tuo tarpu ne vienoje šalyje, taip pat ir JAV, veikiančio „Judėjimo Lietuvos pilietybei išsaugoti„ entuziastai prašo – neatimkite iš mūsų teisės jaustis lietuviais. Žmonės įsitikinę – kova, į kurią pakilo daug išeivių, turi baigtis ištartu neginčijamu „Taip“ dvigubai pilietybei.
Neseniai New Jersey įvykusios kasmetinės JAV LB sesijos metu šiam klausimui taip pat buvo skirta nemažai laiko, o sesijos dalyviai priėmė nutarimą remti „Judėjimą Lietuvos pilietybei išsaugoti“.
Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė, aktyvi judėjimo Lietuvos pilietybei išsaugoti entuziastė Regina Narušienė įsitikinusi – Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant, ją turi be kliūčių turėti visi lietuviai ir jų palikuonys ir tam nereikia jokio referendumo.
Konstitucijos raidės – skirtingos
Regis, esminiai dalykai, kurie surašyti Lietuvos Konstitucijoje, negali prieštarauti vienas kitam.
„Konstitucijos dvyliktame straipsnyje parašyta, kad Lietuvos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Taip pat nurodoma, kad, išskyrus įstatymo nustatytus atskirus atvejus, niekas negali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, o pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.
Dvigubos pilietybės draudimas Konstitucijoje nėra absoliutus. Konstitucijoje nėra įrašyta frazė „ypač retais atskirais atvejais„. Kai lietuviai balsavo už Konstitucijos patvirtinimą, Konstitucijoje parašytus teiginius jie galėjo interpretuoti tik taip, kaip jie buvo parašyti. Tad iš kur atsirado frazė „išimtiniais atvejais?“ – kalbėdama su „Amerikos lietuviu“ sakė R. Narušienė.
Pilietybės klausimas Lietuvoje buvo iškilęs ir anksčiau, kuomet išimtinai ji buvo suteikta tuometiniam šalies prezidento bičiuliui Jurijui Borisovui.
„Būtent tada pirmą kartą Konstitucinis Teismas išaiškino minėto straipsnio formuluotės reikšmę, pasakydamas, kad įstatymo numatyti atvejai gali būti labai reti.
Tačiau toks išaiškinimas galioja tik analogiškose, t.y. tokiose pačiose bylose. Palyginti su 2006 metų pilietybės nutarimu, Borisovo bylos nutarimo faktinės aplinkybės buvo kitokios, todėl to išaiškinimo negalima priimti kaip teisinio precedento“, – aiškino daug šiuo klausimu besidominti advokatė R. Narušienė.
Žmogaus teisių negalima varžyti
Atidžiau skaitant visą Konstituciją, o ne tik dvyliktąjį jos straipsnį, dėliojasi dar vieniems painesnis, kitiems – aiškesnis vaizdas.
Mat jei dvyliktame straipsnyje pasakyta, jog pilietybė yra įgyjama gimstant, tai aštuonioliktas straipsnis šiam antrina, teigdamas, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.
„29 Konstitucijos straipsnis įtvirtina principą, kad „žmogaus teisių negalima varžyti“, o 32 Konstitucijos straipsnis leidžia Lietuvos piliečiui gyvenamąją vietą pasirinkti Lietuvoje, taip pat laisvai išvykti iš Lietuvos.
Šis straipsnis taip pat garantuoja, kad „kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje„, t.y. ne tik pilietis, bet lietuvis. Bet juk atimant LR pilietybę iš Lietuvoje gimusio lietuvio jam atimama galimybė apsigyventi Lietuvoje be leidimo. O tai – jau Konstitucijos pažeidimas“, – kalbėjo R. Narušienė.
Žmogaus prigimtis – svarbiausia
Šiandien, kalbant apie Lietuvos pilietybę, anot R. Narušienės, galima išskirti du konstitucinius principus – dvigubos pilietybės apribojimas ir prigimtinė teisė į ją.
Pasak pašnekovės, demokratinėje valstybėje tai turėtų būti suderinta taip, kad konflikto neliktų, o Konstitucija būtų nepažeista.
„Juk teisiškai tarp šių dviejų principų konflikto nėra, tik reikia juos abu įvykdyti. 2006 metais, svarstant pilietybės įstatymą, Konstituciniam Teismui nebuvo pristatyta pilietybė gimstant (t.y. prigimtinė teisė) ir to svarstymuose nebuvo. Bet žmogaus prigimtis yra pirminis prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių šaltinis“, – įsitikinusi R. Narušienė.
Jos nuomone, jei Konstitucija reikalauja įstatyme įvardyti atskirus atvejus, taip ir būtų galima padaryti. Vienas iš pavyzdžių – prie tokių atvejų pridedant tuos lietuvius ir jų palikuonis, kurie Lietuvos pilietybę turėjo iki 1940 metų birželio 15 dienos ir išvyko iš Lietuvos po 1990 metų kovo 11–osios.
„Galima tokių asmenų reikalauti pranešimo apie įgytą kitos šalies pilietybę ir pareiškimo, kad jie neatsisako Lietuvos pilietybės. Žmonės nurodytų neatsisaką Lietuvos pilietybės. Yra ir kitokių įstatymo variantų“, – sakė R. Narušienė.
Lietuvos kaimynės pilietybės neatima
Lietuvos pilietybės klausimu studijuojanti R. Narušienė siūlo nedaugžodžiauti, o pasižvalgyti po kitų šalių „pilietybių virtuves“.
Lietuvos kaimynė Lenkija iš savo šalies piliečių pilietybę atima tik tuomet, jei šie patys pareiškia tokį norą.
Estija ir Rumunija savo piliečiais laiko visus, gimusius šalyje. Šių šalių konstitucijose draudžiama atimti pilietybę prieš jų piliečių valią. Panaši tvarka ir Čekijoje. Tuo tarpu kita Lietuvos kaimynė Latvija yra įteisinusi dvigubą pilietybę, o Švedijos įstatymai kitos šalies pilietybės turėjimą iš viso ignoruoja.
„Mes Lietuvos valdžiai siūlome paprastą ir aiškų sprendimą – pakeisti Konstitucijos 32 straipsnį ir pasakyti, kad iš asmens, pilietybę įgijusio gimstant, taip pat iš lietuvių kilmės asmens ji negali būti atimta. Pasaulio lietuvių bendruomenė siūlo tokį pakeitimo variantą: „Nei vienas pilietis, nei jo palikuonys negali prarasti LR pilietybės, įgytos gimus, prieš savo valią“.
Referendumo nereikia
Anot R. Narušienės, tokiam 32 straipsnio pakeitimui referendumo nereikia – vadovaujantis Lietuvos įstatymais, šį straipsnį gali pakeisti pats Seimas.
Kalbant apie referendumą, jei jis vyktų, būtų susidurta su dar viena kliūtimi – menku žmonių dalyvavimu. Kad referendumas būtų laikomas įvykusiu, jame turi dalyvauti ne mažiau nei pusė visų, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkėjų sąrašus.
„Tuo tarpu sprendimas dėl I skirsnio (kuriame yra 12 straipsnis) Konstitucijos nuostatų pakeitimo yra laikomas priimtu tik tada, „jeigu tam pritartų daugiau kaip pusė piliečių, turinčių rinkimų teisę ir įrašytų į rinkimo sąrašus. Tai reiškia, kad toks referendumas iš viso neįvyktų, nes gyventojų aktyvumas yra per menkas“, – sakė R. Narušienė.
Išvadas dėl neįvyksiančio referendumo galima daryti įvertinus ankstesnių planuotų referendumų istorijas.
„Nuo 1995 metų iš viso subliūško trylika referendumo iniciatyvų. Iki šiol buvo surengti devyni referendumai, du pavyko, o septyni žlugo. Vienas pavykęs referendumas buvo dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, kitas – dėl narystės Europos Sąjungoje. Tačiau pastaruoju atveju Seimas pakeitė referendumo įstatymą ir jis buvo laikomas įvykusiu tada, jei jam pritars daugiau nei pusė visų dalyvaujančių. Tai yra didelis skirtumas. Taip pat buvo pratęstas balsavimo laikas ir sąlygos.
Be to, referendumas, apie kurį kalbama dabar, mokesčių mokėtojams kainuotų apie 3–6 milijonus litų. Manome, kad pilietybės klausimą tikrai galima išspręsti paprasčiau“, – aiškino R. Narušienė.
Pilietybė – ryšys su Tėvyne
R. Narušienės nuomone, pilietybės klausimas yra svarbus ir aktualus daugeliui gyvenančių svetur.
„Lietuvos pilietybė – svarbiausias ir realus ryšys su Tėvyne. Bet kurioje pasaulio šalyje gyvenančiam emigrantui pilietybė yra neapčiuopiamas simbolis, suteikiantis jam tapatybę.
Šie žmonės Lietuvoje turi artimesnių ar tolimesnių giminaičių, turto, draugų. Lietuvos vyriausybė yra sukūrusi „Globalios Lietuvos“ programą, pagal kurią užsienio lietuviai yra raginami dalyvauti kuriant Tėvynės ateitį, ko jie negali daryti neturėdami pilietybės. Nemažai lietuvių lankosi Lietuvoje, kai kurie planuoja grįžti gyventi.
Todėl tikiu, kad visi lietuvių kilmės žmonės laikui bėgant turės ir išsaugos Lietuvos pilietybę. Kada tai įvyks, priklausys nuo Seimo. Bet kur valia – ten ir galia“, – kalbėjo pašnekovė.
Dėl teisės būti Lietuvos piliečiais kovojantys žmonės, pasak R. Narušienės, yra įžeisti, nes jie jaučiasi atskiriami nuo Tėvynės.
„Dar kiti blaškosi, nesuprasdami padėties, ir savo pyktį, neapykantą nukreipia bet kur. Neretai girdžiu tokius pasakymus: „Sovietai negalėjo mano pilietybės atimti, o dabar laisva Lietuva ją man atima“. Daugelis negali patikėti, kad Lietuva taip gali su savo žmonėmis pasielgti.
Lietuvos valdžia, spręsdama klausimą dėl pilietybės, turėtų priimti ne tik politinį, partijų koalicijų sutarimu priimtą sprendimą, tačiau atsižvelgti ir į emigracijos mastus.
„Lietuvos valdžia tikslių skaičių nežino, tačiau emigruojančiųjų skaičius tikrai didelis. Vieni sako, kad išvyko apie pusę milijono, kiti – kad jau apie milijoną žmonių. Šie skaičiai auga. Lietuvoje dabar daugiau miršta, nei gimsta. Tauta miršta. Tarsi išmetusi iš savo piliečių tarpo emigrantus Lietuva laikui bėgant išnyks.
Nežinau, ar tie, kurie šį sprendimą priėmė ar dar tebepriiminėja, suvokia, kad jie naikina savo tautą.
Dabar Lietuvoje imama kalbėti, kaip atsivežti svetimtaučių. Kokia Lietuva bus po 20 metų, jei ji tebeegzistuos? Užsienio lietuviai iš Lietuvos nieko neprašo, jie Lietuvai nieko „nekainuoja„, atvirkščiai, jie į Lietuvą neretai siunčia nemažas lėšas“, – kalbėjo R. Narušienė.
Jurgita SAVICKAITĖ
