Šie tušti maišai buvo paruošti gabenti į Bachmutą, miestą Donecko srityje, kuriame jau kelis mėnesius tęsiasi mirtinos kovos, sakė už jų išsiuntimą atsakinga darbuotoja Olena Charčenko. „Tai darome beveik kasdien“, – pridūrė ji.
„Šią organizaciją įkūrėme, siekdamos apginti moterų karių ir veteranių teises, – sakė organizacijos vadovės pavaduotoja Kateryna Prijmak. – Bet Rusijos invazija privertė mus sutelkti savo dėmesį į kuo efektyvesnę paramą kariuomenei.“
Per štabą einantis ilgas koridorius veda į kelias sandėliavimo patalpas su kariniais ir humanitariniais reikmenimis, bepiločių orlaivių gamybos cechą, apsauginių tinklų pynimo patalpą ir didelę siuvyklą, kurioje savanoriai siuva karines uniformas moterims.
Beveik visa tai yra siunčiama kariuomenei, visų pirma moterims karėms, teigė O. Charčenka.
Pasak gynybos viceministrės Hannos Maljar, Ukraina turi apie 50 000 moterų karių – apie 5 000 jų kovoja fronto linijose. Tai yra didžiausias ginkluotose pajėgose tarnaujančių moterų skaičius Europoje.
Dėl kariuomenės atsisakė mokytojos karjeros
Daugiau nei 600 kilometrų į rytus nuo Kyjivo, Jackivkos kaime Donecko srityje leitenantė Liubova Plaksiuk ruošėsi kitam mūšiui. L. Plaksiuk – pirmoji moteris, vadovaujanti Ukrainos armijos artilerijos daliniui – šiame kare kovoja jau nuo vasario 24 d. ryto, kai jos dalinys pirmosiomis invazijos valandomis pateko į tai, ką ji apibūdino kaip „nepertraukiamą apšaudymą“ iš Rusijos pozicijų.
Per parūkymo pertraukėlę nuo dokumentų tvarkymo, ruošiantis vesti savo artilerijos dalinį atgal į fronto liniją, L. Plaksiuk Radio Free Europe/Radio Liberaty pasakojo, kad situacija aplink Kreminą (pagrindinį logistikos centrą, kurį ukrainiečiai bando atkovoti dar nuo sėkmingo kontrpuolimo kaimyniniame Charkivo regione) yra „kontroliuojama, bet sudėtinga.“
„Sunku kovoti su priešininku, kuris yra pranašesnis tiek skaičiumi, tiek ginkluote ir kuriam nerūpi, į ką jis šaudo“, – telefonu sakė ji. L. Plaksiuk, kuri šį rudenį dalyvavo išlaisvinant pagrindinį Donecko srities geležinkelio mazgą Lymaną ir kitas gyvenvietes, dabar yra atsakinga už artilerijos žvalgybą.
„Mes išsiunčiame savo paukštelius, kurie gali nuskristi kiek toliau nei mes matome. Ten jie ieško, kam reikia mažytės dovanėlės, ir mes sunaikiname priešą“, – apie savo kasdienį darbą su bepiločiais orlaiviais ir artilerija juokdamasi kalbėjo leitenantė.
L. Plaksiuk buvo virš 20 metų, kai užsidarius mokyklai, kurioje dirbo, ji nutraukė savo istorijos mokytojos karjerą ir nusprendė įgyvendinti savo „svajonę“ – prisijungti prie kariuomenės. Tai buvo prieš kiek daugiau nei septynerius metus.
„Šis darbas, vadinamas tėvynės gynimu ir būtent tai aš dabar darau“, – sakė karė.
L. Plaksiuk yra viena iš dviejų moterų savo dalinyje. Tačiau ji tikina, kad lytis „neturi jokios įtakos“, ir pridūrė, jog jai pavaldūs vyrai gerbia ją dėl jos profesionalumo. „Esu ten, kur esu, nes to atkakliai siekiau“, – sakė ji.
Išlaisvinta iš nelaisvės vėl ėjo dirbti
Daugiau nei 1 100 kilometrų į vakarus, Ukrainos pasienyje su Lenkija esančiame Ustyluho miestelyje, 26-erių pasienietė Alina Panina atlieka muitinės patikrinimus, kartu su savo spanieliumi, kuris ieško neleistinų medžiagų.
A. Panina pasakojo, kad ji visada norėjo dirbti su šunimis ir jau nuo vaikystės svajojo turėti uniformą, tačiau, skirtingai nei L. Plaksiuk, ji niekada nesitikėjo atsidurti karo epicentre. „Gyvenimas manęs tam neparuošė“, – sakė ji.
Kai vasario mėnesį prasidėjo plataus masto invazija, ji buvo Mariupolyje, mieste prie Azovo jūros, kuris ilgą laiką buvo Rusijos taikinys. Čia ji dirbo uoste, tikrindama, ar kroviniuose nėra kontrabandos.
Netrukus po to, kai pirmosios Rusijos raketos smogė Mariupoliui, jai buvo įsakyta prisijungti prie mažesnės miesto plieno gamyklos „Azovmaš“ gynybos. Vėliau ji buvo perkelta į apgultą „Azovstal“ plieno gamyklą. Kol Rusijos kariai griovė paskutinę Ukrainos pasipriešinimo tvirtovę, ji padėjo ukrainiečių kovotojams: gamino jiems maistą ir kartu su kitomis moterimis rūpinosi sužeistaisiais.
„Jie sakė, kad vien žiūrėdami į mus, jie įgauna vilties“, – prisimena A. Panina.
Gegužės viduryje A. Panina buvo viena iš šimtų Ukrainos karių, kurie, po savaites trukusio slapstymosi „Azovostal“ bunkeriuose ir tuneliuose, pasidavė neaiškiam likimui. Tada ji keturis su puse mėnesio buvo laikoma liūdnai pagarsėjusiame Rusijos kontroliuojamos Olenivkos kalėjime Donecke, kur liepos mėnesį per mirtiną sprogimą žuvo dešimtys belaisvių.
Ten ji gyveno „nežmoniškomis“ sąlygomis su dar 28 moterimis kameroje, skirtoje keturiems asmenims. Tačiau, kaip pasakojo A. Panina, jai sunkiausia buvo būti atskirtai nuo išorinio pasaulio.
Spalį, apsikeitimo kaliniais metu, A. Panina buvo paleista kartu su daugiau nei 100 ukrainiečių moterų. Ji namo grįžo po kelias dienas trukusios kelionės užrištomis akimis per Rusiją ir Krymą. Jos vyras, taip pat karys, su kuriuo ji gyveno Mariupolyje, vis dar laikomas nelaisvėje.
„Tapau daug tvirtesnė ir stipresnė nei maniau, kad esu, – sakė A. Panina. – Tačiau supratau, kad kasdien matydami, kaip miršta jų draugai, pradeda verkti ir vyrai.“
Ji pasakojo, kad po trumpo poilsio ir reabilitacijos ji nusprendė grįžti į karinę tarnybą ir daryti „viską, ką galiu, kad priartėtume prie pergalės.“
Anksčiau girdėjo, kad karas ne vieta moterims
Į „Ukrainian Women Veteran Movement“ būstinę Kyjive iš karo zonos atvyksta du kariai: vyras ir moteris, pravardėmis „Vienuolis“ ir „Bambi“. Jie čia atvažiavo susirinkti reikmenų.
Jie, be kita ko, gavo ir kitos organizacijos paaukotų naujametinių dovanų kareiviams. Jose yra nuskausminamųjų, vaistų, kremų nuo nušalimo, drėgnų servetėlių, prezervatyvų ir tvarsčių. O. Charčenka į kiekvieną maišelį įdėjo ir po vieną rankomis numegztą karės lėlę.
„Ukraina greitai juda į priekį. Mes įrodėme, kad galime atlaikyti Rusijos invaziją, bet to nepakanka, siekiant užtikrinti mūsų neišvengiamą pergalę“, – sakė K. Prijmak, sėdėdama šurmuliuojančio biuro viduryje stovinčiame fotelyje.
Dabar K. Prijmak vadovauja organizacijai, turinčiai 500 narių. Jai buvo vos 21-eri, kai po Euromaidano protestų, pasibaigusių Maskvai draugiško prezidento Viktoro Janukovyčiaus išstūmimu, 2014 m. Rusija sukurstė karą Donbase.
Tuomet ji įstojo į savanorių medicinos batalioną ir 11 mėnesių praleido fronto linijose, kur dirbo felčere.
„Amžius ir lytis neturi jokios įtakos motyvacijai kovoti, – sakė ji. – Po Euromaidano mano pažįstami stipriai pajuto, kad jei nestosime į kovą, prarasime teisę į sąžinės laisvę, identitetą ir galimybę formuoti vietą, kurioje gyvename.“
Tačiau realybė buvo tokia, kad prasidėjus karui Donbase Ukrainos kariuomenė, kurią tuo metu persekiojo korupcija, pagrindinių reikmenų trūkumas ir daugelis kitų problemų, dažnai buvo atvirai priešiška moterims, sakė ji.
Ji prisimena: „Nuolat girdėdavome tokias frazes kaip: „Karas – ne vieta moterims“, „Geriau lik namie su vaikais“ arba „Kai miršta moteris, visi praranda savo dvasinę stiprybę.“
Iki 2018-ųjų Ukrainos įstatymai neleido skirti moterų į kovines pareigas, sakė sociologė Ana Kvit, kuri nuo 2015 m. kartu su kolegomis iš projekto „Invisible Battalion“ tyrinėja Ukrainos moterų karių padėtį.
Kaip ji pasakojo, dėl to savanorės kovotojos dažnai eidavo tarnauti kaip virėjos, valytojos ar buhalterės net jei jos karo veiksmuose dalyvavo kaip snaiperės, granatsvaidžių operatorės, žvalgės ar artileristės.
Pasak A. Kvit, dėl tokios teisinės diskriminacijos dauguma Donbaso kare tarnavusių moterų neturėjo galimybės gauti socialinių ar karinių pašalpų, karinių apdovanojimų bei karjeros galimybių ginkluotosiose pajėgose.
Net dabar, kai teisinės diskriminacijos nebeliko daugiausia dėl pilietinės visuomenės spaudimo, daug problemų vis vien išlieka. Atsiranda ir naujų sunkumų.
A. Kvit teigimu, nors tai, kad Ukrainos kariuomenė po beveik devynerių karo metų pradėjo siūti uniformas moterims, yra pažangos ženklas, tai taip pat rodo, kad „net esminė infrastruktūra nėra pritaikyta moterims.“
K. Prijmak, kuri dvi savaites tarnavo medike per Ukrainos kontrpuolimą Chersono regione, sakė, kad Ukrainos karės po daugybės metų šešėlyje atsidūrė dėmesio centre, tačiau „karo intensyvumas sustiprina archajiškus pirmykščius instinktus, o tai turi įtakos moterų teisėms.“
„Karas nėra tinkamas metas kritikuoti, bet, jam tęsiantis, atsiranda vis daugiau kritikuotinų dalykų“, – tikino K. Prijmak.
Mano, kad priekabiavimo atvejų nėra
Pasak A. Kvit, nepaisant laipsniško moterų padėties gerėjimo kariuomenėje, Ukrainos įstatymuose nėra tiksliai apibrėžta, kas yra seksualinis priekabiavimas, nėra atitinkamų procedūrų, kaip su juo kovoti kariuomenėje, o apie tokius incidentus dažnai net nėra pranešama.
Ukrainos kariuomenės Sausumos pajėgų vado patarėja lyčių klausimais Oksana Hryhorijeva Radio Free Europe/Radio Liberty pasakojo, kad nuo invazijos pradžios ji gavo tik du pranešimus apie priekabiavimo ar diskriminacijos lyties pagrindu atvejus. Tačiau jos tvirtinimu, tai yra tikslus tikrovės atspindys.
„Fronto linijose nėra jokio priekabiavimo, – tikino ji, pridurdama, kad, – moterys kariuomenėje skatina vyrus atskleisti savo geresniąją pusę.“
Pasak O. Hryhorijevos, didžioji jos darbo dalis yra susijusi su Rusijos karių seksualinio smurto padariniais Ukrainos atkovotose teritorijose, potrauminio streso sutrikimą turinčių karių, įskaitant tų, kurie buvo rusų nelaisvėje, reabilitacija, ir kare žuvusių karių šeimų rėmimu.
„Įsitikinimas, kad armijoje nėra vietos moterims, yra sovietinio mentaliteto reliktas, – sakė O. Hryhorijeva. Ji taip pat pridūrė, kad moterys yra naudingos visoms kariuomenės šakoms.
Tačiau K. Prijmak mano, kad jei ne ukrainietės, kurios „kovoja už savo teises, taip, kaip jos kovoja už savo šalį“, Ukrainos kariuomenėje būtų daug mažiau moterų, o ir pačios ginkluotosios pajėgos nebūtų tokios, kokios jos yra šiandien.
„Galbūt mums reikia išgyventi visas šias kančias, kad toliau vystytumėmės kaip visuomenė, –sakė ji. – Priešingu atveju, nustosime egzistuoti kaip tauta ir valstybė.“
