Karalienė Elizabeth II su mylimais augintinaiis - korgių veislės šunimis (nuotr. animalfai.com)

Karalienė Elizabeth II su mylimais augintinaiis - korgių veislės šunimis (nuotr. animalfai.com)

Sakoma, mylimas augintinis yra šeimininko sielos atvaizdas – net ir tuomet, kai tas šeimininkas – vienas galingiausių planetos žmonių.

Kartą Amerikos prezidentas Džordžas V. Bušas siaurame patarėjų rate pasipasakojo, kaip jiedu su Vladimiru Putinu supažindino vienas kitą su savo šunimis. Kai šis pasakojimas, keliavęs iš lūpų į lūpas, pagaliau pasiekė žurnalistus, niekas nebežinojo, kiek jame buvo likę tiesos, o kiek – pramano. Tačiau istorija, kurią su pasimėgavimu publikavo net solidžiausi šalies leidiniai, skambėjo daugmaž taip.

Rusijos prezidentas, išdidus labradorės savininkas, vos metęs žvilgsnį į Dž. V. Bušo škotų terjerą, nepasakė nieko, tačiau leido suprasti, kad toks smulkus šunėkas būtų įžeidimas jo orumui.

O kai atėjo eilė supažindinti Dž. V. Bušą su savo augintine, jau nesidrovėdamas pareiškė, kad jo Konė ne tik didesnė, bet ir stipresnė, greitesnė, piktesnė nei Amerikos prezidento Barnis.

Tąsyk politologai iš šio „incidento“ padarė nemažai išvadų apie sudėtingus dviejų supervalstybių ir dviejų galingiausių planetos politikų santykius. Tačiau tie patys politikos analitikai vėliau turėjo gūžčioti pečiais, kai per kitą prezidentų susitikimą Bušų šeimos namuose V. Putinas susipažino su dar vienu jų augintiniu – anglų springerspanieliu: Rusijos vadovas šunį apkabino pirmiau nei baigė spausti rankas visiems aukštiems susitikimo dalyviams.

REKLAMA

Tai galbūt augintiniai vis dėlto supaprastina gyvenimą, o ne atvirkščiai?

Pasaulio galingųjų valioje

Visus valdovus nuo neatmenamų laikų lydėjo jų ištikimi augintiniai. Mylimi šunys, žirgai, katės dalijosi su jais sunkią valdžios naštą, bet neretai ir jos teikiamą šlovę bei prabangą.

Tiesą pasakius, senovėje valdovui turėti nuosavą žvėryną buvo prestižo reikalas. Egipto faraonai, Mesopotamijos karaliai vieni pirmųjų įvedė madą įrengti savo rūmuose pasakiškus sodus, apgyvendintus egzotiškais gyvūnais. Jie simbolizavo ne tik monarcho turtus, bet ir galią, valdžią, be to, buvo ir bauginimo (arba palankumo, jei valdovas nuspręsdavo kam nors padovanoti žvėrį) priemonė. Žvėrynui suformuoti būdavo rengiamos specialios ekspedicijos; už gyvūnus, kaip už tikrus karo trofėjus, ne kartą kautasi mūšiuose.

Daugelyje Europos valstybių karališkieji žvėrynai egzistavo dar nuo viduramžių. Užsienio pasiuntiniams nereikėdavo net sukti galvos, ką atgabenti dovanų vienos ar kitos šalies galvai: kuo egzotiškesnis ir stambesnis būdavo gyvūnas (pavyzdžiui, dramblys ar liūtas – arba, Rusijos valdovų atveju, baltieji lokiai), tuo vertingesne buvo laikoma diplomatinė dovana.

Nors ne ką prastesne buvo laikomi ir medžioklinių šunų mažyliai – jais keisdavosi dauguma monarchų, tarp jų ir Anglijos karalienė Elžbieta I su caru Ivanu Rūsčiuoju.

Šunininkai ir katininkai

Šunys visada užėmė ypatingą vietą valdovų gyvenime. Istorija žino ne vieną ypatingo monarchų prisirišimo prie savo keturkojų bičiulių atvejį.

REKLAMA

Prancūzijos karalius Liudvikas XIII – tas pats, iš „Trijų muškietininkų“, – buvo aistringas medžiotojas ir miegojo vienoje lovoje su savo šunimis. Taip pat monarchas garsėjo kaip medžioklės su sakalais gerbėjas ir vienas paskutinių puoselėtojų to meto Prancūzijoje.

O štai Liudviko XIII ministras pirmininkas garsusis kardinolas Rišeljė jautė silpnybę katėms ir augino jų visą būrį. Kardinolas buvo vienas pirmųjų Angoros kačių savininkų Europoje – turkišką gražuolę jam specialiai iš Ankaros parvežė bičiulis.

Apie Rišeljė aistrą ūsuotosioms žinojo visi rūmų dvariškiai ir diplomatai, tad norintieji įgyti galingiausio karalystės asmens palankumą vežė jam kates iš visų pasaulio kampelių, įskaitant Britaniją ir Lenkiją.

Turbūt garsiausias iš kardinolo Rišeljė katinų buvo Liuciferis – juodakailis padaras, gavęs puolusio arkangelo vardą, mat į savo šeimininko namus pateko kaip tik tada, kai tas per savo pasiuntinius Naujajame Pasaulyje vykdė negailestingą raganų medžioklę. Bet tikroji numylėtinė, Rišeljė širdies karalienė buvo balta it sniegas Miriam.

Nors kardinolas buvo galingiausias žmogus Prancūzijoje, gal net visoje Europoje, pasigirti stipria sveikata negalėjo. Nuo pat jaunystės jį kamavo sąnarių uždegimai, galvos skausmai, silpnumo priepuoliai, kartais savaitėms ir net mėnesiams paguldydavę į ligos patalą. Fizines kančias Rišeljė palengvindavo tik tyla, prieblanda ir... kačių terapija. Ypač gera gydytoja, sakoma, buvo Miriam.

Grėsmingasis Prūsijos valdovas Frydrichas Didysis dievino savo levretes. Būtent jis XVIII amžiuje užkrėtė visą Europą mažųjų itališkų kurtų mada (to pasekmė – jokia kita šunų veislė nėra taip dažnai vaizduojama monarchų ir aristokratų portretuose kaip levretės). Frydrichas net testamente reikalavo palaidoti jį greta keturkojų numylėtinių, tačiau po jo mirties į sostą atsisėdęs sūnėnas Frydrichas Vilhelmas II velionio valios neįvykdė.

REKLAMA

Rusijos caro Petro I numylėtinė terjerė Lizetė kartą išgelbėjo nuo mirties vieną prasižengusį didiką. Niekas negalėjo įtikinti ūmiu būdu garsėjusio monarcho pagailėti nelaimėlio – nei įtakingiausi dvariškiai, nei pati imperatorienė. Nors galiausiai ji ir sugalvojo, kaip suminkštinti Petro I širdį: caro žmona nurodė Lizetės vardu parašyti jos vyrui trumpą raštelį ir jame išdėstyti didiko nekaltumą įrodančias aplinkybes.

Raštelis buvo užkištas už terjerės antkaklio ir taip „nusiųstas“ Petrui I. Pasakojama, kad caras iš karto nusileido pareiškęs, jog mielai įvykdys prašymą vienintelio jam žinomo gyvo padaro, kuris dar niekada nieko jo nebuvo prašęs.

Turėjo Petras I ir kitą ne mažiau mylimą šunį. Dabar jau išnykusios bulenbecerių veislės patinas Tironas, teigiama, pažinojo iš veido ir vardo visus svarbiausius pareigūnus, tad išnešiodavo jiems imperatoriaus laiškus.

Abiejų keturkojų, taip pat Petro I karo žirgo iškamšos dabar saugomos Sankt Peterburgo zoologijos muziejuje.

Garsioji Rusijos imperatorė Jekaterina II (beje, greičiausiai pirmoji visoje imperijoje įsteigusi gyvūnėlių kapines – karališkiesiems šunims) turėjo sūnaus dovanotą anglų pudelį: tikrą rūmų lepūnėlį, kuris dažniau vaikščiojo ant dviejų užpakalinių kojų nei ant visų keturių, o valdovės freilinos rengdavo jį kasdien vis kitokiais puošniais drabužiais. Pudelis pietaudavo prie to paties stalo kaip ir šeimininkė ir, jei tarnai nespėdavo jam įdėti į lėkštę ėdesio, nesibodėdavo apsitarnauti pats.

Kadangi šunytis buvo mažas, be to, nepaprastas švaruolis, niekam rūmuose jis netrukdė – priešingai, dvariškiai varžydavosi dėl teisės pažaisti su juo.

REKLAMA

Kol pudelis tapo rūmus sudrebinusio politinio skandalo objektu, kai Jekaterinos II favoritu tapo generolas adjutantas Šuvalovas.

Esmė tai, kad abu imperatorės numylėtinius – ir šunį, ir didiką – vadino Ivanu Ivanovičiumi. Ir nors pudeliui šis vardas buvo prilipęs nuo rūmų krosniakurio – mat keturkojis buvo juodas it derva, Jekaterinos II svita neatsispirdavo pagundai pasinaudoti visokių triukų išmokytu šuneliu tam, kad pasišaipytų iš pasipūtusio carienės meilužio.

Viskas baigėsi tuo, kad valdovės nurodymu pudelio vardą teko pakeisti.

Kitas Rusijos caras Nikolajus I, nors įrengė savo žirgams specialias kapines, kraustėsi iš proto dėl medžioklinių šunų – o tai labai stebino į sentimentus nelinkusio valdovo dvariškius. Tačiau aistringiausiu šunininku iš visų Romanovų laikomas jo sūnus Aleksandras II, auginęs keturkojus ne tik šunidėse, bet ir rūmų menėse, kur jiems specialiai buvo verdamas valgis, o carienės freilinos maitino juos piene mirkytais sausainiais.

Didžiausiu Aleksandro II favoritu buvo didžiulis seteris Milordas – juodas, viena balta koja. Jį savo darbuose įamžino ne vienas to meto tapytojas ir net skulptorius, Milordo palikuonį augino rašytojas Levas Tolstojus.

Galima drąsiai sakyti, kad Milordą pažinojo visa Rusija. O jis savo ruožtu padėdavo caro niekada nemačiusiems žmonėms atspėti, kuris iš karišką uniformą vilkinčių dvariškių yra Aleksandras II, nes jiedu niekada nesiskirdavo. Deja, kaip tik ši aplinkybė ir tapo puikaus šuns žūties priežastimi.

1867 metais, kai imperatorius susiruošė į Paryžių, į pasaulinę parodą, svita, nenorėdama papildomų rūpesčių, įkalbėjo Aleksandrą II palikti Milordą namuose. Šuo, nepratęs prie tokių ilgų išsiskyrimų su šeimininku, iš ilgesio liovėsi ėsti ir galiausiai nugaišo.

REKLAMA

Grįžęs iš Prancūzijos caras paguodą rado kito šuns – niufaundlendo, kuriam davė tą patį vardą, draugijoje.

Papūgos, ožiai ir prijaukintos pelės

Iš keturiasdešimt keturių JAV prezidentų tik du – Milfordas Filmoras (1850–1853) ir Česteris Arturas (1881–1885) – neturėjo jokių augintinių. Visi likusieji dalijosi Baltuosius rūmus su kokiais nors gyvūnais.

Patys populiariausi Amerikos vadovų augintiniai visais laikais buvo šunys, po jų ėjo katės ir žirgai. Nors pasitaikydavo ir melžiamų karvių bei ožkų bandų. Mat iki XIX amžiaus vidurio prezidento rezidencijai išlaikyti iš valstybės iždo nebuvo skiriama jokių lėšų – tekdavo verstis iš nuosavo ūkio.

Pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas buvo žirgų mylėtojas. Tomas Džefersonas augino strazdą ir porelę prancūziškų ilgakailių aviganių briarų. Prezidentui Džeimsui Medisonui draugiją palaikė makao papūga, Džeimsui Monro – spanielis.

Valdant Džonui Kvinsiui Adamsui Baltuosiuose rūmuose atsirado išties egzotiškų gyvių – aligatorių ir drugio šilkaverpio vikšrų, kuriais žavėjosi pirmoji ponia.

Prezidentas Endrius Džeksonas buvo įsirengęs arklides, tačiau laikė ir peštynių gaidžius bei papūgą, išmokytą laidyti rinktinius keiksmus.

Martinas Van Burenas augino tigriukus, tačiau, spaudžiamas Kongreso, buvo priverstas perduoti juos Vašingtono zoologijos sodui.

9-asis Amerikos prezidentas Viljamas Henris Harisonas 1841 metais į Baltuosius rūmus atsikraustė kartu su ožka ir karve – gaila tik, kad neilgam: praėjus vos mėnesiui po inauguracijos jų šeimininkas pasimirė (sakydamas labai ilgą inauguracinę kalbą peršalo ir gavo plaučių uždegimą).

REKLAMA

Džonas Taileris augino levretę, kanarėlę ir laikė jodinėjimui skirtą žirgą. Franklinas Pirsas turėjo net septynis kambarinius šunis – visus rytietiškų veislių – ir du iš Japonijos atgabentus paukščius giesmininkus.

Prezidento Džeimso Bjukeneno nuolatiniai palydovai buvo labai skirtingo dydžio šunų porelė: niufaundlendas ir toiterjeras. Endrius Džonsonas buvo užsiveisęs pelių (tiksliau, jos prezidento miegamajame apsigyveno pačios – valstybės vadovas tik pradėjo jas šerti ir galiausiai labai prisirišo).

Ulisas Grantas laikė kelis šunis, tarp jų ir niufaundlendą vardu Ištikimasis. Nors tarp prezidento numylėtinių buvo ir žirgų – taip pat ir lenktyninių.

Ruterfordas Hajesas irgi augino septynis šunis, didžiausias iš jų buvo anglų mastifas. Bet jo namuose užteko vietos ir Siamo katei.

Prezidentas Džeimsas Garfyldas turėjo šunį Veto, o Gruveris Klyvlendas labiau mylėjo paukščius giesmininkus.

23-iasis JAV prezidentas Bendžaminas Harisonas į istoriją pateko kaip turbūt pirmasis valstybės vadovas, nusipirkęs... ožį. Pasakojama, kaip, įkinkytas į vežimaitį, ožys pareigingai vežiodavo prezidento anūkus.

Prezidentas Viljamas Makinlis turėjo meksikietišką papūgą, gerai žinomo laikraščio garbei pavadintą Vašington Post, nors tikroji jo meilė buvo Angoros katės.

Paskutinį kartą išvysti Baltųjų rūmų pievelėje ramiai besiganančią karvę buvo galima Viljamo Hovardo Tafto prezidentavimo metais (1909–1913). Vudrau Vilsonas augino avį ir aviną, mėgusį žiaumoti tabaką. O Vorenas Hardingas, padedamas erdelterjero ir buldogo, bandė atsilaikyti prieš žmonos aistrą kanarėlėms.

REKLAMA

Vis dėlto dažniausiai Baltuosiuose rūmuose šeimininkaudavo šunys ir katės (ir pirmųjų, žinoma, buvo dauguma). Visa širdimi atsidavusiu šunininku buvo Herbertas Huveris. Nedaug nuo jo teatsiliko Franklinas Ruzveltas: šis prezidentas niekada nesiskyrė su savo škotų terjeru Fala. Kai 1941-aisiais JAV vadovas ir Britanijos premjeras Vinstonas Čerčilis karinio laivo denyje pasirašinėjo Atlanto chartiją, terjeras buvo su savo šeimininku. Liko su juo ir po mirties: Falos atvaizdas įamžintas Vašingtone stovinčiame paminkle prezidentui Ruzveltui.

Dvaitas Aizenhaueris laikė Veimaro paukštšunį Haidę. Lindonas Džonsonas kažkokiu būdu suvaldydavo net tris biglius, kolį ir paprastą kiemsargį (jau nebekalbant apie žiurkėnus ir papūgėles).

Paniurėlis Ričardas Niksonas buvo pudelio, terjero ir airių seterio šeimininkas. Džeraldas Fordas augino rotveilerę Libertę, o jo žmona – Siamo katiną. Tokios pat veislės katę įspūdingu Mistės Malarki In Jan vardu laikė ir prezidento Džimio Karterio dukra Emė.

Ronaldas Reiganas prezidentūroje laikė du šunis – flamandų aviganį bei spanielį ir gerokai daugiau jų (taip pat arklių) savo rančoje Kalifornijoje.

Bilas Klintonas su šeima turėjo katę Kojinę ir labradorą Badį.

Kuo daugiau, tuo linksmiau!

Kai kurie Amerikos prezidentai išsiskyrė ypatinga meile gyvūnams ir savo bei savo vaikų malonumui buvo pavertę Baltuosius rūmus tikru zoologijos sodu.

Kai prezidentūroje gyveno Linkolnų šeima, namuose glaudėsi šunys, katės, kiaulė, pora ožkų, ponis, triušis bei kalakutas Džekas, kartą nupirktas prezidento šventiniam stalui, bet pagailėtas sūnaus prašymu. Džeko atminimui ir dabar dar gyvuoja graži tradicija paskutinį lapkričio trečiadienį, JAV nacionalinės šventės Padėkos dienos išvakarėse, prezidentui pasigailėti vieno kalakuto. Merilendo valstijoje yra atskira ferma, kurioje gyvena ir nuo senatvės miršta visi prezidentų išgelbėti kalakutai.

REKLAMA

Aristokratiškoji Žaklina Kenedi dievino jodinėti, tad kraustydamasi į Baltuosius rūmus pasiėmė ir savo žirgą. Vaikams Kenedžiai buvo nupirkę ponius, iš kurių garsiausia buvo prezidento Džono F. Kenedžio dukrai Kerolainai priklausiusi Makaronė. Kai iškrisdavo sniegas, pakinkyta į rogutes ponė vežiodavo Kerolainą ir jos brolį Džoną po pietinę Baltųjų rūmų pievelę.

Taip pat Kenedžių namuose gyveno visas būrys įvairiausių veislių šunų (tarp jų ir kiemsargis Pūkelis – Nikitos Chruščiovo dovana), triušis, žiurkėnai, banguotosios papūgėlės bei kanarėlė. Tačiau ši kolekcija nė iš tolo neprilygo žvėrynams, kuriuos buvo įsirengę prezidentai Teodoras Ruzveltas ir Kalvinas Kulidžas.

Šešių vaikų tėvas T. Ruzveltas buvo ne tik gabus politikas, bet ir aistringas gamtininkas. Lokys Džonatanas Edvardsas, driežas Bilas, jūrų kiaulytės Admirolas Diujis, Daktaras Džonsonas bei Tėvas O'Greidis, kiaulaitė Mod, barsukas Džošua, mėlynoji ara Eli Jeil, vienakojis gaidys, hiena, zebras, žiurkės, pelėda, triušis ir ponis – tik nedidelė dalelė gyvūnijos, kurią prezidentas įkurdino Baltuosiuose rūmuose. Poniui, tarp kito, teko laimė (jei taip galima pasakyti) pasivėžinti asmeniniu prezidento liftu: kai T. Ruzvelto sūnus Arčis susirgo, broliai nusprendė atvesti jo mylimą arkliuką tiesiai prie ligonio lovos.

Dar Ruzveltų namuose buvo gyvačių, kurių vieną visi vadino Emile Špinate. Tokį vardą sugalvojusi prezidento dukra Elis aiškino, jog jis šliužui labai tinka: juk gyvatė „žalia, kaip špinatas, ir liesa, kaip teta Emilė“.

Turbūt nereikia nė sakyti, kad T. Ruzvelto valdymo metais Baltuosiuose rūmuose netrūko ir šunų. Vieną jų – pekiną Manču, – buvo padovanojusi pati Japonijos imperatorė.

REKLAMA

Neįtikėtina, bet prezidentas Kalvinas Kulidžas ir jo žavioji žmona Greisė buvo dar labiau pamišę dėl gyvūnų nei Ruzveltai. 30-ojo JAV vadovo namuose išsiteko tuntas šunų, kanarėlės ir kiti paukščiai, žąsinas Enokas, katinai Tigras ir Juodė, meškėnai Rebeka ir Horacijus, asilas Ebenezeris, lūšis, liūtukai, lokys, kengūra ir net nykštukinis begemotas.

Didžiausia prezidento numylėtinė buvo meškėnė Rebeka, kuriai K. Kulidžas savomis rankomis surentė namelį, kasdien ją lankė ir net vesdavosi už pavadėlio pasivaikščioti. O kartą, išvykęs su reikalais, taip pasiilgo, jog nusiuntė prezidento limuziną meškėnei atvežti.

Nors ir mylimi, bet tiesa ir tai, kad gyvūnai buvo ir tebėra išnaudojami politiniuose žaidimuose. Juk tautos palankumas mūsų mažiesiems broliams neturi ribų, todėl puikiai tinka net ir didžiausio surūgėlio politiniam įvaizdžiui sušvelninti.

Bet buvo JAV istorijoje atvejis, kai pats gyvūnas išsimaudė prezidento šlovės spinduliuose – ir visi kiti, kas suskubo į tą traukinį.

Viskas nutiko 1902 metais, kai Teodoras Ruzveltas atvyko spręsti ginčo dėl Luzianos ir Misisipės valstijų sienos. Pertraukoje tarp derybų prezidento garbei buvo surengta lokių medžioklė. Tačiau žvėries T. Ruzveltui susekti taip ir nepavyko, taigi padlaižiai atvedė jam nušauti lokiuką. Pasibaisėjęs politikas, savaime suprantama, kategoriškai atsisakė žudyti mažylį. O kai apie šį nutikimą parašė laikraščiai, Niujorke, Brukline, atsirado sumanus krautuvininkas, sumojęs, kaip išpešti iš to naudos. Jis paprašė žmonos pasiūti skudurinį lokį ir papuošė juo savo krautuvės vitriną su prierašu „Teddy's Bear“ – „Tedžio meškutis“.

Sumanymas sulaukė neįtikėtinos komercinės sėkmės – Amerikoje visi minkšti žaisliniai meškučiai dabar vadinami tokiu vardu. Na, argi ne puiki laiminga istorijos pabaiga?

Parengė Aistis GIRNIUS

Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!

Nėra komentarų. Būk pirmas - komentuok!

Top Video

TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Pajūryje nebelieka vietos: poilsiautojų Palangoje ir Šventojoje daugėja kasdien
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Advokatas prabilo apie liudijimus, ką Pinikas darė prie žuvusios Didžiūnaitytės kūno
DABAR RODOMA
TV3 žinios. Nušauto policininko šeimą pasiekė piniginė parama: iš viso – kiek daugiau nei 33 tūkst.
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Dėl vietoj dušinių Palangoje išdygusio namo surengta akcija: žmonės atėjo pasiruošę išsimaudyti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Kaimynai sukrėsti dėl pro langą iškritusio ir žuvusio penkiamečio: tėvai vaikais labai rūpinosi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Su oro balionais į audrą patekę dalyviai papasakojo, ką patyrė skubiai leisdamiesi
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Punios šilas ir vėl specialistų akiratyje: šile įsisiautėjo kenkėjai
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Vos tik paskelbus sprendimą apie atidaromą sieną, lietuviai patraukė į Lenkiją
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Lietuva dėl Astravo sulaukė paramos iš Lenkijos: žada taip pat nepriimti
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Per Kuršių marias kelte plaukę keleiviai sulaukė netikėtos staigmenos
REKLAMA
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų