Nors su ŽIV virusu jau gyvenama keletą dešimtmečių, Lietuva vis dar susiduria su gausybe problemų, tiek kalbant apie šios ligos diagnozavimą, tiek gydymo prieinamumą.
„ŽIV virusas yra toks senas, kad po COVID-19 pandemijos, atrodo, kad kalbu apie kažkokius pamirštus ir senovinius dalykus. Tačiau virusas dar 1986 m. buvo apibrėžtas ir iki galo identifikuotas, o praėjus 36 metams šiandien Lietuvoje vis dar esame neišsisprendę visų klausimų, susijusių su šio viruso valdymu, gydymu ir ypač paties viruso plitimo prevencija“, – spaudos konferencijos metu Seime kalbėjo parlamentarė Morgana Danielė.
Baigiasi finansavimas
Specialistai konstatuoja, kad šalyje iki šiol nesukurta tinkama teisinė bazė ŽIV valdyti, o žemo slenksčio kabinetų finansavimas iš Europos Sąjungos fondų baigsis šių metų pabaigoje.
„2019–2021 metais ir šiais metais finansuojama Europos Sąjungos lėšomis 12 žemo slenksčio kabinetų visoje šalyje, dešimt lokacijų. (…) Šių metų pabaigoje finansavimo srautas baigiasi, tačiau turime vilties, kad tai perims valstybinis finansavimas“, – tikino Sveikatos apsaugos ministerijos Psichikos sveikatos skyriaus vedėjas Ignas Rubikas.
Tokį finansavimą gaunančios organizacijos „Demetra“ vadovės Svetlanos Kulšis pasakojo, kad nuo 2010 metų dėl finansavimo stokos apskritai buvo teikiamos tik minimalios žemo slenksčio paslaugos.
„Tada turėjome galimybę mūsų klientams, narkotikų vartotojams pakeisti daugiau nei 5 švirkštus, kad greitasis atrankinis testavimas dėl ŽIV buvo finansuojamas tik iš užsienio fondų.
Nuo 2020 m. ženkliai padidėjus finansavimui, kada prasidėjo Europos agentūrų finansuojami projektai, mūsų paslaugų paketas išsiplėtė ir šiandien stengiamės prieiti prie Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) rekomenduojamų paslaugų paketo.
Įtraukiame ne tik testavimą dėl ŽIV, bet ir hepatito C, sifilio, bet teisinė bazė dar nėra palanki nevyriausybinėms organizacijoms teikti tokias paslaugas“, – konstatavo ji.
S. Kulšis pažymėjo, kad norėdama teikti paslaugas nevyriausybinė organizacija turi sudaryti bendradarbiavimo sutartis su asmens sveikatos priežiūros įstaigomis (ASPĮ) ir teikti paslaugas per institucijas.
„Demetra“ per mėnesį atlieka daugiau nei 100 testų dėl ŽIV, vienas procentas jų yra teigiami.
Baltijos šalyse plitimas didžiausias
Pasak Seimo Priklausomybių prevencijos komisijos pirmininkės, sprendimai vėluoja, nes ši tema politiškai nėra nepopuliari, o kai pradedama kalbėti apie konkrečius pasiūlymus, susiduriama su pasipiktinimu ir pasipriešinimu.
„Nes kaip gi čia galima steigti specialias patalpas, kur keičiami švirkštai ar net leidžiama vartoti narkotikus, kalbama apie saugų vartojimą“, – kalbėdama apie perdozavimo prevencijos kambarius kaip vieną iš ŽIV plitimo prevencijos priemonių pastebėjo M. Danielė.
Anot jos, jei kitos šalys tokių priemonių ėmėsi dar 1986 m., Lietuvoje apie tai kalbama tik dabar: „36 metus – tiek laiko vėluojame. Ir jokia problema neišsisprendė, ji egzistuoja.“
„ŽIV plitimo Europoje žemėlapyje Baltijos šalys yra šio plitimo centras. Galime pasidžiaugti kad pastaruoju metu gerėja, bet iš raudona spalva pažymėto žemėlapio dar vis neišlipame“, – pridūrė Seimo narė.
3,5 tūkst. registruotų atvejų
Su pacientais, užsikrėtusiais ŽIV, dirbanti gydytoja infektologė prof. Ligita Jančorienė nurodė, kad šiuo metu Lietuvoje žinoma apie virš 3,5 tūkst. registruotų ŽIV infekcija užsikrėtusių asmenų. Didžioji dalis jų yra vyrai, daugiausiai užsikrėtusių žmonių fiksuojama Vilniuje ir Klaipėdoje.
Profesorė priminė, kad dar gerokai anksčiau Jungtinių Tautų AIDS programoje paskelbtas pasaulinis planas, pagal kurį buvo planuojama, kad iki 2020 m. turi būti pasiektas tikslas, kad būtų išaiškinta 90 proc. užsikrėtusių asmenų, 90 proc. jų patektų į gydymo įstaigą ir pradėtų gauti specifinį antivirusinį gydymą ir 90 proc. gydomų ligonių būtų pasiektas viruso suvaldymas arba ligos remisija.
„Žinome, kad liga šiandien nepagydomas ir vaistus turi vartoti nuolatos, tačiau tvarkingai tą darant liga yra pilnai kontroliuojama ir žmogaus gyvenimo kokybė pakankamai gera, o gyvenimo trukmė turėtų labai nesiskirti nuo tų, kurie infekcijos neturi“, – pastebėjo gydytoja.
Anot jos, akivaizdu, kad 2020 m., kai turėjo būti pasiekti minėtieji rezultatai, tą pavyko padaryti labai nedaug šalių. „Lietuva yra tokioje situacijoje, kas jos pacientų išaiškinimas yra pakankamai geras – apie 83 proc., tačiau gerokai atsiliekame dėl tų pacientų, kurie jau yra gydomi. Jei vidutiniškai Europos šalyse jų yra apie 73 proc., tai Lietuvoje – tik 43 proc. Tačiau iš tų, kurie jau gydosi, rezultatai geri ir daugumai ligonių infekcija suvaldyta“, – pasakojo gydytoja.
40 proc. užsikrečia per nešvarius švirkštus
Anot L. Jančorienės, nors ir stebimi kai kurie pokyčiai, šiuo metu apie 40 proc. ŽIV infekciją turinčių pacientų yra užsikrėtę per nesterilius instrumentus, švirkščiamųjų narkotikų vartojimą. Beveik 40 proc. yra užsikrėtę homoseksualių santykių metu, likę užsikrėtimai siejami su heteroseksualiais santykiais.
„Ir ta dalis, kuri užsikrečia per nesterilius instrumentus, yra susijusi su didžiausiomis problemomis. Tai, kad šeimos gydytojas iki šiol negali paskirti ŽIV atrankinio testo ar antikūnų testo asmeniui, kuriam būtų įtartas užsikrėtimas ar turi rizikos veiksnių, tai vienas trūkumų“, – pastebėjo gydytoja.
Ji atkreipė dėmesį ir į socialines problemas, kurios apsunkina galimybę teikti pagalbą – tokie žmonės dažnai neturi gyvenamosios vietos, neturi galiojančių asmens dokumentų, šeimos gydytojo, socialinių įgūdžių pas jį patekti.
Jaučiasi visuomenės atstumti
Savo istorija pasidalinęs su priklausomybe susidūręs Karolis pasakojo, kad žinią apie tai, jog serga hepatitu C, išgirdo prieš 10 metų.
„Tuomet buvau paliktas su diagnoze, mano genotipui gydymo valstybė nefinansavo. Iš tikrųjų labai sunki situacija, kai lieki su tokia diagnoze, nežinai, kur eiti ir kai tau dvidešimt keli metai“, – kalbėjo jis.
Vyras teigė, kad situacija tuo metu Lietuvoje buvo labai bloga. Ir nors ji gerėja, vis dar yra bloga, ypač provincijoje.
„Gauti gerą pagalbą iš viso yra neįmanoma. Aš pats esu iš mažo miesto, paslaugos kainuoja brangiai, valstybinės įstaigos labai apsunkintai, mano požiūriu, teikia kažkokias paslaugas. Yra metadonas ir viskas. Ačiū nevyriausybinėms organizacijoms, nes jei ne jos, manau, situacija būtų tragiška“, – konstatavo jis.
Karolis teigė labai daug metų Lietuvoje ieškojęs pagalbos, išleidęs milžiniškas savo, savo šeimos santaupų sumas.
„Požiūris į priklausomus asmenis buvo ir yra stigmatizuojantis, kriminalizuojantis. Tai yra žmonės, kurie neverti gyventi, visuomenės atmatos, kuo greičiau jie numirs, nusibaigs, tuo visiems bus geriau. Aš vis dar jaučiu tokį požiūrį, galbūt jis yra emocijomis paremtas, bet aš esu tas žmogus, kuris susiduria su tuo“, – atviravo jis.
Pagalbos išvyko į užsienį
Vyras teigė, kad Lietuvoje yra labai suku būti priklausomam asmeniui – čia ne tik sunku gauti pagalbą, bet ir gali būti nuteistas už savo ligą.
„Lietuvoje su savo liga pragyvenau 8 metus, kol supratau, kad reikia pradėti gyventi, ieškoti pagalbos, daug šalių, gydytojų, psichiatrų apkeliavau, daug programų išbandžiau, taip apsistojau Danijoje. Aš vis dar turėjau hepatitą C, čia jį nustačius po 3 dienų turėjau trims mėnesiams pačius brangiausius vaistus. Man nereikėjo nieko daryti, tiesiog jie buvo įduoti, pasakyta, kaip vartoti ir kas mėnesį daromi tyrimai“, – pasakojo jis.
Karolis pasakojo čia pajautęs didelį palaikymą ir susidūręs su visai kitokiu požiūriu: „Jaučiausi žmogumi, kad visuomenė, mano darbdavys mane palaiko, kad nesu kriminalinis subjektas, esu žmogus, su jausmais ir man reikia pagalbos.“
Diagnozė traumuoja, o kreiptis pagalbos bijo
Vyras kartu papasakojo apie saugaus vartojimo – perdozavimo prevencijos kambarius, kurie, jo manymu, būtų labai reikalingi ir Lietuvoje.
„Atsimenu, kai pirmą kartą Kopenhagoje nuvykau į perdozavimo prevencijos kambarį, mane nustebino švara, tvarka, kavos kvapas. Užėjus iškarto susikontaktavau su socialiniu darbuotoju, vis mane pakvietė į kabinetą, tai buvo labai nuostabi patirtis. Tie žmonės, kurie būtų gatvėje, vartotų po tiltais, jie ten rasdavo saugią vietą.
Tokiems žmonėms saugumas ir palaikymas itin svarbus, nes dauguma jų nepatyrę to, augę nesaugioje aplinkoje. Žinoma, ten sutikau ir policininkų, teisėjų ir gydytojų, kurie ten ateidavo ir buvo priklausomi, nes ši liga nesirenka pagal profesiją, o pagal skausmą, kurį turime šiame pasaulyje ir negebėjimą su juo tvarkytis“, – prisiminė Karolis.
Anot jo, šiems žmonėms tokios diagnozės kaip hepatitas C, ŽIV – itin traumuojanti patirtis, kuri reikalauja pilno spektro pagalbos.
„Žinau, kad dauguma žmonių bijo eiti pas gydytojus, kalbėti apie problemą, bijo būti atstumti, kad negaus pagalbos, o bus tik priešingai. Vis dar gyvas stereotipas, kad būsi įrašytas į įskaitą, įtrauktas į kažkokį žurnalą, kur tau ateityje kliudys teise gauti, įsidarbinti. Ir ypač provincijoje yra labai blogai“, – neslėpė Karolis.
SAM pripažįsta stigmos mastą
SAM atstovas I. Rubikas sutiko, kad priklausomybės liga Lietuvoje vis dar traktuojama ne kaip liga, o kaip kažkokia asmens charakterio savybė.
„Tai nėra tiesa, tai yra liga ir ji turi būti gydoma. Tie žmonės yra tiek pat verti, verti tiek pat gydymo kaip tie žmonės, kurie susilaužė ranką, koją ir panašiai.
Ir vis ar egzistuoja stigma. Ji jaučiama ne tik tarp visuomenės, bet ir pačių sveikatos priežiūros specialistų. Turime numatę ir ne vieną planą, kaip tai keisti, bet tai yra kultūrinis pokytis, reikalaujantis daug laiko“, – neslėpė jis.
Plačiau kalbėdamas apie ŽIV testavimo prieinamumą jis patvirtino, kad kyla kliūčių dėl to, kad tai susiejama su sveikatos priežiūros įstaigos licencijos gavimu. „Matome, kad ir pandemija kiek sumažino ŽIV testavimą, bendrai per pernai jis sumažėjo 10 proc.“, – nurodė I. Rubikas.
Kalbėdama apie tai, kaip galima padidinti ŽIV testavimo prieinamumą, anot jo, svarbus žingsnis būtų, kad tai galėtų daryti nevyriausybinės organizacijos.
„Vienas iš būdų yra savikontrolės testai, kuriems nereikia sveikatos priežiūros specialisto, bet jie yra žymiai brangesni. Yra galimybė sudaryti partnerystę su ASPĮ, tačiau tai gana biurokratinis kelias“, – sakė jis.
Liga, kurią kvailiai gauna sąmoningai. Galvoja, kad yra gudručiai, apgaus valstybę, darydami nusikaltimą, niekas nepagaus. O pagauna priklausomybė, hepatitas, ŽIV, jų neapgausi. Bet prie ko čia normalūs mokesčių mokėtojai, kodėl nusikaltėliai lenda į jų kišenes ? ( Čia nekalbama apie žmones, užkrėstus per medicinines procedūras, tie turi gauti labai didelį žalos atlyginimą).
