Kai kurie krepšininkai vadinami universaliais, jei sugeba žaisti keliose pozicijose. Žydrūnas Urbonas universalus savaip. Jis yra Utenos klubo „Juventus" prezidentas, antrasis treneris ir žaidėjas. Tuoj bus ir rajono tarybos nariu. Nors pareigų daug, suderinti jas pavyksta.
Norisi į Europą
– Neseniai iškovojote Baltijos krepšinio lygos „Iššūkio„ taurę. Turbūt tai didžiausias laimėjimas„“Juventus“ istorijoje?
– Be jokios abejonės. Tai pirmas tikras „Juventus" titulas, jei neskaičiuosime to, kad kadaise klubas tapo regioninės lygos nugalėtoju. Tačiau neišeina net lyginti mėgėjų lygos ir to, ką darome dabar. Ta diena, kai laimėjome taurę, buvo be galo džiaugsminga ir klubui, ir gerbėjams. Vis dėlto yra įdomus jausmas. Darbas dar nepadarytas iki galo, į BBL elitinį divizioną dar nepatekome. Ta sistema yra tokia... Galima sakyti – apgaulinga. Pernai net keturios komandos perėjo į elitinę lygą. Šiemet mes, net tapę čempionais, į ją nepatekome. Norėtųsi, kad būtų tokia praktika, kaip ir Europoje – čempionas patenka tiesiogiai.
– Viskas dar prieš akis. Pateksite į elitinį divizioną, jei pereinamosiose rungtynėse įveiksite „Valmierą"...
– Mes laimėjome, pasidžiaugėme, įsirašėme laimėjimą į klubo istoriją, bet dabar laukiame balandžio 10 d. pirmųjų rungtynių. Jei nugalėsime “Valmierą„, būsiu labai laimingas. Perėjimas į elitinę lygą leistų klubui toliau augti. Galbūt ir su žaidėjais būtų lengviau kalbėti, nes daugelis jų renkasi komandas, žaidžiančias aukštesniu lygiu. Likti dar vieniems metams „Iššūkio“ taurėje... Net yra pasvarstymų, ar būtų verta dalyvauti. Galbūt geriau eiti į Europos „Iššūkio„ taurę. Mes esame tas klubas, kuris skiria didelį dėmesį žiūrovams. LKL reguliariajame sezone jau antrus metus esame antroje vietoje pagal lankomumą po “Žalgirio“. Labai svarbu žiūrovams pateikti įdomias rungtynes, o ne nuolat žaisti su “Sakalais„ ar Klaipėda. Su šiomis komandomis susitinkame ir federacijos taurėje, ir “Iššūkio“ taurėje, ir Lietuvos krepšinio lygoje.
– Ar „Iššūkio" taurė buvo didžiausias pasiekimas ir jums asmeniškai? Juk esate ne kartą iškovojęs LKL bronzą.
– LKL bronzą laimėjau penkis kartus. Pirmąją pelniau su Kauno “Lavera„, paskui keturis kartus laimėjau bronzą su “Šiauliais“. Negaliu sakyti, kad Baltijos lyga vertinama prasčiau nei LKL. Gal šiek tiek, vienu laipteliu. Vis dėlto LKL – nacionalinis produktas. Savame kieme labai norisi būti pirmam. BBL finalo ketvertas pritraukia daug žiūrovų, sulaukia didelio dėmesio. O “Iššūkio„ taurė... Praeitas malonus etapas, tačiau LKL bronzą laikyčiau svaresniu laimėjimu nei pergalę “Iššūkio“ taurėje.
Pinigai – ne viskas
– Utena nėra didelis miestas. Ar nebaisu, kad klubas jau priartėjo prie savo galimybių ribos?
– Ne, galimybių riba yra tapti čempionais. Žinoma, tai švelni utopija. Kita vertus, ji reali. Vienais metais į LKL finalą pateko Plungės komanda. Juk niekada nežinai. Ir “Žalgiris„ turėjo sunkumų. Duok Dieve, jam šimtą metų tų sunkumų neturėti, taip pat ir “Lietuvos rytui“. Kuo daugiau stiprių klubų, tuo įdomiau ir geriau visam Lietuvos krepšiniui. Bet gali susiklostyti sunkesnė padėtis. Ir reali mūsų viršūnė dar nepasiekta. Manau, kad Utenai realu pasipuošti LKL bronzos medaliais. Finansiškai mes niekada nepakilsime iki Šiaulių ar Klaipėdos, nes esame mažas miestas, galimybės gana ribotos. Tačiau jei biudžete būna santykinai nedidelis skirtumas, krepšinio strategija gali padėti klubui nugalėti. Ji nulemia gerus rezultatus. Tai, kaip tu numatai sau tikslus, kokias turi ambicijas, kaip formuoji komandą, koks darbas vyksta klubo viduje. Taip dirbdamas gali aplenkti bronzininkus “Šiaulius" ar kitą didesnį biudžetą turintį klubą. Gal bus kiek pagyrūniška, bet pernai kaip naujokai pasiekėme neįtikėtiną rezultatą. Tik atėję į LKL, patekome į geriausiųjų ketvertą. Kai kurie klubai to siekia jau 18 sezonų ir nėra pasiekę. Mano svajonė, kad ten patektume antrus metus iš eilės.
– Žiūrovų būrį Utenoje, matyt, reikėjo „užsiauginti"? Juk prieš kelerius metus Utenoje dar nebuvo profesionalaus klubo.
– Pirmais metais buvo natūralu, kad žiūrovai rinkosi į LKL rungtynes. Tai buvo naujiena. Pirmą kartą atvažiavo „Žalgiris„ ir „Lietuvos rytas“. Tačiau antrieji metai mus maloniai stebina. Žiūrovų nesumažėjo. Mes irgi nenuleidome kartelės, sėkmingai startavome Baltijos lygoje, esame penktoje vietoje LKL. Realiai jei Utena yra 11–as pagal dydį Lietuvos miestas, maždaug toje pozicijoje ir turėtume būti. Ypač žinant, kas Lietuvoje yra krepšinis. Konkurencija – didžiulė.
Ugdys uteniškius
– Kiek metų esate klubo prezidentu?
– Penktus metus.
– Turite puikią areną, daug sirgalių, gerą internetinį puslapį. Pasidalykite receptu, kaip sukurti tvirtą klubą ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.
– Tai lemia žmonės, darantys savo darbą. Pirmiausiai reikia turėti klubo strategiją. Viešumas ir tai, kad apie tave žino, yra vienas svarbiausių dalykų. Žiūrovas turi žinoti, kas vyksta. Tuo užsiima labai profesionalus mūsų darbuotojas Eimantas Skersis. Kalbame apie internetinį puslapį, svarstome, ką galima padaryti geriau. Jei tik yra geras pasiūlymas, stengiamės jį įgyvendinti. Finansai šiek tiek riboja. Visada norisi geriau, bet galimybės ribotos. Stengiamės kiekvienais metais ką nors pridėti ir eiti į priekį. Stovintis vanduo tiesiog pradeda gesti.
– Atrodo, kad “Juventus" tapo labai svarbia Utenos miesto dalimi?
– Aš tikiuosi, kad mes daugeliui uteniškių esame pasididžiavimas. Bent jau visomis išgalėmis noriu to siekti. Mes turėjome keletą dainininkų uteniškių, kitų sporto šakų atstovų. Bet manau, dabar galima didžiuotis ir krepšinio klubu. Pats žodis “krepšinis" lietuviui reiškia labai daug. Žmonės eina dėl jo iš proto.
– Po jūsų iki Jono Valančiūno Utenoje beveik neatsirado žinomų krepšininkų. Gal kilus dabartiniam krepšinio bumui, mieste užaugs daugiau garsių žaidėjų?
– Tikslas toks ir yra. Vėl kalbėsiu apie klubo strategiją. Yra aiškiai numatyta, kad ateityje klube būtų bent 40 proc. uteniškių. Kai pernai startavome LKL, visi sakė: kaip gerai žaidžia uteniškiai. O aš sakiau: duokite man uteniškį. Tokį, kuris galėtų nors kiek žaisti. Jų tiesiog nėra. Krepšinis Utenoje buvo ketvirtoje ar penktoje eilėje. Dabar turime dublerių komandą. Mano nuomone, jie progresuoja. Manau, kad krepšininkais išauga tie vaikinukai, kurie kantriausiai dirba, o nebūtinai patys talentingiausi. Tokių kaip J.Valančiūnas kasmet Utenoje neišaugs. Duok Dieve, kad vienas toks išaugtų per 20 metų. Dabar dubleriai žaidžia regioninėje lygoje. Manau, uteniškių komandoje daugės. O ko daugiau reikia? Nebent kad J.Valančiūnas atvažiuotų pabaigti karjeros, kai pasens. (Juokiasi.)
A.Sabonio pavyzdys
– Esate klubo prezidentas, treneris ir žaidėjas. Vis dar pavyksta surasti pusiausvyrą tarp šių trijų veiklų?
– Iš tiesų persitempiu. Pernai, kai patekome į LKL, jau ėjau prezidento pareigas. Supratau, kad reiks ir žaisti, padėti per pirmąjį sezoną užsikabinti lygoje. Užsiauginti nugalėtojų mentalitetą nėra paprasta. Dėl trenerio – pirmais metais gal taip nutiko ir dėl finansinio nepritekliaus. Kitas dalykas – Utenoje tiesiog fiziškai nėra specialisto, kuris galėtų patarti vyriausiajam treneriui. Juk antrasis treneris yra be galo svarbus. Tai idėjų generatorius. Tokio žmogaus Utenos apskrityje aš nemačiau, o vežtis iš kito miesto būtų buvę brangu. Todėl tapau treneriu pats. Kai kiti po treniruotės pavargę eina ilsėtis, aš sėdu prie kompiuterio ir analizuoju rungtynes. Paskui imu telefoną ir derinu finansinius reikalus arba įvairias smulkmenas.
– Ilgai ketinate tai derinti?
– Dar prieš “įklimpdamas„ į visa tai žinojau, kad bus sunku, bet turėjau labai gerą pavyzdį – Arvydą Sabonį. Jis žaidė už Kauno “Žalgirį“ ir buvo klubo prezidentu. Visi žinojome, kad jis daug patardavo ir treneriui. “Žalgiriui„ tais metais sezonas buvo vienas geriausių, jis per plauką nepateko į Eurolygos finalo ketvertą. Jei A.Sabonis sugebėjo tai suderinti “Žalgiryje“, pamaniau, kad tą patį padarysiu Utenoje. Aišku, nėra paprasta. Žaidimas nukenčia, nes labai daug energijos atiduodi kitiems dalykams.
– Nuo balandžio prisidės dar vienos pareigos, nes patekote į Utenos savivaldybės tarybą...
– Kai miestiečiai mane išrinko ir prisidėjo šios pareigos, kilo mintis kitais metais baigti lakstyti. Ko nors tikrai reikės atsisakyti. Greičiausiai – žaidimo, nors dar jaučiu galįs žaisti. Kai susitinkame su Rolandu Matuliu, jis mane įkvepia. Jis yra vyriausias lygoje, už mane dvejais ar trejais metais vyresnis. Sakau jam: kai tave pamatau, būnu kaip ant sparnų, man dar žaisti ir žaisti. (Juokiasi.) Bet greičiausiai jau reikės į tai pažiūrėti protingai. Galutinio sprendimo dar nepriėmiau. Kai sezonas baigsis, reikės pamąstyti. Nesinori mirti aikštelėje. Norisi jausti malonumą žaidžiant. Kartais treniruotėje būna be galo sunku. O nusileisti ar juo labiau praleidinėti treniruotes negali. Turi dirbti maksimaliai, nes kaip žaidėjai pasižiūrės į neatsakingus veiksmus?
– Nemanote, kad pasigirs priekaištai, jog “Juventus" rėmimas iš miesto biudžeto taps miesto socialdemokratų vidaus reikalu?
– Iš tiesų maždaug 40 proc. mūsų biudžeto yra miesto pinigai. Visa kita yra rėmėjų ir mūsų pačių uždirbamos lėšos. Už tuos 40 proc. jei ir galima duoti velnių, tai tuo atveju, jei darbas yra neatliekamas. Tokia partija ar kitokia, man visiškai neįdomu. Man svarbiausia, kad Utenoje krepšinis būtų pakankamai aukšto lygio. Už tuos pinigus, kuriuos duoda, mes 150 proc. viršijome lūkesčius.
Namie – geriausia
– LKL komandose šiemet labai daug legionierių, o “Juventus" verčiasi be jų. Tai – atsitiktinumas?
– Ta pati krepšinio strategija. Man skaudu žiūrėti, kai pakankamai geri ir dar jauni Lietuvos žaidėjai nemato perspektyvos. Kai kurie krepšininkai meta žaidimą ir išvažiuoja dirbti į Angliją. Jaunas žmogus nori ko nors siekti. Mūsų klube pirmenybė visada yra lietuviams. Juk pats gyvenu tarp lietuvių. Žinau, kad jei tas vaikas uždirbs pinigus ir tobulės, jo mama, močiutė bus laimingos. Mes susiję vieni su kitais, gyvename vienoje valstybėje. Jei vežtis užsienietį, tai tik vertą to. Nereikia vidutinioko ar žaidžiančio šiek tiek geriau. Tada geriau kažką “lipdyti" iš lietuvio.
– Ne kartą teko skaityti “Juventus" žaidėjų pasakymus, kaip jiems patinka Utenoje. Komanda iš tiesų tokia sutelkta ar taip tiesiog atiduodama duoklė klubui?
– Pernai komandoje buvo keturi ar penki labai geri pažįstami, aš juos pasikviečiau. Nemanau, kad jie pataikavo mūsų klubui. Laimi ta komanda, kuri turi gerą kolektyvą. Mes stengiamės rengti vakarienes, minėjimus, šventes, einame susitikti su žiūrovais. Žaidėjas lieka patenkintas ne tik laiku atiduodamu atlyginimu. Vien tik mokėdamas pinigus, nepasieksi maksimalių rezultatų. Visi esame žmonės. Yra padaryti tyrimai, rodantys, kad žmogui svarbiausia ne atlyginimas, o aplinka, darbo sąlygos. Mes tuo ir vadovaujamės.
– Žaisdamas LKL, atstovavote penkių miestų komandoms. Dar penkiuose klubuose žaidėte užsienyje. Ar pasitvirtino taisyklė, kad visur gerai, bet namie geriausia?
– Namie tikrai geriausia. Ne vienas aš tą sakau, o daugelis žaidėjų, kurie rungtyniavo užsienyje. Aišku, yra tam tikrų pranašumų kitose šalyse. Šiltose šalyse labai patogu šeimai. Kai žaidžiau Kipre, po langais tyvuliavo Viduržemio jūra. Vaikai žaidė ant smėliuko, žmona nuolat deginosi. Atrodytų, kas galėtų būti geriau. Bet atsimenu, kaip mes skaičiavome paskutines dienas ir minutes iki skrydžio namo. Jei Lietuvoje būtų tokios pačios galimybės kaip užsienyje, visi žaidėjai liktų čia.
Dosjė
Žydrūnas Urbonas
Gimė 1976 m. spalio 4 d.
Ūgis – 198 cm.
Pozicija – puolėjas.
Klubai, kuriuose žaidė:
Panevėžio “Lietkabelis",
Kauno “Lavera",
“Šilutė„, “Šiauliai“,
“Alytus",
Magnitogorsko “Metalurg" (Rusija),
Chalkidės “Age" (Graikija),
Rygos “Barons" (Latvija),
Limasolio AEL (Kipras),
“Doneck" (Ukraina).
Laimėjimai
Penkiskart LKL trečios vietos laimėtojas
Naudingiausias 2001 m. LKL žaidėjas
Šiemet su “Juventus„ laimėjo BBL “Iššūkio“ taurę
Pripažintas naudingiausiu gruodžio mėnesio “Iššūkio" taurės žaidėju
Arūnas ABROMAITIS
