Surakinti futbolo brolybės grandine: į aikštę – degančia širdimi ir šaltu protu!

„Mes esame tarsi broliai, geriausi draugai. Juk visus vaikinus pažįstu nuo mažens. Negaliu būti aukščiau už juos, - prisipažino Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas Fedoras Černychas. – Visada prisimename laikus, kai buvome pypliai, kai augome kartu, treniruodavomės stovyklose, žaisdavome rungtynes ir kartu džiaugdavomės pergalėmis. O dabar esame kartu rinktinėje...“

23

Paprašytas prisiminti bent kelis pokštus, kuriuos „broliai“ krečia vienas kitam, F. Černychas susimąstė. „O gal nereikėtų apie juos pasakoti viešai?“ – nusijuokė jis.

Tačiau netrukus jis prisiminė, kaip draugai pokštavo, kai žiniasklaidoje pasirodė pirmosios žinutės, kad juo domisi Anglijos „Middlesbrough“ klubas. „Kiekvieną dieną gaudavau laiškus... Iš Anglijos, rūbinėje prie savo daiktų radau dėžutę su prierašu, kad Anglijos klubas atsiuntė savo „bucus“, - šypsojosi F. Černychas. – Netgi bilietus į Angliją gavau. Chebrai buvo tikrai linksma. Juokdavausi ir aš“.

Pakerėjo įvarčiai

Maskvoje gimęs F. Černychas augo Vilniuje, Šeškinės mikrorajone, visai netoli nacionalinio stadiono griaučių. „Gyvenau bute, iš kurio balkono mačiau stadioną: pro vieno kambario langą matydavau aikštelę, kurioje lakstydavau su draugais, pro kitą – stadioną. Ten esu landžiojęs vaikystėje. Kažkada laukiau to stadiono. Tikėjau, kad galėsiu ten sužaisti rungtynes, - šyptelėjo futbolininkas. - O kaip būtų smagu dar kartą sužaisti prie namų“. Dar Rusijoje pradėjęs lankyti plaukimo treniruotes Fedoras baseiną lankė ir Vilniuje. „Mama sakė, kad baseine labai gerai vystosi visi raumenys. Ji tikėjo, kad vėliau gyvenime man bus lengviau pasirinkti kitą sportą“, - prisiminė Fedoras.

REKLAMA

(23 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Fedoras Černychas

Tačiau visai netrukus jis susipažino su kiemo vaikais, kurie nuolat po langais mokyklos stadione žaidė futbolą. „Pabandžiau ir aš. Man patiko. Pradėjau lankyti treniruotes. Man gerai sekėsi - mušdavau įvarčius. Tai man teikė labai daug džiaugsmo... Žinai, gal dėl tų įvarčių aš ir įsimylėjau futbolą. Sunku apibūdinti tą džiaugsmo jausmą po įmušto įvarčio. Atrodo, kad per visą kūną nuvilnija šiurpuliukas. Tai suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, kūną užlieja tik pozityvios emocijos... Sunku apsakyti, tai reiki pajausti“, - kalbėjo F. Černychas.

Lemtingas sprendimas

Futbolininkas prisipažino vaikystėje nedrįsdavęs galvoti apie profesionalaus futbolo žaidėjo karjerą. „Tiesiog žaisdavau, nes man patikdavo mušti įvarčius, - truktelėjo pečiais futbolininkas. - Pasakysiu paprastai. Niekada negalvojau, kad esu geresni už kitus. Visada kartodavau, kad man tiesiog pasisekė ir tiek. Dauguma man sako, kad negaliu taip galvoti ir kalbėti, bet man atrodo, kad niekas nepakeis mano mąstysenos. Gal man labiau pasisekė negu kitiems vaikams. Tikrai vaikystėje treniruotėse mačiau daug talentingų vaikų. Ir tikrai jie buvo talentingesni už mane. Bet kažkodėl jiems nepavyko prasibrauti į profesionalų futbolą. Man pavyko... Manau, visur reikia tos laimės turėti. Turėjau užsispyrimo ir man pavyko“, - pasakojo F. Černychas.

Jaunystėje futbolininkas matė, kaip bendraamžiai yra kviečiami į nacionalines rinktines. „Norėjau ir aš. Man pasakė, kad mane pakvies, jei pakeisiu pilietybę, - sakė F. Černychas. - Iškart nubėgau pas mamą su prašymu. Ji nebuvo sužavėta šia mintimi. Bet aš jai pažadėjau, kad stengsiuosi papulti į visas rinktines. Ji sutiko. Pilietybę keitėme du metus. Tačiau vėliau rinktinėms nebuvau reikalingas. Pamenu, kad mamai sakydavau, kad to amžiaus rinktinių stovyklų nėra. Mama nuolat klausinėjo... Septyniolikos sulaukiau pirmo kvietimo. Visai neseniai su mama kalbėjomės apie vieną svarbiausių mūsų sprendimų - pilietybės keitimą. Ji sutiko, kad tikrai viską padarėme gerai. Ir aš esu dėkingas savo mamai, nes jei ji nebūtų sutikusi, matyt, nebūčiau ten, kur esu ir mano karjera nebūtų tokia gera“.

REKLAMA

Trūko pasitikėjimo

„Jaunystėje juk niekada negali žinoti, ar tapsi profesionaliu futbolininku. „Nuolat galvoje sukosi mintys „Ar man pavyks?“, - šypsojosi F. Černychas. - Manau, aš savimi patikėjau po pirmojo savo įvarčio profesionaliame futbole. Mano debiutas Baltarusijos lygyje įvyko, kai man buvo vos aštuoniolika. Įmušiau įvartį ir supratau, kad man gali pasisekti, kad galiu padaryti karjerą“.

Paauglystėje Fedoras nebuvo pats stipriausias, tvirčiausias ir greičiausias tarp bendraamžių. „Nuolat mąsčiau, kad man gali nepasisekti, klausiau savęs, gal reikėtų mokytis ir sportą atidėti į šalį. Juk paauglystėje visiems kyla daug klausimų dėl ateities, - kalbėjo F. Černychas. - Bet esu dėkingas treneriui Nikolajui Pupkinui, kuris man nuolat sakydavo, kad tereikia atsakingai dirbti treniruotėse, kartodavo, kad viskas bus gerai – sutvirtėsiu. Per vieną vasarą paaugau, sutvirtėjau, atsirado greitis. Tačiau viskuo patikėjau tik tada, kai mane „nusipirko“ Baltarusijos klubas. Tada supratau, kad turiu šansą, tereikia dirbti“.

Baimė, kad nepritaps, futbolininką kankindavo nuolatos. „Kai važiavau į Baltarusiją, galvojau, kad ten yra aukštas lygis, kad man nepavyks. Pavyko. Išėjau į kitą komandą, pergyvenau, kad nepritapsiu. Viskas buvo gerai. Lenkija? Atvykau ir galvojau, kad gali nepavykti. Toks jau aš žmogus. Kol kas visur man sekėsi. Visur dirbu ir atiduoda visą save tiek treniruotėse, tiek rungtynėse. Tikiu, kad taip auga mano meistriškumas“, - sakė rinktinės kapitonas.

Apie ateitį – atsargiai

Po puikaus šio sezono Balstogės „Jagiellonia“ klube žiniasklaidoje pasklido naujienos apie klubus, susidomėjusius lietuviu. „Kol kas nėra nieko oficialaus. Tačiau į Lenkiją dažnai atvyksta skautai, jie nuolat stebi mūsų lygą. Būtų smagu išvažiuoti į kokią geresnę lygą išsibandyti ir sužinoti, ar sugebėčiau užsikabinti. Jei tik būtų galimybė, prašyčiau klubo, kad išleistų. Tačiau kol kas ir Balstogėje jaučiuosi gerai. Pasakysiu paprastai: bus kaip Dievas duos“, - sakė geriausias 2016-ųjų metų šalies futbolininkas.

REKLAMA

Priminus, kad Lietuvos rinktinės žaidėjai yra nuolat sekami ir yra pavyzdys šalies jaunimui, F. Černychas klustelėjo: „Aš - pavyzdys vaikams?“

Ir tuoj pat atrado atsakymą. „Nemanau, tačiau yra puikių vaikinų, kurie išvažiavo žaisti į užsienį. Vaikai jau mato, kad ne tik iš krepšinio galima gyventi. Futbole turime pavyzdžių. Tarkime, Vykintas Slivka, kuris turi kontraktą su „Juventus“ klubu. Vaikai mato, kad futbolas yra populiariausia sporto šaka pasaulyje. Daugelis stebi Cristiano Ronaldo ir Leo Messi žaidimą. Nežinau, ar jaunimas stebi Lietuvos rinktinės žaidimą. Malonu, jeigu taip yra. Norėtume pasiekti kuo geresnių rezultatų, kad vaikai užsidegtų noru sportuoti ir siekti kuo aukštesnių tikslų“.

Deganti širdis

Šeštadienį Lietuvos futbolo rinktinė sostinėje žais pasaulio čempionato atrankos rungtynes su Slovakija. Po pirmųjų tarpusavio rungtynių, kurios baigėsi skaudžiu rezultatu 0:4, lietuviai atliko namų darbus. Pasak F. Černycho, svarbiausia nedaryti tų pačių klaidų.

„Slovakų nereikia bijoti. Taip, jų futbolininkai žaidžia pajėgiuose klubuose, bet mūsų koziris bus mūsų dirbtinė aikštė ir gerbėjai. Negalime daryti klaidų, kurias darėme Slovakijoje. Reikės varžovus spausti, „užlipti ant jų“ ir ginti savo vartus. Jeigu atiduosime visas savo jėgas ir širdį, manau, mums gali pavykti“, - sakė F. Černychas.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų