Prieš artėjančius LKF prezidento rinkimus portalui tv3.lt išsamų interviu davusi S. Bartaševičiūtė tikino rinkimų klausimu esanti neutrali, tačiau labiau pritarė rinkimuose kandidatuojančio buvusio rinktinės kapitono Roberto Javtoko komandos teiginiui, kad Lietuvos krepšinis nebėra pasaulio elite.
Trenerės teigimu, Lietuvos krepšinio federacijos vairą prieš trejus metus perėmus dabartiniam prezidentui Vydui Gedvilui ir generaliniam sekretoriui Mindaugui Balčiūnui krepšinio situacija regionuose nesikeitė.
Joną Valančiūną treniravo 6 metus
Moteris skaičiuoja, kad krepšinio trenere jau yra išdirbusi 23 metus, iš kurių pirmuosius šešis Utenos mieste treniravo dar mažai kam žinomą kylančią Lietuvos krepšinio žvaigždę J. Valančiūną.
Prieš metus S. Bartaševičiūtė nusprendė imtis kardinalių permainų savo gyvenime, nes nebeišgyveno iš krepšinio trenerio algos.
Jai Utenoje buvo pasiūlyta dirbti su trejomis vaikų grupėmis už tai gaunant 800 eurų atlygį. Ji taip pat iš valstybės dabar negauna nei cento už tai, kad šešerius metus ugdė būsimą Lietuvos rinktinės žvaigždę.
Prieš artėjančius LKF rinkimus viešojoje erdvėje kilusiose diskusijose neretai paliečiamas ir krepšinio trenerių uždarbio klausimas. Lietuvos jaunimą ruošiantys treneriai dažnai susiduria su pervargimo problema, o tai itin atsiliepia treniravimo kokybei. Norint uždirbti daugiau, tenka ne tik vienu metu treniruoti tris ar keturias vaikų grupes, bet ir dirbti pašalinius darbus. Taip pat savaitgaliais tenka vaikus vežioti po varžybas, tad nukenčia ir pačių trenerių laisvalaikis.
„Atėjo naujas direktorius, pasakiau, kad galvoju išeiti. Man sakė, kad tu nusipelniusi Utenoje trenerė, bet sako aš nieko negaliu tau daugiau pažadėti. Pasakiau, kad teks išsiskirti.
Tris grupes turėdavau ir tiek gaudavau, tai čia žiauru, nes gyvenimas pagrinde salėje ir autobuse. Pakalbėjau su Vilniaus ir Kauno treneriais irgi tą patį sakė, kad be šansų išgyventi iš to trenerio atlyginimo ir visi treneriai dar dirba kūno kultūros mokytojais mokyklose. O pas mus kelios mokyklėlės yra Utenoje, bet ten draugų draugai ir jeigu kažkokia vieta atsiranda, tai savus pastato ir be šansų ten įlysti“, – teigė S. Bartaševičiūtė.
Po to, kai J. Valančiūnas su jaunučių ir jaunių rinktinėmis laimėjo Europos ir pasaulio čempionatą, S. Bartaševičiūtė gavo galimybę gintis Lietuvos nusipelniusio trenerio kategoriją ir keturiems metams tapo trenere eksperte. Už tai ketverius metus prie algos buvo pridedamas maždaug 500 litų priedas, tačiau visiems galioja ta pati tvarka – po 4 metų kategorijos ir priedo netenkama, o išugdyti dar vieną krepšinio talentą nedideliame miestelyje apskritai dažnai yra misija neįmanoma.
Ilgametė krepšinio trenerė įsitikinusi, kad pirmieji treneriai, krepšiniu sudominę būsimas šalies žvaigždes iš valstybės turėtų gauti didesnes paskatas, nes jų atlyginimai nedideli. Greitai užmiršti tokie treneriai būna ir krepšinio federacijos.
„Kai Arvydas Sabonis dirbo federacijoje, tai dar buvo surinkęs tuos pirmuosius trenerius visų tų žaidėjų, kurie nusipelnę Lietuvai. Gavome po 1000 litų ar kažkiek ir po garbės raštą, o daugiau tai nieko. Kažkaip labai gaila iš tos pusės, nes kiek tų pirmųjų trenerių tėra kai pagalvoji, kurių auklėtiniai žaidžia NBA, vienetai...
Tai galėtų ar į pasaulio čempionatą vieną kartą tuos trenerius nuvežti ar ekipiruotę kokią padovanoti Lietuvos rinktinės, kažkokį dėmesį galėtų skirti. Ar rentą galėtų kažkokią skirti tokiems treneriams, ar tą kategoriją duoti visam laikui eksperto, kaip paskatinimą. Nes pats sunkiausias darbas yra išmokyti vaiką, nulipdyti kažką iš jo pačioje pradžioje. Kamuolio varymas, apgaulingi judesiai, visos tos pradinės ABC mokai, kas vaikams yra labai nuobodu. Tik po to jau būna įdomiau“, – svarstė S. Bartaševičiūtė.
Teko įtikinėti, kad nemestų krepšinio
Į pirmąją krepšinio treniruotę J. Valančiūnas nuėjo sulaukęs klasės draugo kvietimo antroje klasėje. Pas buvusią Lietuvos moterų krepšinio lygos žaidėją S. Bartaševičiūtę, kurios karjerą nutraukė sunki kryžminių kelio raiščių trauma, būsimas penktasis NBA naujokų biržos šaukimas treniravosi iki tol, kol jį vienose varžybose pastebėjo Vilniaus krepšinio mokyklos treneris Gintautas Regina.
„Utenoje žaidžiau su vyresniais berniukais ir pamenu Jono paprašiau ateiti į sekretoriatą pasibandyti. Sakiau užsidirbsi pinigų ir jis atėjo. Žaidžiau su G. Reginos komanda iš Vilniaus ir Jonukas ten per pertrauką pradėjo dėlioti iš viršaus ir jį pastebėjo. Pasiskambino man tada greitai ir dabartinis Jono agentas Šarūnas Broga, pasakė, kad reikia kažką daryti, kažką bandyti. Taip prasidėjo Jono kelionė, nors buvome su mama jį nuvežę ir į Kauną, bet pasirinko jis Vilniaus krepšinio mokyklą, gal dėl to, kad mamai arčiau tas Vilnius buvo“, – sakė trenerė.
Dabar S. Bartaševičiūtė su šypsena prisimena, kaip būsimai NBA žvaigždei vyko ieškoti krepšinio batelių į sostinę, nes tokio batų dydžio būdavo neįmanoma rasti pačioje Utenoje.
„Mama žieminius batus vaikui pagal užsakymą siūdavo, o aš ieškodavau visokiais būdais sportbačių. Vilniuje pamenu būdavo išparduotuvės sportinių batų, kur atsimenu nuvažiavau ir 52 dydį paskutinį paėmiau. Tai pardavėjas juokėsi, ar mano vaikas toks didelis, nes aš pati mažutė. Kai išvažiavo į Vilnių jis, tai mama tuo metu dar nevairavo, pridėdavo jam šio bei to nuvežti, kai važiuodavau į varžybas kokias. Palaikydavome ryšį ir dabar palaikome“, – šiltu asmeniniu ryšiu su J. Valančiūnu džiaugėsi pirmoji jo trenerė.
Taip pat skaitykite visą interviu apie J. Valančiūno pirmuosius žingsnius krepšinyje, artėjančius LKF rinkimus ir Lietuvos krepšinio trenerių darbo užkulisius.
Koks buvo vaikas J. Valančiūnas ir kiek jums asmeniškai teko įtikinėti, kad krepšinį žaisti verta, kad galbūt jis ateityje gali būti profesionaliu krepšininku?
Neteko įkalbinėti daug, nes kaip atėjo antroje klasėje, taip ir liko. Atvedė mama iš pramoginių šokių ir sakė nebėra jo ūgiui tinkamos mergaitės, teko iš ten išeiti ir ieškojo mama alternatyvos. Aš buvau neseniai grįžusi į tėviškę, kur pradėjau dirbti ir toks gal likimas, kad teko su juo padirbėti.
Moksleivių krepšinio lygoje žaidėme, važiuodavome ir į tarptautinius turnyrus, Olandijoje buvome, kur MVP jis buvo išrinktas. Išsiskyrė visada savo galūnėmis, ūgiu ir charakteriu. Jis buvo visų draugas, gerietis, bet aikštelėje „skalbdavo“ visus komandos draugus, užvesdavo. Darydavo viską, kad jo komanda laimėtų.
Ar turėjo pasiūlymų Jonas rinktis kitą sporto šaką, kitų trenerių vilionių ir kaip su tuo kovojote?
Tais laikais mobiliųjų telefonų nebūdavo, tai laidiniu telefonu su mama ryšį palaikydavau, bet jis dažnai dingdavo man, nes su visais draugas, viską norėjo pabandyti ir buvo į slidinėjimą nuėjęs. Tai kolegei sakiau, kam tu priimi, nejuokauk. Ji man atsakė, kad trūksta grupių, vaikų reikia.
Tai Joną pamenu pasigavau ir sakiau, kad Jonai, tu grynas krepšininkas ir kad vyrų rinktinėje tai tikrai žaisi. O ar žaisi NBA, tai viskas toliau priklausys tik nuo tavęs, nuo tavo užsispyrimo, darbo ir noro. Tai sakė jis man, kad jam labai patiko su tomis slidėmis, su tais riedučiai pavažinėti. Tai sakiau gerai, pavažinėk ir grįžk pas mane. Kelias dienas pavažinėjo ir grįžo, kai prasidėjo po 10 kilometrų krosai, tai tuoj sugrįžo vaikas. Taip su mama jį visur ir gainiodavome. Mamai sakiau po to, nebesiblaškykite niekur, jis niekuo daugiau nebus, dirbame toliau.
Kiek įdėjote to individualaus nematomo darbo su Jonu, kuris neįeina į trenerio darbo valandas?
Oi, tai visus tuos metus ir įdėjau. Važiuoji į visus turnyrus, nežiūri savo laiko, važiuoji savaitgaliais į draugiškus visokius turnyrus, visur vežioji tuos vaikus. Tiesiog toks yra tas mūsų trenerių darbas, vežioji tuos vaikus, nežiūri savo laiko, nežiūri to atlyginimo, tai tą nuperki, tai aną.
Ne tik Jonui, bet ir tiems vaikams, kurie prasčiau gyvena. Paprašai ir „Juventus“ žaidėjų sportbačių vaikams ar savo atiduodi, kol jie dar mažiukai ir tinka. Vasarą kažkur veži į 3x3 turnyrus iš savo lėšų, neskaičiuoji daug. Tiesiog dirbi savo darbą ne už tiek kiek moka valandų, o tiek, kiek tau atrodo reikia.
Ar dirbant vien krepšinio trenerio darbą sunku pragyventi ir kokios dar yra problemos, su kuriomis susidūrėte treniruodama jaunuosius krepšininkus?
Padariau pertrauką, nes tiesiog pervargau tiek atiduodama ir nieko negaudama atgal. Nors niekad man nieko ir nereikėjo. Nors kai išaugini tokį vaiką, esi nusipelnęs Lietuvos treneris ir kai tau pasiūlo atlygį, kuris nesiekia net 800 eurų, tai žinote, kiek galima. Nors ir turi daug grupių, bet tiesiog nepragyveni. Dabar vaikai pasikeitė, nebėra tokie dėkingi ir jauni treneriai, kurie ateina su kitokiu požiūriu. Mes tie senieji treneriai kaip aš sakau dirbome ir neskaičiuodavome tų valandų ir laiko, o jaunimas ateina, atidirba ir nesuka galvos.
Gal taip ir lengviau gyvenime, o man atsibodo plėšytis vienai. Vienas dirba, o kiti trys norį krapšto kaip aš sakau. Vaikų tėvai ir kitokie būdavo, nes mes būdavome kaip šeima anksčiau. Tie treneriai visi Lietuvos, ar Kauno ar Vilniaus, mes susitikdavome visi, kaip šeima irgi. Dabar kitaip, susitinki, tai net rankos nepaspaudžia arba jei laimi prieš vyrą, tai ant trijų raidžių pasiunčia. Apie vaikų tėvus aš iš viso nešneku, niekam neįdomu, kad aukoji savo laiką. Tėvų bendravimo kultūra yra kažkas baisaus, kai į didmiestį nuvažiuoji žaisti ypač.
Atveda vaiką į treniruotę, sako mes nenorime jokių pasiekimų, svarbu vaikas po gatves nesibastytų, kad lankytų kaip būrelį. Tada sakau „sorry“, aš noriu ir rezultato, nes aš į vaikus daug įdedu, todėl noriu atgalinio ryšio ir man netinka toks variantas.
Kandidatas į LKF prezidentus Mindaugas Balčiūnas pristatinėdamas savo rinkiminę programą akcentuoja išaugusį federacijos biudžetą. Ar pajautėte kažkokį pagerėjimą Utenoje, kai LKF vadovauti prieš trejus ėmė M. Balčiūnas ir Vydas Gedvilas?
Man labai sunku kažką pasakyti, bet faktas, kad mes jokio pagerėjimo nejutome. Esu už permainas, nes blogiau jau nebebus reikia manyti. Gal jie kažkokius darbus ir nuveikė, bet mes tai jų nežinome, o kas liečia mus, tai toli dar iki mūsų. Gal dar tų darbų visų nepadarė, kad mes pajustume.
Sunku labai spręsti, kai mes nežinome tos virtuvės, nedirbame kartu su jais, tai sunku ir kažką gero pasakyti ir kažką paneigti, kad nieko nedirba, nieko nedaro. Juk būna, kad kai kurių darbų net nesimato, kai padarai tai čia irgi sunku spręsti. Bet kad sustojome, tai sustojome, tas tai tikrai.
Kaip atsidūrėte Gargžduose?
Dabar dirbu Skandinavijos įmonėje Gargžduose. Atvažiavau į pajūrį pailsėti ir tiesiog draugų butas laisvas buvo. Sėdėjau, sėdėjau ir sakau, reikia pradėti kažką dirbti, nes į Uteną nenoriu grįžti, prie jūros labai gerai čia, Jono stovyklos arti būna Klaipėdoje, tai įsidarbinau toje įmonėje ir vos ne dvigubai daugiau gauni nei treneris. Dėl nieko galvos daug nesuki ir namuose pabūni, prie jūros pabūni, to laisvalaikio atsirado žymiai daugiau.
Tada sužinojo Gargždų sporto mokyklos direktorius, kad čia esu ir pakvietė mane dirbti į sporto mokyklą. Nežinau kodėl, bet čia Gargžduose visai kitokie trenerių atlyginimai ir net nustebau. Siūlė pilną etatą, bet nesutikau, nes mane tas dabartinis darbas tenkina, tai sutikau dėl vienos grupės ir nuo rudens darbuosiuosi vėl su viena berniukų mažiukų grupe. Sugrįšiu truputi atgal iš naujo į krepšinį.
R. Javtokas 15min.lt tinklalaidėje „Pikenrolas“ sakė, kad LKF trūksta žmogaus, kuris būtų atsakingas už vaikų fizinį parengimą, ruoštų programas ir siųstų gaires kitiems treneriams. Ar manote, kad reikalingas toks dalykas?
Manau, kad taip, nes aš pati susidūriau su ta problema, kad būdamas treneris visko vienas neapžiosi ir visko neišmanysi, kaip tos konkrečios sferos žmogus, specialistas. Aš esu už tai, kad gerai vaikus paruošti fiziškai, gerus žaidėjus išleisti, o ne kreivus, šleivus ir beleką mokančius.
Aš pati su 2005-ųjų komanda savo paskutine karta, kurią išleidau, tai visada samdydavau fizinio rengimo trenerį Utenos „Juventuso“ ir jis man ruošdavo vaikus, o jeigu jis negalėdavo, tai vaikus veždavausi į Palangą, kur darydavome stovyklą. Padarydavau tokias įdomesnes stovyklėles, bet ten treneris mums surašydavo planą, kaip tikslingai pasiruošti sezonui ir taip toliau.
Aš manau, kad čia būtina ir labai geras dalykas būtų. Krepšinis tobulėja visas ir fizinis parengimas keičiasi. Dabar J. Valančiūno stovyklose apšilimą vedė kitas treneris, tai vėl kitokie pratimai, kasmet atsiranda vis kažkas naujo, įdomaus. Atsiranda gumos visokios, papildomos priemonės, viskas įdomyn eina.
Ar Lietuvos treneriams trūksta seminarų, kur jie galėtų kelti savo kvalifikaciją?
Aš tai džiaugiuosi, kad kiekvienais metais Jonas mane pakviečia į savo stovyklą, tai ten atvažiuoja ir Maksvytis, Maskoliūnas ir kiti, tai aš tiek ten patobulėju per tas tris, keturias dienas, kad man užtenka visiems metams tų žinių. Aš turiu kur pasitobulinti, o kiti treneriai tai deja ne šiai dienai.
Senesniais laikais taip ir būdavo, pamenu atvažiuodavo treneris iš Serbijos, iš Kroatijos, trims dienos suvažiuodavo visi Lietuvos treneriai pasitobulini, žinių įgauti, o dabar to nebėra. Daug metų aš nebevažiuoju į jokius seminarus ir kad tris dienas vyktų, tikrai senai tokių nebėra. O taip smagu būdavo, nes ir vakarėlis būdavo tiems treneriams, kur visi susėdame, pasikalbame, pasidaliname mintimis apie seminarą, kas patiko, kas ne, ką galime vaikams pritaikyti.
Būdavo tikrai gerų trenerių privažiuodavo ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, kur jie dabar dirba Eurolygoje. Dabar žiūriu Eurolygą ir sakau visiems, kad buvau to ar to trenerio seminare. Pasakodavau tai jauniems treneriams po to ir niekas netikėdavo. Dabar vienai dienai atvažiuoja ir tai kaip aš sakau, iš kaimų treneriai po Akropolį pavaikščioti atvyksta ir grįžta namo. Aš manau, kad to labai reikia treneriams, nes tikrai daug į vaikus reikia investuoti ir atsinaujinti treneriui privaloma kasmet.
Kaip vertinate Lietuvos moterų krepšinio situaciją?
Manau, kad krepšinio lygis nukrito, nes aš dirbau aukščiausiame lygyje su moterimis, 2010–2013 metais treniravau „Uteną“ aukščiausioje Lietuvos moterų krepšinio lygoje ir tikrai tada tas dėmesys moterų krepšiniui buvo didesnis. Dabar aš domiuosi visu sportu, viską žiūriu, tai vyrų krepšinį rodo visur, bet moterų, tai labai lygis nukrito.
Paklauskite žmonių gatvėje, niekas nežinos nei vienos komandos, nei vienos žaidėjos, o anksčiau paklausdavai, tai Vilniaus „Kibirkštį“ visada visi žinodavo. Transliacijų neaišku kur reikia ieškoti, kažkada norėjau nuvažiuoti rungtynių pažiūrėti, tai tinklalapyje internete neradau tiesiog informacijos, nes kelios lygos suplaktos į vieną.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
