Nesiklausykite mamos dukrelių. Tėvų pinigai gali vieną dieną staiga baigtis. Svarbiausia ne tai, kad jūsų tėvai – infantilai. Blogiausia – būti infantilu pačiam!
Veronika B. rašo: „Nesuprantu, kas darosi. Tėvai tapo priklausomi nuo manęs ir materialiai, ir psichologiškai. Jie skundžiasi savo gyvenimo sąlygomis ir vienatve, mama vis dažniau verkia ir laukia, kad ją guosčiau. Ji net dalijasi su manimi „artėjančios mirties“ baime! Nežinau, ką man daryti, ką sakyti. Ji nėra giliai tikinti, į bažnyčią nevaikšto.
Bėgant metams, ta našta darosi vis sunkesnė. Matau, kad mano vyras vos pakenčia mano tėvus ir tai, kad mes kiekvieną mėnesį atplėšiame nuo savęs ir savo vaikų po du tris šimtus litų. Abu esame inteligentai ir pinigus uždirbame nelengvai, nors abudu – mokslų daktarai. Be to, jo tėvai vyresni už manuosius penkeriais metais. Tačiau jie, išėję į pensiją, sugebėjo įkurti nedidelę firmą. Tai kitokio tipo žmonės (praeityje jie dirbo prekyboje). Jie mums davė pinigų (keletą tūkstančių dolerių, kurių mums trūko butui). Nupirko mums šaldytuvą, padovanojo televizorių… Rengia savo vaikaičius“.
Veronikos padėtis beviltiška, nes jos tėvai mano negalį „daryti pinigus“. Juos galima priskirti prie „idealistų kartos“, kurią sukūrė senoji epocha, atėmusi iš žmonių bet kokį kitą pajamų šaltinį, išskyrus atlyginimą ir pensiją. O jei jų nepakanka pragyvenimui? Tuomet lieka skurdas, neapykanta valstybei, kuri neva „privalo“ mokėti ne elgetiškas pašalpas („aš sąžiningai dirbau trisdešimt metų!“), išdidi poza ir… vaikai. Vaikai, kurie patys dar tvirtai nestovi ant kojų, kurie patys turi savo vaikus, reikalaujančius vis didesnių išlaidų…
Žinoma, Veronikos tėvai „nieko nereikalauja“ iš dukters. Atvirkščiai: „atsisako“ imti pinigus, kuriuos ji jiems atiduoda. Verkia dėl pažeminimo, jaučiasi sutrikę. Bet akivaizdžiai matome ir jų nenorą skaitytis su tikrove, jų prisirišimą prie savo subjektyvaus pasaulio archetipų. Iš čia – visos tos nederamos emocijos, įspūdis, kas seni žmonės tiesiog užima kilnią pozą, vaidina. Nejaugi tėvai nesupranta, kad vienintelė jų duktė negali neatplėšti kąsnio nuo savo vaikų, nuo savo šeimos, jei tėvai badauja?
Bet verta būti atsargiam (ypač jei kalbama apie tavo tėvus). Moralė – akla. Ji ne psichiatras ir ne visuomet atskiria, kas prieš ją. Nepamirškime: daugelis pagyvenusių žmonių „suvaikėja“ dėl rimtų cheminių pasikeitimų, vykstančių jų smegenyse!
Ar taip mus erzinantis „tėvų bejėgiškumas“ (ypač mūsų draugų tėvų „jėgos ir galybės“ fone) iš tiesų yra jų užsispyrimo, kvailumo apraiška? O gal tiesiog senatvėje neatlaikė jų nervų sistema, jų psichika? Veronikai, lyginančiai savo tėvus su aktyviais vyro tėvais, toks klausimas netgi nekyla. Išsiaiškinkit: ar jūsų susierzinimas kyla dėl pačių tėvų, ar dėl likimo, kuris jums davė „tėvus infantilus“, jūsų akyse praradusius savo jėgą, o kitiems – „visuomet jaunus tėvus“. Pagalvokit, gal čia dėl geriau išsilaikiusios nervų sistemos ir didesnės psichinių galių atsargos?
Ką daryti, jei jūsų tėvai tapo vaikais? Žinoma, gailėkitės jų, kaip kad kužda jūsų širdis. Bet gailėdamiesi blaiviai įvertinkite situaciją. Nustatykite, kiek pinigų reikia, kad jūsų tėvai išgyventų fiziškai. Skaičiuokite pinigus dešimties litų tikslumu.
Pamąstykite, kur juos galėtumėte uždirbti, kad papildytumėte šeimos biudžetą. Uždirbkite tuos pinigus ir nelaikykite jų savais.
Neduokite savo tėvams per daug pinigų iš karto. Jie už juos gali pripirkti dovanų savo vaikaičiams. Geriau nustatykite kasmėnesinę priemoką prie pensijos, kurią protinga nuvežti ar persiųsti vieną ir tą pačią dieną. Paaiškinkite, kaip šie pinigai turi būti panaudoti.
Nesistenkit jų mokyti, „kaip daromas biznis“. Nemokykit septyniasdešimties metų senučių, kaip pardavinėti juoduosius metalus. Nieko neišeis.
Jei jūsų tėvai tapo verksmingi, nerimastingi, nebijokite pasikonsultuoti su psichiatru, nupirkite jiems raminamųjų, sakykite, kad tai „tokia žolytė“. Tai kartais padeda geriau negu ilgas guodimas. Išlaikykite tarp jų ir savęs psichologinį nuotolį (kaip su savo tikraisiais vaikais!), tuomet tėvų akivaizdoje visuomet būsite geros nuotaikos ir žvalūs. Patikėkite – geresnių vaistų kaip trykštantis iš jūsų džiaugsmas ir gera nuotaika jiems nėra. Ir jums taip pat.
