Kas priešinasi Europos humanitarinio universiteto steigimui Lietuvoje?
Pastarosiomis dienomis kas tik netingėjo dienraštyje „Lietuvos rytas“, naujienų portaluose „Delfi“ ir „Bernardinai“ rūpinosi Lukašenkos iš Baltarusijos ištremto Europos humanitarinio universiteto (toliau EHU) steigimu Lietuvoje. Pirmas įspūdis – džiugu, kad Lietuvos piliečiai tampa valstybininkais. Sukrebždėjo viltis – gal visuomenė jau bunda iš sovietinio letargo.
Tačiau kai kurios tuose straipsniuose nuskambėjusios mintys, kurios tapo vos ne pagrindiniu leitmotyvu vis gausėjančiuose rašiniuose, greitai parodė, kokie nepagrįsti šie lūkesčiai. Trumpai tariant, iš pradžių tuose rašiniuose buvo viena gera – Užsienio reikalų – ir viena bloga – Švietimo ir mokslo ministerija. Geroji ministerija rūpinosi EHU įsteigimu, blogoji – priešinosi. Galiausiai pasirodė, kad pagrindinis blogiukas iš tikrųjų yra Studijų kokybės vertinimo centras (toliau SKVC), kuris, anot „Lietuvos ryto“ „Laiko ženklų“ (2006-02-09) yra EHU steigimo „priešinimosi šauklys“, mat „pasitelkė ekspertų, kurie paskelbė, kad tokio universiteto Lietuvai steigti nereikia“.
Priešinimasis Vyriausybės sprendimui, suderintam su Europos Komisija – antivalstybinė politika
Iš „Lietuvos ryto“ tų pačių „Laiko ženklų“: „Pasirodo, Lietuvoje negana, kad tokiam sprendimui pritartų Vyriausybė ir jis net būtų suderintas su Europos Komisija“ (reikia pažymėti, kad Vyriausybė šio klausimo dar nesvarstė, juo labiau ir Europos Komisija. Vieno ar kito už tą sritį neatsakingo, kad ir minėtų institucijų atstovų, nuomonė – dar ne pačių institucijų nuomonė. Galų gale nuomonė dar ne teisės aktas). Nors šis „Lietuvos ryto“ teiginys yra pateiktas negatyviame kontekste, drįstu tvirtinti, kad laikraštis, pats to nenorėdamas, pasakė gryną teisybę – to tikrai negana. Pateiksiu aiškų pavyzdį iš kitos srities. Dabar Vyriausybė baigia rengti Europos Sąjungos Struktūrinių fondų paramos Lietuvai 2007-2013 m. projektą. Jau aiškėja, kad šis projektas bus paprasčiausios pinigų dalybos tarp įtakingų ir turtingų asmenų, jų grupių ir valdžioje esančių partijų, kitaip tariant, antroji „prichvatizacijos“ banga. Ne veltui dabar vyksta primityvios muštynės dėl riebesnio kąsnio tarp „Draugystės“ bei EBSW skandalų herojaus ir aukštojo mokslo diplomo klastotojo, kurių fone šmėkščioja ir Abonento šešėlis. Tokį projektą Lietuvos Vyriausybei patvirtinus, jį palaimins ir Europos Komisija – Finansų ministerija, o ir Vyriausybės kanceliarija turi specialistų, kurie tokią „prichvatizaciją“ sugeba išdėstyti nepažeisdami Europos Komisijos nustatytų taisyklių.
Tik panaudotos priemonės parodo, koks bus pasiektas tikslas
Grįžkime prie EHU steigimo. Taip, tai būtų Lietuvos parama Baltarusijos demokratijai. Tačiau steigti galima įvairiais būdais. Galima tiesiog spjauti į Lietuvos įstatymus, kaip to primygtinai pageidauja Užsienio reikalų ministerija ir spaudoje pasirodžiusių straipsnių autoriai, tarp kurių, deja, yra ir Istorijos instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis, pasak kurio „Baltarusijos universitetui tremtyje buvo pritaikyti lietuvių išgalvoti statistiniai kokybės vertinimo kriterijai“. Tai būdas, kurio pavadinimas – tikslas pateisina priemones. Tokiu šūkiu vadovavosi Amerikos užkariautojai, naikindami indėnus; Vokietijos naciai, siekdami arijų viešpatavimo pasaulyje; Stalinas, kuris po velėna pakišo milijonus žmonių, siekdamas pasaulinės komunizmo pergalės ir kurio darbą tęsė SSSR gensekai, komunizmo vardan sodindami disidentus į kalėjimus ar tremdami juos į Sibirą. Istorijoje yra gausybė atvejų, kai kilnaus tikslo vardan buvo daromos niekšybės. Mano galva, nepriklausomai nuo to, koks kilnus tikslas yra skelbiamas, tik panaudotos priemonės parodo, koks iš tikrųjų tikslas bus pasiektas. Šūkis „tikslas pateisina priemones“ yra pagrindinio teisės principo – iš neteisės negali gimti teisė – priešingybė. Mano galva, tokiu būdu įsteigtam EHU, sykiu ir visam Lietuvos aukštajam mokslui būtų padaryta nepataisoma žala. Pirmapradė universiteto gimimo nuodėmė ateityje neišvengiamai iškerotų ir niekais paverstų EHU misiją – pasitarnauti demokratijos Baltarusijoje atgimimui. Lygiai kaip pirmapradė nuodėmė suvešėjo ir Lietuvoje, kurioje dabartinę oligarchinę politinę sistemą pagimdė nepriklausomybės atgavimo pradžios veikėjų nuodėmės – valdžios, turto, įtakos, išorinio blizgesio troškulys.
„Lietuvių išgalvotos biurokratinės pinklės“
Kitas būdas – iš anksto pasirūpinti, kad steigiamas universitetas garantuotų studijų kokybę, kad būtų garantuotas ilgalaikis universiteto finansavimas. Tokį vertinimą, pasitelkdamas ekspertus, atlieka SKVC. Vertinimo procedūra, „statistiniai kokybės vertinimo kriterijai“ yra numatyti Lietuvos teisės aktuose. Šios, anot A. Nikžentaičio, „biurokratinės pinklės“ nėra „lietuvių išgalvotos“. Pagal tokias procedūras universitetai steigiami JAV, visose ES šalyse. Būtent remiantis šių šalių patirtimi ir buvo parengtos Lietuvos teisės aktuose numatytos universitetų steigimo procedūros. Galima pažymėti, kad ES šalyse senbuvėse tokie centrai kaip SKVC kuriami kaip buferinės organizacijos tarp valdžios institucijų ir akademinių institucijų. Jie yra visiškai nepriklausomi nuo ministerijų, dažniausiai jų formavimo principas ir egzistavimas yra įteisinami įstatymų lygmeniu, kad ne tik atskiros ministerijos, bet ir pats įstatymų leidybos organas neturėtų lemiamos įtakos tokių centrų veiklai. Jų paskirtis ir yra rūpintis kokybe, o ne vykdyti politinius užsakymus, būti nepriklausomiems nuo atskirų politikų lobistinio spaudimo.
Ekspertai abejoja
„Lietuvos rytas“ beatodairiškai siekė bet kokia kaina padaryti sensaciją, verto jų pirmo puslapio, ir aprašė dviejų savaičių senumo įvykius (nors jie jau išspręsti palankiai EHU, bet pateikiami kaip „šviežiena“ – reikia juk „sensacijos“), piršdamas skaitytojams nuomonę apie nesutarimus tarp dviejų ministerijų. Laikraštyje teigiama, kad Švietimo ir mokslo ministerijai „pavaldus Studijų kokybės ir vertinimo centras pasitelkė grupę ekspertų, kurie paskelbė, kad tokio universiteto Lietuvoje steigti nereikėtų“. Iš tikrųjų ekspertų išvadose minimo teiginio nėra. Vertinimu nesiekiama nustatyti, ar yra reikalingas dar vienas (jau 22-asis) universitetas, juo labiau ne valstybės lėšomis finansuojamas. Vertinant nesprendžiami ir Lietuvos Respublikos užsienio politikos klausimai. Ekspertai savo abejones argumentavo nepakankamai pagrįstu numatomu „veiklos finansavimu, materialiniu aprūpinimu ir veiklos administravimu, kas kelia didžiulę grėsmę steigiamo universiteto sėkmingai veiklai ir jos tęstinumui“. Nėra aiškios ir dalies akademinio personalo galimybės visavertiškai dirbti steigiamame universitete. Tad visiškai nepagrįstas „Lietuvos ryto“ apžvalgininko teiginys, kad ekspertų „teigimu, aukštąją mokyklą užsimota steigti dėl politinių motyvų“. Taip, ekspertai išvadose užsimena apie steigėjų nurodomus „labiau politinio nei akademinio pobūdžio“ universiteto tikslus, tačiau čia pat teigiama, kad „aukštojo mokslo institucijose neturėtų būti orientuojamasi į politinius siekius, nes tai nėra politinė organizacija“. Šis ekspertų teiginys grindžiamas Aukštojo mokslo įstatymo 6 straipsniu, kuriame paaiškinama, kas yra universitetas ir kokie jo tikslai.
Ekspertai siūlo neišduoti leidimo
Ar Lietuvos rytas kurdamas sensaciją pasidomėjo, kad ekspertai iš teiktų septynių studijų programų penkias programas po pataisymo pripažino tinkamomis? O tai jau suteikia pagrindą universiteto steigimui, tačiau Užsienio reikalų ministerija primygtinai pageidavo, kad visos programos būtų pripažintos tinkamomis. Įvertinus studijų programas, vertinami kiti steigimo paraiškos dokumentai. Šį vertinimą atliko kita ekspertų grupė. Pirmiausia ekspertai susipažino su aukštosios mokyklos steigimo dokumentais, paskui apsilankė būsimos mokyklos vietoje, kur susipažino su materialine baze, patikrino ir patikslino paraiškos dokumentuose pateiktą informaciją. Po vizito grupė parengė bendras steigimo paraiškos dokumentų vertinimo išvadas, kuriose buvo siūloma neišduoti leidimo steigiamam universitetui dėl nepakankamai pagrįsto numatomo „veiklos finansavimo, materialinio aprūpinimo ir veiklos administravimo, kas kelia didžiulę grėsmę steigiamo universiteto sėkmingai veiklai ir jos tęstinumui“.
Pritarta EHU steigimui
Ekspertų atlikto vertinimo išvados buvo svarstomos patariančiose institucijose – Mokslo ir studijų institucijų vertinimo taryboje ir jos Universitetų komisijoje. Iš steigėjų buvo paprašyta pateikti trūkstamus ir patikslinančius dokumentus. Universitetų komisija 2006 m. vasario 2 d., o Mokslo ir studijų institucijų vertinimo taryba 2006 m. vasario 7 d. pritarė Europos humanitarinio universiteto tremtyje steigimui. Taigi visi klausimai buvo išspręsti iki pirmosios „sensacijos“ pasirodymo „Lietuvos ryte“.
Tolesnė EHU steigimo eiga
Atsižvelgdamas į šių institucijų išvadas ir siūlymus centras parengė steigimo paraiškos dokumentų vertinimo suvestinę ir ją perdavė steigėjams, o šie, vadovaudamiesi anksčiau minėta Aukštųjų mokyklų steigimo ir leidimų vykdyti studijas išdavimo tvarka, vasario 9 d. jau pateikė visą paraišką Švietimo ir mokslo ministerijai. Ji priims sprendimą, teikti ar neteikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei projektą nutarimo, kuriuo nevalstybinei aukštajai mokyklai būtų duota teisė vykdyti studijas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus tokį nutarimą, EHU bus užregistruota kaip nevalstybinė aukštoji mokykla, o Švietimo ir mokslo ministerija įregistruotai nevalstybinei aukštajai mokyklai išduos leidimą vykdyti studijas.
Tad galima numatyti, kad laikotarpis nuo EHU steigimo paraiškos vertinimo pradžios iki jos kaip aukštosios mokyklos veiklos pradžios tęsis kelis mėnesius. Verta pažymėti, kad, pavyzdžiui, Švedijoje nuo universiteto steigimo pradžios iki jo pripažinimo visaverčiu universitetu praeina septyneri metai.
Problemų galėjo ir nebūti
Galima tvirtai teigti, kad problemų apskritai galėjo ir nebūti, jei ir Lietuvos prezidentas, ir Užsienio reikalų ministras būtų atsakingai elgęsi po to, kai padarė politinius pareiškimus, kad priims Lukašenkos ištremtą Europos humanitarinį universitetą. Po tokių pareiškimų jie turėjo pavesti kompetentingoms organizacijoms ar tą suprantantiems specialistams padėti EHU steigėjams profesionaliai, pagal Lietuvos teisės aktus parengti universiteto steigimo dokumentus, studijų programas, pritraukti, jei trūksta, kompetentingus Lietuvos dėstytojus toms programoms vykdyti. Deja, to nebuvo padaryta. Po aukščiausių valstybės pareigūnų politinių pareiškimų EHU steigėjai buvo palikti, galima sakyti, ant pliko ledo.
Kam naudingas triukšmas?
Kyla pagrįstas klausimas, kokių tikslų buvo siekiama sukeltu triukšmu. Straipsnio pradžioje minėjau, kad „Lietuvos rytas“ atrado tikrąjį bendros valstybės politikos žlugdytoją. Tai Švietimo ir mokslo ministerijai pavaldus Studijų kokybės vertinimo centras. Ir ne tik „Lietuvos rytas“ taip teigia. Panašiai vertina ir konservatorių lyderis Andrius Kubilius, europarlamentarė Laima Andrikienė, jau minėtas Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Tokio įvardijimo reikia nusipelnyti, tam nepakanka vieno anksčiau aprašyto atvejo. Taigi kokią valstybės politiką žlugdė SKVC? Tokių atvejų yra. SKVC suvaidino reikšmingą vaidmenį sužlugdant Algirdo Brazausko Vyriausybės įsteigtą Tarptautinę Baltijos akademiją. Centro ekspertai 2002 ir 2003 metais dukart neigiamai įvertino šios akademijos, kuri tuomet vadinosi Baltijos humanitariniu centru, paraišką vykdyti Rygoje esančio Baltijos rusų instituto studijų programas. 2003 metais A. Brazausko Vyriausybė priėmė naują tvarką ir, nepateikusi Baltijos humanitarinio centro paraiškos ekspertų vertinimui pagal naująją tvarką, tą paraišką tučtuojau patenkino. Tokia Lietuvos Vyriausybės vykdoma valstybės politika buvo paviešinta piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ laikraštyje „Baltijos kelias“. Buvo rašoma, kad šiuo atveju Vyriausybės vykdoma valstybės politika yra ne kas kita kaip valstybės įstatymų laužymas. Be to, „Kitas pasirinkimas“ pateikė viešą paklausimą Vyriausybei dėl šio fakto. Vyriausybė ilgai tylėjo ir tik „Kitam pasirinkimui“ pareiškus, kad bus kreiptasi į Administracinį teismą, Vyriausybė sudarė komisiją Tarptautinės Baltijos akademijos veiklai tirti. Komisijos darbo išvados privertė Vyriausybę nutraukti Tarptautinės Baltijos akademijos veiklą. Tačiau ir „Kitas pasirinkimas“ neliko nenubaustas. Tarptautinei Baltijos akademijai iškėlus bylą „Kitam pasirinkimui“ dėl dalykinės reputacijos sugadinimo ir dėl šiai akademijai neva padarytos žalos, kuri buvo įvertinta 200 tūkstančių litų, atlyginimo, Lietuvos teismai areštavo „Kito pasirinkimo“ banko sąskaitas. Nors Vilniaus apygardos teismas ir atmetė Tarptautinės Baltijos akademijos ieškinį, „Kito pasirinkimo“ sąskaita iki šiol yra areštuota, nes Tarptautinė Baltijos akademija rašo apeliacijas aukštesniems teismams. Areštas labai apsunkino „Kito pasirinkimo“ veiklą, ypač „Baltijos kelio“ leidimą. Taigi Lietuvos teismai, formaliai išteisinę „Kitą pasirinkimą“, vis vien nubaudė už jo poziciją, nukreiptą prieš A. Brazausko Vyriausybės vykdomą valstybės politiką. Dabar atėjo eilė Studijų kokybės vertinimo centrui.
Kitas SKVC antivalstybinės politikos veiksmas yra susijęs su dabartinio valstybės veikėjo Viktoro Uspaskicho diplomu. Žurnalui „Ekstra“ paskelbus apie suklastotą V. Uspaskicho aukštojo mokslo diplomą, SKVC nepažeisdamas savo kompetencijos dėl kitų šalių aukštųjų mokyklų išduotų diplomų pripažinimo Lietuvoje dalyvavo klastotės aiškinimo istorijoje. Žiniasklaida domėjosi aiškinimosi eiga ir centras jai teikė informaciją. Logiškai mąstant, tai negalėjo nesuerzinti Darbo partijos lyderio V. Uspaskicho, tuometinio Ūkio ministro ir dabar valdančiojoje koalicijoje turinčio didžiausią įtaką. Taigi centras užsiiminėja antivalstybine politika! Šią istoriją galima susieti su Tarptautine Baltijos akademija. Sąsaja – dabartinis Švietimo ir mokslo viceministras, Darbo partijos eilinis Raimundas Mockeliūnas, jau seniai neslepiantis nepalankaus požiūrio į centro veiklą. Kas gali paneigti, kad nėra tam tikro pagrindo manyti, jog mėgina reabilituotis savo partijos šefo akyse dėl neįvykdytos užduoties – neleisti uždaryti Tarptautinės Baltijos akademijos. Nepageidavęs būti įvardytu šaltinis iš Darbo partijos būstinės Vilniuje informavo, kad viceministras turėjo tokią užduotį. Deja, dėl patirties stokos jis suformavo netinkamą komisiją tokiai užduočiai. Nors pats buvo tos komisijos pirmininkas, nesugebėjo taip paveikti komisijos darbo, kad ji, nepaisydama akivaizdžių faktų, padarytų išvadas, palankias Tarptautinei Baltijos akademijai. Komisijos narys buvo ir SKVC direktorius.
Aišku, po tokių atvejų viceministras turi traktuoti SKVC kaip „kliuvinį“ Darbo partijos vykdomai valstybės politikai.
Yra ir daugiau atvejų, kai Studijų kokybės vertinimo centras trukdė valstybės politikai, jei valstybės politika galima vadinti, pavyzdžiui, valdžios pareigūnų oficialiai ir neoficialiai išreikštus pageidavimus legalizuoti „Ruteniją“, vykdančią vieno Rusijos universiteto studijų programas. Šiuo požiūriu panašėjo tokie politikai ir visuomenės veikėjai, kaip konservatorių lyderis A. Kubilius, europarlamentarė L. Andrikienė, Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis, ką tik darę politinį spaudimą centrui dėl EHU steigimo, ir buvęs viceministras R. Vaitkus, buvę ir esami Seimo nariai H. Žukauskas, V. Fiodorovas, J. Veselka, E. Klumbys, J. Narvilienė, V. Popovas, P. Papovas, S. Dmitrijevas, V. Orechovas ir J. Utovka, J. Karosas, protegavę Rusijos aukštųjų mokyklų filialų steigimą Lietuvoje. Kodėl vieniems galima, o kitiems ne? Ir vieni, ir kiti tvirtina, kad vykdo bendrą valstybės politiką.
Nepatenkintų Studijų kokybės vertinimo centro veikla yra daug. Tai ir aukštosios mokyklos, kurių nekokybiškai naujai parengtas ir jau vykdomas studijų programas blogai įvertino centro ekspertai, ir pavieniai asmenys, kurie dėl savo aukštojo mokslo diplomų nepripažinimo bylinėjasi teismuose. Dažniausiai tai Rusijos aukštosiose mokyklose gauti diplomai.
Įdomu, kiek laiko tai tęsis? Kada gi tas centras, žlugdantis „bendros valstybės politikos įgyvendinimą“, bus pastatytas į savo vietą. Sprendžiant iš žiniasklaidos azarto, matyt, jau greitai.
Vytautas Daujotis yra VU profesorius ir SKVC vyr. specialistas, piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ valdybos narys.
