Ukmergės rajono PK Kriminalinės policijos Nusikaltimų skyriaus viršininkė Snieguolė Bielskienė vienodai lygiai dalija šypsenas tiek kolegoms, tiek žurnalistams, tiek... nusikaltėliams, su kuriais jai tenka susidurti atliekant ikiteisminius tyrimus. 13 metų darbo stažą teisėsaugos sistemoje turinti moteris įsitikinusi, jog su visais žmonėmis, nepaisant to, ką gero ar blogo jie yra padarę savo gyvenime, reikia elgtis žmogiškai...
- Jūs esate Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkė. Kas tai per pareigos? Ar sunku kontroliuoti nusikaltimus tiriančių kolegų darbą?
- Kiekviena nusikalstama veika yra skirtinga - ar tai būtų vagystė, ar turto sužalojimas, todėl tenka gerai žinoti tiek Baudžiamojo, tiek Baudžiamojo proceso kodeksus, kitus įstatymus. Dėl to kartais tenka daug skaityti specialios literatūros (sutinku, kad vietoj romanų esu priversta studijuoti teismų praktiką, aiškintis įvairias situacijas)... Be to, juk dažnai klausia darbuotojai ir jiems tenka pateikti atsakymus... Jei nežinau, taip ir atsakau, tačiau skubu tą dalyką išsiaiškinti. Vis dėlto visa tai man įdomu, gal todėl ir negaliu sakyti, jog darbas sunkus...
- O kaip šis darbas atsiliepia jūsų šeimai?
- Pirmiausia, mano vyras taip pat dirba policijoje. Nei jis man, nei aš jam nepavaldūs, nes jis darbuojasi Viešosios policijos padalinyje. Tačiau aišku tai, jog mano darbo diena penktą valandą nesibaigia - kartais tenka gerokai "pavakaroti" darbe, ateiti savaitgaliais arba neštis darbo į namus. Ko gero, esu darboholikė. Tad jei kartais šeštadienį namuose pradeda skaudėti galvą, vyras pataria eiti į darbą - esą gal skausmas praeis... Būna, kad kartais pabundu naktį ir galvoju, kaip išspręsti vieną ar kitą problemą. Darbas neleidžia net ramiai pailsėti. Taigi, suprantama, dėl to pirmiausia nukenčia šeima.
- Ar gerai, kad sutuoktiniai - tos pačios srities specialistai?
- Manau, kad gerai. Turim apie ką pasikalbėti, padiskutuoti, pasitarti...
- O jums pačiai tenka važiuoti įvykio vieton, bendrauti su nusikaltėliais?..
- Jūs dabar su manimi kalbatės kaip su Nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininke, bet iki praėjusių metų gegužės aš dirbau tardytoja ir galiu pasakyti, kad tas darbas man labai patiko. Mačiau ir lavonų, teko dirbti su nusikaltėliais.
- Ar jums, kaip moteriai, nebuvo sudėtinga reaguoti į artimųjų ašaras, pavyzdžiui, matant nužudytą ar žuvusį žmogų?
- Nors tikrai esu jautri, bet man nepasitaikė sudėtingų momentų, kai tektų priimti kažkokį sudėtingą sprendimą. Na, jeigu kokiame nors autoįvykyje būtų sužalotas mano vaikas - net nežinau, kaip reaguočiau, tikriausiai būtų labai sunku, bet kol kas mačiau nelaimėn pakliuvusius suaugusiuosius ir suprasdavau, kad tai mano darbas, todėl negalėdavau labai įsijausti.
- O ar nebūdavo gaila pačių nusikaltėlių? Juk kartais jie atrodo tokie vargšai, apgailėtini žmonės, padarę nusikaltimą dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių? Ar tokie asmenys nebūdavo nusiteikę agresyviai jūsų atžvilgiu? Arba atvirkščiai - pamatę simpatišką pareigūnę, apsidžiaugdavo?
- Tų, kurie iš tikrųjų pirmą kartą nuklysta ir iš to daro išvadas - gal kiek ir gaila, tačiau įstatymas lieka įstatymu. Gali gailėtis viduje, bet įstatymų reikia laikytis. Su kaltinamaisiais bendravau labai normaliai. Nė vieno nesu užsipuolusi, nė vienas iš jų nerodė agresijos... Galbūt dėl to, kad aš - moteris. Atsitiko tai atsitiko ir jei pradėčiau ant jų šaukti - nieko tai nepakeistų. Negalėčiau ramiai jų apklausti, išsiaiškinti... Nebuvo atvejų, kad kažkuris bandytų kerštauti išėjęs į laisvę. Jei ir dabar tenka su kuriuo iš tokių žmonių susitikti gatvėje, jie, be abejo, pasisveikina. Be to, nemanau, kad esu kam nors padariusi blogo - juk vykdau savo pareigas. Jie patys žino, kad kalti, o mes išsiaiškinom, buvom už juos gudresni... Bendrauti su recidyvistais, keletą kartų teistais asmenimis netgi lengviau, nes jie patys puikiai žino įstatymus ir kas už tai laukia. O sunkiausia bendrauti su nepilnamečiais, nes jie nesuvokia, jog blogai pasielgė...
- Ar manote, jog moteriška intuicija padeda aiškinantis nusikaltimus? Ar tai tik mitas? O gal kolegos vyrai neateina pas jus pasitarti?
- Būna, kad ateina konsultuotis, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, bet ne dėl kažkokios moteriškos intuicijos. Prisimenu tokį kaltinamąjį... Jis buvo nuteistas už vairavimą neblaivus, tačiau vos išėjęs iš posėdžio vėl prisigėrė. Jam trečią kartą buvo iškelta baudžiamoji byla. Atrodo, kad jau galėtų suprasti, ką blogai daro...
- Ar jums tenka mokytis kovinių veiksmų ir juos panaudoti realiame gyvenime?
- Taip, yra fizinis pasirengimas, yra savigynos pratimai, tad tikrai tenka nuolat palaikyti sportinę formą. Nepaisant to, vaikštau ir į aerobikos užsiėmimus, ir į šaudyklą. Ar tenka pritaikyti tai, ko išmokau?.. Teko, bet tai buvo labai seniai, dirbant Kaune su nepilnamečiais. Šiaip naktimis viena gatvėmis nevaikštau ir sunku pasakyti, kaip pasielgčiau, jeigu kas pultų, pavyzdžiui, su peiliu rankoje. Tai priklausytų nuo situacijos... Beje, ginklo savigynai neturiu - tiktai dujų balionėlį. Kol kas jo panaudoti neteko. Vis dėlto manau, kad tai nebloga pirma apsigynimo priemonė...
- O kaip jūsų darbą teisėtvarkos sistemoje vertina 14-metis sūnus?
- Tiek man, tiek vyrui jis nuolat sako, jog mes visur matome tik bloga... Iš tiesų, dažnai jį mokau - tik taip nedaryk, nesielk, duodu gyvenimiškų pavyzdžių, kurių tikrai apstu.
- O ar jums pačiai sau lieka laiko? Na, pavyzdžiui, ar pavyksta save palepinti, sugalvoti kokį įdomų užsiėmimą ir jį įgyvendinti?
- Lankau folklorinį ansamblį (prieš porą metų jis buvo policijos komisariato žinioje) - dainuojame, šokame. Dabar mes priklausome kultūros centrui. Repetuojame, koncertuojame - tikrai jaučiu malonumą dalyvaudama tokioje veikloje. Šiaip mėgstu nerti, ypač įvairias servetėles. Šis darbas reikalauja kruopštumo, tačiau drauge puikiai ramina... Iš tiesų pastebėjau, kad žmonės yra truputėlį piktoki, nemoka tramdyti savo emocijų, todėl bandau sau įteigti, jog dėl smulkmenų tikrai nereikia nervintis. Juk jei gyvenimas bus vien iš jų sudėtas - gali ir išprotėti... Mano vyras žvejys, todėl jis labiau mėgsta poilsiauti prie ežero, o aš - prie jūros, bet mes pakankamai gerai sutariame, todėl važiuojame ir prie jūros, ir prie ežero. Abu mėgstame turistauti, poilsiauti, esam patys pasigaminę plaustus ir su draugais dažnai plaukiame upėmis...
- O ar mėgstate šeimininkauti virtuvėje? Pavyzdžiui, kuo šiandien pavaišintumėte užklydusį svečią?
- Na žinoma, savo šeimą pietumis palepinu kiekvieną savaitgalį, o šiokiadieniais - kaip spėju. Tai priklauso nuo darbo krūvio ir įvykių. Būna, kad čia sėdi iki aštuonių arba iškviečia naktį, todėl tuomet apie valgį ar jo gaminimą negalvoji... Bet galiu pasakyti, jog mėgstu kepti vištą orkaitėje. Kepu ir pyragus, bet dažniausiai (paskutiniu metu) iš šaldytos tešlos. Na, duodu užsidirbti ir pusfabrikačių gamintojams bei naudojuosi tuo, kas siūloma dirbančiai moteriai palengvinant šeimininkavimą.
- O kaip jūs vertinate moterį karjeristę?
- Kiekviena renkasi tai, kas jai labiausiai patinka, todėl jei moteris visa pasineria į darbą - nemanau, jog tai blogai. Na, o aš stengiuosi save dalinti, tačiau kol kas darbas manęs gauna daugiau nei namai...
- O kokia svajonė vis dar neįgyvendinta?
- Labai norėčiau daugiau pakeliauti po pasaulį. Kas trukdo? Ko gero, finansai. Tačiau tai nereiškia, jog negaliu pragyventi ir nusipirkti to, ko noriu. Na, bet tenka pripažinti, jog gyvenu nuosavame name (pasidalinusi su broliu), o tas namas - tai gyvenimo būdas. Kitaip nepasakysi, nes jis tiesiog kaip ryklė, į kurią tenka nuolat kišti pinigus. Kita vertus - ir pati noriu, kad mano namai būtų gražūs.
- O kas vis dėlto nulėmė, kad jūs pasirinkote tokią profesiją?
- Negaliu to tiksliai prisiminti, bet žinau, kad dar penktoje klasėje auklėtoja visų klausinėjo, kas kokią specialybę pasirinks. Aš pasakiau, jog būsiu milicininkė - net nežinau kodėl... Buvau visąlaik gana stipraus charakterio. Na, o kai baigiau vidurinę, galvojau stoti į Kauno milicijos mokyklą, tačiau tuo metu sužinojau, kad tenai mergaičių nepriima. Dėl to visai netikėtai įstojau į Kauno technologijos technikumą, kur įgijau dar ir chemikės-technologės specialybę. Baigusi šį technikumą "raudonu" diplomu, įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti teisę. Besimokydama trečiame kurse pradėjau dirbti policijoje Kaune nepilnamečių reikalų inspektore. Kadangi esu ukmergietė, po paskyrimo atidirbusi Kaune grįžau į Ukmergę. Dabar čia dirbu jau 10 metų...
- Sėkmės nelengvame darbe.
Kalbėjosi Ramutė PEČELIŪNIENĖ
