Apie tai, portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“, diskutuoja VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė ir Pilietinės visuomenės instituto vadovė Ieva Petronytė.
Gerbiama Aine, kaip jūs galvojate, ar dabar išryškėja momentas, kai Lietuva dalinasi į dvi dalis: viena dalis skyla į didmiesčius, kita dalis yra regionai? Ką pastebite jūs?
A. Ramonaitė: Iš dalies taip, nors iš tikrųjų mes darome gilesnį poliarizacijos tyrimą ir turėjome hipotezę jau iš ankstesnių Šeimų maršų, kad čia yra „Vilnius prieš likusią Lietuva“ arba regionus, bet dabar turimi duomenys nerodo tokios vienareikšmiškos skirties, nes pats Vilnius yra labai margas, ir regionai yra margi.
Atrodo, kad ta skirtis pjauna truputį kitu kampu, nors yra šiek tiek koreliacijos su tuo „Vilnius/ne Vilnius“, bet suprantate, vadinamasis Vilniaus burbulas, ką rodo mūsų duomenys, iš tikrųjų yra labai mažas.
Mane stebina: pasiimi duomenis ir pasižiūri, pavyzdžiui, kaip rinkėjai vertina tą pačią „Nemuno Aušrą“ ir kaip rinkėjai vertina tą pačią Tėvynės sąjungą – disproporcijos yra labai didelės. Man atrodo, problema yra, kai vadinamojo Vilniaus burbulo žmonės net nesuvokia platesnio konteksto ir galvoja, kad jų yra labai daug, bet iš tikrųjų tai ne.
Pavyzdžiui, daug kas sako: „Kodėl socialdemokratai sudarė koaliciją su „Nemuno Aušra“? Galėjo nesudaryti“, bet esmė tokia, kad duomenys rodo, kad būtent socdemų rinkėjai pritaria tam. Socialdemokratų rinkėjai yra tokie, kad jiems patinka „Nemuno Aušra“ ir jiems nepatinka Tėvynės sąjunga – ką dabar daryti?
Kai turime duomenis ir matome platesnį kontekstą, tai atrodo visai kitaip negu kai žmonės yra galbūt humanitarinių profesijų, kurie neturi tų duomenų, nekreipia į juos dėmesio ir savo pasaulio matymą išvedinėja iš savo vertybinių įsitikinimų, bet pasaulis nebūtinai yra toks.
Ką dar tie duomenys rodo? Koks yra rinkėjų požiūris į dabartinę koaliciją, į dabartinę naująją Vyriausybę?
A. Ramonaitė: Mūsų projekto duomenys yra truputį senesni, daryti po rinkimų. Tada matėsi, kad iš esmės yra tos dvi stovyklos – kairė ir dešinė. Poliuose atsiduria būtent Tėvynės sąjunga vienoje pusėje, su Laisvės partija, kuri dabar kaip ir nebeaktuali dabartiniame kontekste, ir „Nemuno Aušra“ kitoje pusėje.
Tie, kas mėgsta „Nemuno Aušrą“ arba kairiuosius, susidėlioja taip: „Nemuno Aušra“, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, socialdemokratai, „Vardan Lietuvos“, o tada yra Tėvynės Sąjunga, Laisvės partija ir Liberalai.
Susidaro toks kontinuumas, bet labai aiški skirtis yra tarp tos kairės ir dešinės. Kairiųjų rinkėjai ko jau tikrai nenori, tai nenori koalicijos su dešiniaisiais. Aš suprantu socialdemokratus, nes jie irgi atsakingi prieš savo rinkėjus. Jeigu jie bandytų daryti koaliciją su Liberalais arba mažumos Vyriausybę, kurią remtų Tėvynės sąjunga, jie išduotų savo rinkėjus. Vėlesnės apklausos, kurios ne mūsų darytos, bet darytos neseniai po Ruginienės paskyrimo, rodo tą patį.
Ką jūs galvojate apie tai?
I. Petronytė: Tiesiog šiek tiek prisidėti, kad iš tiesų mes matome būtent, kad stiprėjimas atsiranda. Dabartinis kontekstas iš tikrųjų vėl iš naujo kelia tą pačią „Nemuno Aušros“ bangą. Banga, kuri, vėlgi, nuo „Nemuno Aušros“ įkūrimo po truputėlį kilo iki rinkiminio periodo.
Po rinkimų populiarumas po truputėlį pradėjo slūgti. Paskutiniu metu jis buvo pakankamai nužemėjęs, bet ką mes matome paskutiniu laikotarpiu, tai yra vėl tas kilimas atgal ir, panašu, kad trūksta kelių procentinių punktų iki buvusio priešrinkiminio lygio.
Susipriešinimas labai padeda pačiai „Nemuno Aušrai“ išlaikyti savo rinkėją, sumobilizuoti jį vėl iš naujo, tą, kuris jau buvo šiek tiek išsiblaškęs, išsisklaidęs. Panašu, kad susibūrimas į polius, užsidarymas savo atitinkamuose kampuose vėl labai ryškiai įvyksta.
Kaip vertinate Žemaitaitį ir „Nemuno Aušrą“? Ar galima juos priskirti prie radikaliųjų dešiniųjų, kurios Europoje vėl stiprėja, ir ar tai kelia pavojų?
I. Petronytė: Ar priskirti prie radikaliųjų dešiniųjų – turbūt ne visai sakyčiau, kad iš tos partijos šeimos. Galų gale, mes Lietuvoje ją laikome labiau kairiąja, bent jau ekonomine prasme.
Taip, ji yra konservatyvesnė moraliniame kontinuume, tai tuo labiau atitiktų, bet prie populistinių – tikrai taip. Būtent gaudančių nepasitenkinimo bangą ir tiesiog labai instrumentiškai ieškančių, kur gali atstovauti žmones, kurie galbūt nesijautė pakankamai atstovaujami kitų politinių jėgų.
Jūs prakalbote, kad ta situacija dabar yra palankiausia „Nemuno Aušrai“ ir kad tas visas puolimas, tas informacinis karas yra pavojingas. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?
A. Ramonaitė: Ieva jau gražiai pasakė, ir duomenys rodo tą augimą. Matosi, kai žiūri paties Žemaitaičio retoriką dabartiniame kontekste, jis tiesiog mėgaujasi situacija, džiūgauja – tai yra būtent tai, ko jam ir reikėjo.
Kadangi tokioms partijoms, kaip jo, kurios gyvuoja iš valdančiųjų kritikavimo, yra labai sunku būti valdžioje, nes tada nebeturi ką kritikuoti, dabar situacija jam yra nuostabi, jis tiesiog yra labai didelis oportunistas.
Dėl tos radikalios dešinės: man analogijos, kurias daro labai lengva ranka, kad čia pažiūri į kažkokią šalį ir pasako: „Štai čia yra tokia pati partija ir darys viską tą patį, kaip darė kažkokioje šalyje“, tai nėra mokslinio argumentavimo principas.
Jis neveikia taip, nes nėra taip, kad visos tos partijos elgiasi vienodai, ir net nėra taip, kad „Nemuno Aušra“ atitiktų standartą, nes ten, tarp kitko, yra labai daug liberalių žmonių. Jeigu pažiūrėsite, tas pats Adomavičius buvo Liberalų sąjūdžio narys nuo 2010 iki 2024 metų. Ir ten labai daug yra tokių, kurie atėjo iš liberalų.
Kaip partija, nepasakyčiau, kad labai aiškiai atitiktų radikalios dešinės principus. Yra tam tikrų požymių, bet tikrai ne šimtu procentų atitinka, bet kad jam šitas visas dalykas labai naudingas partijai, tai vienareikšmiškai akivaizdu.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
