„Mus pasiekianti informacija leidžia manyti, kad kita pusė, visgi, ėmėsi tam tikrų žingsnių, kad ši veikla, jei ir nebūtų visiškai užkardyta, tai bent būtų pasiųstas labai aiškus signalas“, – interviu Eltai sakė prezidentas.
Šalies vadovas nesureikšmino viešojoje erdvėje pasigirdusios kritikos, kad sienos uždarymui nebuvo tinkamai pasiruošta ir dėl to Baltarusijoje įstrigo daugiau nei tūkstantis vilkikų su kroviniais.
„Visada atsiras žmonių, kurie kritikuos bet kokį veiksmą ar valdžios sprendimą“, – teigė G. Nausėda.
Anot jo, labai svarbu, kad Lietuva veikė su sąjungininkais, pirmiausia – Lenkija bei JAV. G. Nausėdos manymu, ypač svarbus Vašingtono poveikis, kuris, jo teigimu, Minskui turėjo padaryti įspūdį. Ir nors Seimo opozicija laikosi kitokios nuomonės, vertinant Lietuvos įdirbį telkiant partnerių paramą šiuo klausimu, prezidento vertinimu, tarptautinė opinija buvo aktyvuota.
„Padarėme tai laiku ir tai turėjo įtakos“, – sakė šalies vadovas, leisdamas suprasti, kad pats su pasienio kontrolės punktus pirmadienį atidariusios Lenkijos prezidentu nekalbėjo.
„Tai ne prezidento lygio klausimas, tai Vyriausybių klausimas. Ir iš tikrųjų tokie kontaktai buvo, aš juos sveikinu, nes Lenkijos pusė visais atvejais yra pasirengusi su Lietuva glaudžiai bendradarbiauti“, – teigė jis.
Interviu G. Nausėda taip pat įvertino valdančiojoje daugumoje netylančias diskusijas tarp koalicijos partnerių. Socialdemokratų lyderiams viešai prabilus, kad siekiant išlaikyti ramybę, jie nebenori reaguoti į „aušriečių“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio pareiškimus, prezidento įsitikinimu, koalicijos vadžios vis dar yra didžiosios valdančiosios daugumos partijos rankose.
„Aš manau, kad iš principo taip“, – klausiamas, ar socialdemokratų lyderiai ir premjerė kontroliuoja padėtį valdančiųjų gretose, sakė G. Nausėda, užsimindamas, kad pastaruoju metu dažnai reiškiamas „Nemuno aušros“ nepasitenkinimas bei nuoskaudos gali būti susijusios su itin sudėtingu ir „aušriečiams“ ministeriją kainavusiu Vyriausybės formavimu.
„Tačiau, tiesą sakant, jie patys kalti, nes kultūros ministras savo veikla iš karto padarė savo tolesnę karjerą nebeįmanomą ir todėl atsitiko, kaip atsitiko“, – pridūrė šalies vadovas.
– Prezidente, šiandien Valstybės gynimo taryboje nuspręsta per trejus metus išvystyti oro gynybos sistemą, kuri padės neutralizuoti grėsmę keliančius bepiločius orlaivius ir kontrabandą gabenančius oro balionus, kurie pastaruoju metu dažnai kirto Lietuvos sieną iš Baltarusijos. Eikime iš karto prie rizikų, įgyvendinant šį užmojį. Rizikos yra labiau politinės ar techninės?
– Manau, kad pirmiausiai kalbame apie techniką, apie technologiją ir detekciją. UAV (unmanned aerial vehicle, liet. bepilotis orlaivis – ELTA) arba dronų, arba kitokių skraidančių objektų pobūdis labai skiriasi. Yra didelio kalibro arba didelės apimties objektai, yra mini dronai arba dronai, kuriuos įprastine dedukcine įranga sunku pastebėti. (...) Visa tai suponuoja platų spektrą priemonių, kurių reikia įsigyti. Pradedant detekcija ir baigiant galimu sunaikinimu. Visa tai procedūrine prasme turi būti sustyguota – kas už ką yra atsakingas: kariuomenė, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Viešojo saugumo tarnyba. Atsakomybės turi būti labai aiškiai apibrėžtos ir tarp šių institucijų turi būti labai glaudus koordinavimas. Šiandien teigti, kad mes esame visapusiškai pasiruošę tiek atpažinti, tiek sunaikinti – būtų netiesa (...).
– Apie techninius iššūkius mes esame nemažai kalbėję viešojoje erdvėje. Jūsų vyriausiasis patarėjas, ponas Matulionis užsiminė, kad siekiant išvystyti šią sistemą per trejus metus gali prireikti kelių šimtų milijonų eurų. Veikiausiai gali prireikti perdėlioti tam tikrus įsigijimų prioritetus, kaip suprantu, tikrai nekeičiant finansavimo masto krašto apsaugos sistemai. Visgi, Seime yra diskusijų, kad reikia sumažinti gynybai numatytą finansavimo dalį. Tai inicijuoja valdančiųjų atstovai, o ne opozicija. Kaip jūs tai vertinate? Ar tai nėra politinis iššūkis šiai ambicijai?
– Aš matau tam tikrą nesusipratimą. Kada mes kalbame apie tai, kas yra gynybos išlaidos ir kas yra tariamos gynybos išlaidos arba su gynyba siejamos išlaidos, mes turime labai aiškiai atriboti ir suprasti, kad oro erdvės gynybos sistema yra mūsų nacionalinės divizijos, kurią ketiname sukurti iki 2030 m., vadinamasis sustiprintojas. Nacionalinė divizija nėra tik tam tikrų žmonių minia. Tai yra rezervai ir amunicija, infrastruktūra. Ir tie vadinamieji sustiprintojai operacine prasme padaro diviziją funkcionalią. Aš nežinau, kodėl reikia priešinti šiuos dalykus. Aš manau, kad oro gynybos sistemos turi būti įsigyjamos ir tobulinamos numatyto gynybos biudžeto rėmuose, nes tai yra sudėtinė mūsų nacionalinės divizijos plano dalis. Todėl kalbėti, kad reikia kažką atimti iš gynybos išlaidų ir skirti kitiems tikslams, yra nesusipratimas.
– O kodėl apie tai visgi kalbama? Kodėl pasigirsta tokios kalbos? Ar, jūsų manymu, tai yra situacijos nesuvokimas, ar tiesiog apisprendimas žaisti atskirą žaidimą – pasiūlyti planuojamą gynybos biudžetą sumažinti iki 5 procentų?
– Man sunku komentuoti žmones, kurie kelia tokias idėjas. Gal jie nori sujaukti pačią diskusiją. Bet manau, kad visada galima išvengti tos painios diskusijos labai aiškiai identifikuojant dalykus. Taip, galbūt galima tam tikrais atvejais priešinti dalykus, kurie yra susiję su ta pačia trinkelizacija arba kelių tiesimu. Čia turime labai aiškiai atriboti, kas yra tikrai skirta mūsų gynybos išlaidoms ir priskirta mūsų gynybos išlaidoms, o kas turi netiesioginį ryšį su mūsų gynyba. Visa tai galima padaryti. Bet šiuo atveju, kada mes kalbame ne apie kelių tiesimą, o apie oro gynybos sistemas, manau, kad čia diskusija ir turėtų pasibaigti. Tai yra mūsų gynybos biudžeto sudėtinė dalis. Ir kaip ji bus paskirstyta, ir kaip tos priemonės bus paskirstytos tarp atskirų institucijų ir minėtų tarnybų, kurios yra atsakingos už oro erdvės priežiūrą, čia jau kitas klausimas. Bet dėl gynybos biudžeto finansų prasme viskas turėtų būti aišku dabar.
– Pereikime prie situacijos pasienyje. Lietuva likusius pasienio punktus su Baltarusija uždarė spalį. Tai padarė dėl besikartojančių kontrabandą gabenusių oro balionų skraidymo į šalies teritoriją. Trečiadienį, Vyriausybės nutarimu, siena veikiausiai bus atidaryta. Ar jūs pritariate šiam sumanymui ir sprendimui?
– Mes juk sienas uždarėme ne šiaip dėl to, kad norime eskaluoti santykius ir kelti įtampą. Atvirkščiai – Lietuva buvo už tai, kad įtampa būtų mažinama, nes jos ir taip pakanka. Priežastis ir chronologija turbūt yra visiems žinoma. Patyrę tam tikrą hibridinę ataką, kuri kelia didelį pavojų mūsų žmonių saugumui, mes stengiamės turėti stiprią reakciją dėl to, kad nusiųstume labai aiškų signalą Baltarusijos pusei: mes nesutinkame su tokios veiklos toleravimu iš jų pusės. Supraskime, kad šalia esanti valstybė yra valstybė, kurioje viskas kontroliuojama. Kontrabandą taip pat būtų galima užkardyti, jei tam būtų bent menkiausias noras. Nepaisant to, didžiąją lapkričio mėnesio dalį mes matėme nuolat sustabdomą Vilniaus oro uosto veiklą. Dėl tos priežasties, kad oro balionai vos ne kiekvieną vakarą kilo ir patekdavo į tą ruožą, kuris jau yra susijęs su oro transportu keliaujančių žmonių saugumu. Tada buvo priimti sprendimai iš pradžių laikinai, o po to ir ilgesniam laikui uždaryti sienos punktus. Dabar mes pamatėme ir tai galima identifikuoti, kad bent jau pastarąją savaitę oro balionų incidentų yra pastebimai sumažėję.
– Dėl ko?
– Geras klausimas. Aš lygiai tokį patį klausimą uždaviau pats sau ir paprašiau kolegų patikrinti.
– Ir kokios buvo meteorologų...
– Meteorologinės sąlygos arba gana palankios, arba palankios šiai veiklai tęsti. Kitas dalykas... Mus pasiekianti informacija leidžia manyti, kad kita pusė visgi ėmėsi tam tikrų žingsnių, kad ši veikla, jei ir nebūtų visiškai užkardyta, tai bent būtų pasiųstas labai aiškus signalas. Tai taip pat buvo priežastis, dėl ko šių incidentų sumažėjo. Dar vienas aspektas, kuris taip pat įdomus – net ir tais atvejais, kada oro balionai visgi pakyla, jie pripildomi tokių mastu, kad leistųsi iškart pasiekę sieną. O kartais net nusileidžia ant koncertinos. Ką tai reiškia? Matyt, neteisėtą veiklą vykdantys piliečiai nenori susilaukti problemų ir stengiasi balionus nutupdyti į tas vienas, kurios tiesiogiai su oro transporto rizika nėra susijusios. Tartum savotiškai parankesnė jų veikla, net jei ji ir neteisėta.
– Jūs sakote, kad, visgi, dėl Lietuvos veiksmų ir pastangų Baltarusija pakeitė savo požiūrį į leidžiamus balionus. Viešojoje erdvėje vyksta diskusija, teigiama, kad sienos uždarymui buvo nepasiruošta, kad buvo nepasiruošta lipti tais vadinamaisiais eskalacijos laipteliais, galbūt nebuvo apsidrausta ir aiškiai nepranešta vežėjams apie uždarymą, kad jie ir jų turtas netaptų režimo įkaitais.
– Visada atsiras žmonių, kurie kritikuos bet kokį veiksmą ar valdžios sprendimą.
– O kaip jūs pats vertinate šį sprendimą?
– Aš vertinu kaip adekvatų sprendimą tiek laikinai – duodant tam tikrą signalą bei galimybę kitai pusei sureaguoti, tiek ilgesniam laikui uždarant sienos praėjimo punktus. Kaip žinote, Lenkijos pusė padarė tą patį. Tiesa, praėjusį sekmadienį atidarė. Visa tai yra mūsų svertas, kaip mes galime reaguoti į situaciją. Aš esu įsitikinęs, kad mėginimas užkalbėjimais, prašymais ar kažkokiais raginimais (paveikti – ELTA) visada yra mažiau efektyvus, nei parodymas labai aiškiai, kad mes šios veiklos netoleruosime ir mes su tuo kovosime. Ar tik Lietuvos sprendimai turėjo įtakos kitai pusei? Ne. Dirbdami su mūsų partneriais – reikia paminėti JAV – mes pasiekėme rezultatą. Mūsų partneris savo kanalais taip pat davė Baltarusijos pusei labai aiškiai suprasti, kad jie traktuoja šią veiklą kaip hibridinę ataką. Lygiai taip pat kaip ir Lietuva tai traktuoja ir mūsų didysis sąjungininkas – JAV. Manau, kad Baltarusijos pusei tai taip pat turėjo padaryti įspūdį, nes Baltarusija aiškiai siekia normalizuoti savo santykius su tomis Vakarų valstybėmis, kurios ieško tam tikrų diplomatinių kontaktų su autokratiniu režimu.
– Tokias situacijas galima laikyti tam tikru lakmusu. Pavyzdžiui, pamatuoti sąjungininkų empatiškumą Lietuvos situacijai. Jūs sakote, kad Lietuvai pavyko sutelkti sąjungininkus: Lenkiją, JAV, kad padėtų su hibridine ataka susidūrusiai Lietuvai. Bet yra keliančių klausimus, kodėl Lenkija negalėjo šiek tiek luktelti su sienos uždarymu.
– Lenkija buvo numačiusi sienos punktus atidaryti gerokai anksčiau, tačiau solidarizuodamasi su mumis laikė tuos punktus uždarytus iki praėjusios savaitės pabaigos.
– Jums gal teko bendrauti šiuo klausimu su Lenkijos vadovu?
– Tai ne prezidento lygio klausimas, tai Vyriausybių klausimas. Ir iš tikrųjų tokie kontaktai buvo, aš juos sveikinu, nes Lenkijos pusė visais atvejais yra pasirengusi su Lietuva glaudžiai bendradarbiauti. Nors, be abejo, Lenkijos pusė taip pat turi savo interesų ir kaip tik šiuo metu žinome, kad yra daromi žygiai dėl politinių kalinių paleidimo, įskaitant ir lenkiškos kilmės asmenų paleidimą iš Baltarusijos kalėjimo. Šis procesas yra tęstinis ir jis yra visoje šioje dėlionėje svarbus. Apie JAV aš minėjau, buvo Europos Sąjungos (ES) sąjungininkai, buvo tiek Europos Vadovų Tarybos prezidento kreipimasis, tiek Europos Komisijos kreipimasis. Visą šį solidarumą arba tarptautinę opiniją mes aktyvavome ir manau, kad padarėme tai laiku ir tai turėjo įtakos požymiams... Nedrįsčiau teigti, kad tai jau visiška deeskalacija ir jau dabar nebebus kitų procesų. Bet šiuo metu mes galime teigti, kad veikla yra aprimusi, ir dabar žiūrėsime, kiek ši situacija liks tvari.
– Jei ji neliks tvari, ar yra algoritmas...
– Algoritmas yra labai paprastas. Baltarusijos pusė aiškiai žino – jei mes pamatysime eskalacijos pastangas, jei bus vėl imtasi veiklų, kurias mes įvertinsime kaip hibridines atkas, sienos atidarymas gali vėl virsti jos uždarymu.
– Valdančiojoje daugumoje pasigirsta diskusijų tiek dėl užsienio politikos trajektorijos, tiek dėl mūsų jau šiek tiek aptarto nesutarimo finansuoti gynybą... Galbūt nepavadinsiu to per skambiai, bet tai yra tam tikros atakos valdančiosios daugumos viduje. Ar jums neatrodo, kad jų dabar yra šiek tiek daugiau nei buvo Gintautui Paluckui vadovaujant socialdemokratams ir Vyriausybei?
– Visada yra balsų arba partijų, kurios norėtų išryškinti savąją poziciją ir išarti kažkokią savą užsienio politikos vagą. Bet žinote, erdvės laisvė šioje srityje yra pakankamai nedidelė ir tai yra veikiau privalumas, o ne trūkumas. Mūsų užsienio politikos principai yra susiformavę, nusistovėję. Tai labai aiškus prioritetas transatlantiniam ryšiui ir mūsų puikūs santykiai su JAV, mūsų aktyvus darbas ES formatu ir, be jokios abejonės, gerų dvišalių ryšių palaikymas su Baltijos valstybėmis ir Lenkija. Čia aš nematau nė menkiausio poreikio kažką keisti ir permodeliuoti. Baltarusija, Rusija – taip, mes turime visuomenėje dalį žmonių, kurie galvoja šiek tiek kitaip, kurie kitaip vertina karo Ukrainoje priežastis, kurie kitaip vertina Rusijos agresyvią veiklą ir kurie turi kitokį požiūrį į mūsų santykius su kitu Rytų kaimynu – Baltarusija. Kelti šituos klausimus, aš manau, demokratinėje visuomenėje gali visi, tačiau kai tokius klausimus pradeda kelti vienas iš valdančiosios koalicijos partnerių, be abejo, kyla klausimų, koks yra viso šito tikslas. Ar mėginama kvestionuoti, ar mėginama tiesiog išsiskirti kitokiu savo požiūriu ir galbūt padaryti įspūdį savo elektoratui? Bet kuriuo atveju, kad ir kaip bebūtų, tai tikrai nesuteikia solidumo pačiai užsienio politikos krypčiai. Nors negalėčiau dramatizuoti ir teigti, kad tai kelia klausimų visiems valstybių vadovams Europoje. Mes taip tvirtai jos laikomės, kad vieno ar kito politiko pasisakymai čia kažkokių esminių problemų nesukuria.
– Bet sutiksite, kad vidaus politikos lygiu daug sumaišties įneša tam tikri politiniai veikėjai. Aš pamenu, kai buvo permontuojama valdančioji koalicija, pasitraukus G. Paluckui ir nusprendus toliau dirbti su „aušriečiais“, buvo tam tikra diskusija, ar „Nemuno aušra“ vis dar kelia riziką. Buvo tarsi konstatuota tiek iš socialdemokratų, tiek iš Prezidentūros, kad rizikos lygis yra sumažėjęs. Vertinant tai, kas vyko per pastaruosius kelis mėnesius, ar galima vis dar sakyti, kad „Nemuno aušra“ nekelia politinių rizikų ar rizikų tose sferose, apie kurias buvo kalbėta iškart po Seimo rinkimų?
– Žinote, galima dar ir pasiginčyti, ar nebuvo pakankamai daug šito naratyvo apie vienos iš valdančiosios koalicijos partijų vadovo antisemitizmą tuo metu, kada buvo formuojama 19-oji Vyriausybė. Net pats koalicijos formavimas buvo kvestionuojamas, nes šios partijos buvimas buvo traktuojamas kaip tam tikra užsienio politikos problema. Šis aspektas kažkaip pastaruoju metu nublėso, atsirado nauji. Aš matau čia labai aiškią priežastį. 19-oji Vyriausybė žlugo dėl to, nes žlugo jos vadovo politinė karjera. Tada reikėjo formuoti 20-ąją Vyriausybę ir jos formavimo metu būta nemažai problemų, perturbacijų, kurios, be abejo, pagilino tam tikras priešpriešas arba tam tikrus konfliktus tarp valdančiosios koalicijos. Dėl to, kad teko persiderėti dėl ministerijų, šių derybų metu buvo visokiausių ir nesusipratimų, ir mainų, ir tam tikro nepasitenkinimo, kad vienas iš koalicijos partnerių, „Nemuno aušra“, tartum neturi tų trijų ministerijų, kaip jai buvo pažadėta. Tačiau, tiesą sakant, jie patys kalti, nes kultūros ministras savo veikla iš karto padarė savo tolesnę karjerą nebeįmanomą ir todėl atsitiko, kaip atsitiko. Šiandien mes turime suformuotą in corpore 20-ąją Vyriausybę. Bet tos nuoskaudos iš pastarųjų kelių mėnesių sudėtingo Vyriausybės formavimo liko. Galbūt šios nuoskaudos dabar išsiveržia būtent šia retorika, apie kurią mes šiandien kalbame.
– Jūsų požiūriu, socialdemokratų lyderiai, Vyriausybės lyderė – premjerė Inga Ruginienė – kontroliuoja situaciją valdančiojoje daugumoje?
– Aš manau, kad iš principo taip. Dar kartą kartoju – jei vienokie ar kitokie pasisakymai užsienio politikos klausimais kelia tam tikrų klausimų diplomatinėms atstovybėms, kurios dirba Lietuvoje, tai aš, kaip prezidentas, dalyvaujantis įvairiausiuose forumuose, bendraujantis su užsienio valstybių vadovais, niekada nesusilaukiau klausimo apie tai, kas yra Žemaitaitis, kokiai pozicijai jis atstovauja. Tokių klausimų niekada nebuvo. Žinoma, jei tokie klausimai pradėtų kilti mano kolegoms, tai sakyčiau ir šaukštai po pietų – reikėjo anksčiau spręsti nesutarimus, kad šie atgarsiai nepatektų į tokį aukštą lygį. Todėl aš manau, kad valdančiojoje koalicijoje turi būti tam tikra užsienio politikos diskusija, jei kyla klausimų, aš manau, kad visiškai normalu pabendrauti ir aptarti svarbiausias mūsų užsienio politikos gaires. Netgi pats esu pasirengęs tokiam susitikimui.
– Bet sumaištis ne tik apie užsienio politiką ar požiūrį, kokia ji turėtų būti. Ponas Mindaugas Sinkevičius užsiminė, kad kartais geriau iš vis nekomentuoti Remigijaus Žemaitaičio, nes šis supyks ir prasidės diskusija. Ar nėra čia stručio pozicija? Žmogus kalba bet ką, užsienio reikalų ministrą poną K. Budrį vadina jūsų buvusiu durininku – ir niekas nieko nesako, apsimeta, kad nieko nėra.
– Kartais mes įklimpstame į metaforų žaidimus ir stengiamės vienas kitą užgauti kaip galima skaudžiau. Manau, kad dabar ne ta situacija, kai reikėtų mėtytis tokiais skambiais epitetais. Juo labiau – su tokia neigiama konotacija. Reaguoti reikia. Tiesą sakant, mes esame laisvoje šalyje, laisva žiniasklaida gali laisvai kelti klausimus tuos, kurie jai rūpi. Mes privalome pateikti atsakymus. Kadangi klausimai keliami dažnai, tenka dažnai komentuoti, gal kartais ir susidaro įspūdis, kad vien tik apie tai ir komentuojame. Bet, toli gražu, negyvename tik vienos iš koalicijos partijų vadovo pasisakymais. Yra daug dalykų, kurie vyksta lygiagrečiai: biudžeto svarstymas, oro gynybos sistemų tobulinimas, kova su meteorologiniais balionais. Visa tai vyksta šiandien ir tai vyksta konstruktyviuoju būdu.
– Prezidente, jūsų prerogatyvoje yra skirti generalinį prokurorą. Koks bus jūsų sprendimas: palikti dabar Prokuratūroje dirbančią Nidą Grunskienę, kuri nuosekliai medžioja parlamentarų „čekutininkų“ skalpus, ar ieškoti kito kandidato?
– Aš dar galutinio sprendimo nepriėmiau, kadangi dar turiu maždaug mėnesį laiko. Be abejo, apie tai aš dabar galvoju. Nida Grunskienė, kaip generalinė prokurorė, pasiekė labai daug. Pasakysiu vieną dalyką, apie kurį mes gal nesusimąstome. Atkreipsiu į tai dėmesį, nes tai pakankamai simboliška. Visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje buvo kalbama apie kišeninius generalinius prokurorus. Mano klausimas jums – ar per pastaruosius penkerius metus buvo kalbama apie generalinį prokurorą kaip kišeninį? Nesvarbu, kieno kišenėje jis būtų: ar premjero, ar prezidento, ar dar kažkieno. Apie tai kalbama nebuvo. Ir tai yra didelis Nidos Grunskienės nuopelnas, kad mes atitolome nuo to įsivaizdavimo, kad generalinis prokuroras yra kažkieno interesų aklas vykdytojas. Taip, jai teko imtis atsakomybės ir kelti bylas, klausimus dėl parlamentarų neliečiamybės. Tai niekada nepadarys jos populiaria parlamentarų akyse. Bet šitoje vietoje mažiausiai kuo galima apkaltini generalinę prokurorę, (tai – ELTA) tendencingumu ar „užsisėdimu“ ties kažkurios vienos partijos atstovais. Dėl to, aš manau, Nida Grunskienė liks vienas iš tokių rimčiausių kandidatų dar vienai kadencijai.
– Kaip suprantu, jūsų požiūris yra labai teigiamas.
– Mano požiūris yra teigiamas.
– Bet jei, visgi, nuspręstumėte siūlyti jai tęsti darbus, reikės Seimo pritarimo.
– Visa tai suprantu, ne vakar gimęs. Visa tai aš puikiai suprantu ir žinau, kad bus nemažai žmonių, kurie yra nusiteikę prieš dėl mano minėtų priežasčių. Bet norėčiau, kad ir Seimo nariai vadovautųsi valstybės interesais ir būtų suinteresuoti, kad Generalinė prokuratūra sklandžiai ir efektyviai dirbtų savo darbą.
– Kiek tikėtina, kad jie vadovautųsi? Vaikštant po Seimo koridorius galima išgirsti, kad jūsų siūlyto pono H. Šinkūno kandidatūra į Konstitucinio Teismo teisėjus buvo tam tikras kerštas ir dėl jūsų vetuotų pataisų „čekutininkams“, tiek dėl jūsų išsakytos kritikos socialdemokratų sprendimui į Konstitucinio Teismo teisėjus deleguoti poną J. Sabatauską. Nesunku įsivaizduoti, kad kerštas poniai N. Grunskienei, kuri per pastaruosius mėnesius atėjo ne kartą į Seimą, būtų aiškus.
– Mano santykiai su socialdemokratų partija, kaip ir su kitomis valdančiosios koalicijos partijomis, nėra kaip numirėlio kardiograma. Santykiai tikrai yra dinamiški. Kartais būna tam tikri probleminiai laikotarpiai, kartais mes labai sklandžiai bendradarbiaujame visais klausimais. Aš neturiu lūkesčių, kad šie santykiai visada bus pastoviai vienodai geri. Tačiau mano retorika, įstatymo vetavimas – tai nebuvo kažkas asmeniškai nukreipto prieš socialdemokratų partiją. Kaip tai buvo suvokta ir kaip tai buvo priimta – tai jau kitas klausimas. Todėl aš noriu dar kartą apeliuoti į aukštesnės prabos interesus – tai noras turėti nepriklausomą Generalinę prokuratūrą ir noras turėti tokį generalinį prokurorą, kuris nebėgs ir telefonu neskambins klaustis politiko nuomonės, kaip jam čia geriau elgtis vienu ar kitu atveju. Jis turi įstatymus, jis laikosi jų raidės ir jis daro net ir tuos sprendimus, kurie padarys jį pakankamai nemėgstamu tam tikrų politikų gretose. Tikiuosi, kad šias diskusijas mes turėsime ateityje. Nekalbėkime apie tai, kaip jau įvykusį faktą. Aš tikrai turiu daugiau kandidatų – nenoriu jų įvardinti. Aš turiu daugiau kandidatų ir apie juos taip pat būtų galima kalbėti. Tačiau tai turėtų būti tinkamu laiku, kada bus padaryti spendimai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
