Apie tai prezidentas ketvirtadienį kalbėjo išskirtiniame interviu TV3 laidai „Dėmesio centre su Edmundu Jakilaičiu“.
Prezidente, ar per pastarąsias kelias savaites turėjote galimybę bent telefonu aptarti tuos politinius įvykius, kuriuos sukėlė TS-LKD lyderiai? Turiu omenyje Gabrielių Landsbergį ir Ingridą Šimonytę.
Labai teisingai pasakėte – tai buvo TS-LKD surežisuota ir atlikta melodrama ar drama. Jie apie savo šios dramos tikslus manęs neinformavo. Ir, tiesą sakant, šioje dramoje jau ir taip per daug veikiančiųjų asmenų, aš tikrai turiu, kuo užsiimti šiuo metu.
Reikia intensyviai ruoštis NATO viršūnių susitikimui, Lietuvoje viešėjo Vokietijos prezidentas, sulaukiau Lenkijos prezidento Andrzejaus Dudos skambučio su labai įdomiu pasiūlymu Lietuvai glaudinti mūsų karinį bendradarbiavimą. Kol kas negaliu plačiau apie tai kalbėti, nes reikia įvertinti ir mūsų galimybes.
Procesas vyksta, manau, kad šios politinės situacijos sprendimo algoritmai yra, jie visiems žinomi, šiuo metu apie juos daug rašoma viešojoje erdvėje. Manau, kad sprendimai bus surasti, Lietuva toliau gyvuos, kurs ir eis pažangos keliu.
Suprantu, kad jūs apie šią situaciją žinote lygiai tiek pat, kiek visi kiti mūsų laidos žiūrovai.
Galima pasakyti taip ir dėl to, tiesą sakant, nekvaršinu sau galvos.
Kaip jūs tai aiškinate ir vertinate?
Manau, kad tas sprendimas gimė spontaniškai po to, kai mes pasakėme, kad Povilas Mačiulis palieka mūsų komandą dėl to, kad atsidūrė šios istorijos verpete taip pat. Povilas ir pats pademonstravo iniciatyvą, nes jis suprato, kad negalime reikalauti laikytis aukštų etikos standartų iš kitų jeigu patys nesilaikome. Mes tokiam sprendimui pritarėme, jis buvo pritartas.
Po to tikėjomės, kad panašūs sprendimai gims ir Vyriausybėje. Tai yra, trys ministrai, kurie atsidūrė šios krizės šešėlyje, paliks savo vietas. Bet nueita visiškai kitu keliu ir šiandien visi tik imasi už galvos ir svarsto, ką čia norėta padaryti ir kokie yra galutiniai šių sprendimų tikslai.
Bet kuriuo atveju, tokiu atveju provokuojami išankstiniai rinkimai, kas savaime nėra jokia pasaulio pabaiga. Nemažoje dalyje net ES valstybių tokia opcija egzistuoja. Visai neseniai vietos rinkimai pasibaigė nesėkme Ispanijos premjero Pedro Sanchezo partijai ir iš karto kalbama apie pirmalaikius rinkimus norint užsifiksuoti situaciją tokią, kokia ji yra.
Taip, Lietuvoje buvo daug išmėginimų ir iššūkių per pastaruosius keletą metų. Galbūt kai kurios partijos pavargo būti valdžioje, kai kurie politikai pradeda reaguoti ne visiškai adekvačiai į situacijos pokyčius. Galbūt tikrai ateina laikas, kai reikia pažvelgti į viską naujomis akimis ir įvertinti tą rinkėjų pasitikėjimą, kurį atskiros Lietuvos partijos šiuo metu turi.
Prie bendresnio vertinimo, žinoma, prezidente dar sugrįžime. Tas aukšto standarto, apie kurį jūs kalbate, demonstravimas. Ar aukštas standartas yra atsistatydinti, ar pirmiausia grąžinti lėšas, kurių negali pagrįsti?
Turbūt jeigu grąžini lėšas, jau pripažįsti, kad kažką padarei ne taip. Savaime į valstybės biudžetą mes be priežasties pinigų nemokame. Arba tai yra mokesčiai, arba tai yra tokiose situacijose susidarę klausimai.
Atsistatydinimas pirmiausia yra politinė reakcija. Taip, iš tikrųjų, galbūt Povilas Mačiulis galėjo ir neatsistatydinti ir elgtis taip, kaip šiandien elgiasi kai kurie ministrai, sakyti, kad negalite įrodyti, jog jūs negalite įrodyti, kad buvau kaltas.
Kaip ne kartą sakiau, turbūt politikoje standartas turi būti laipteliu aukščiau ir turi įrodyti, kad esi nekaltas. Pats politikas turi įrodyti, (kad yra – red. past.) nekaltas. Nėra taip, kaip visais kitais atvejais, jeigu tau neįrodoma, kad esi kaltas, automatiškai esi ne kaltas.
Mes galvojame, kad reikia elgtis šitaip, kiti galvoja kitaip. Bet kuriuo atveju, suduotas dar vienas smūgis pasitikėjimu valdžios institucijomis. Džiaugtis dėl to nematau jokio pagrindo. Bet šioje situacijoje turime ieškoti išeičių.
Net ir tokia kardinalia forma pateikti konservatorių sprendimai šiandien yra svarstytini. Dėl to nedaryčiau pasaulinės tragedijos. Mes galime svarstyti ir išankstinių rinkimų opciją, jeigu dėl vienokių ar kitokių priežasčių to nepavyktų padaryti Seime – Vyriausybės atsistatydinimas. Vėlgi keletas scenarijų – su senąja premjere ar su nauju premjeru, galbūt technokratiniu žmogumi.
Visi dalykai yra priimtini, bet svarbu, kad tai neužsitęstų pernelyg ilgai. Aš jau žvelgiu į šių metų rudenį ir žvelgiu ne tik per šaltojo sezono perspektyvą, bet pirmiausia per biudžeto prizmę. 2024 m. biudžetas, nors galbūt skamba banaliai, bus nepaprastai svarbus, nes tai bus mūsų ekonomikos, patekusios į recesijos gniaužtus, biudžetas, jį reikia parengti kaip visus kitus biudžetus, atsakingai, įvertinti galimybes, kartu nepamiršti socialinės politikos tikslų.
Bus labai sunkus darbas, tam reikės ir laiko, ir pastangų, svarbiausia – politinės valios. Jeigu mes būsime tuo metu išsitaškę arba kažkur tarp vienos atsistatydinusios Vyriausybės, išankstinius rinkimus paskelbusio Seimo ir neįvykusių kitų Seimo rinkimų, šitame laikotarpyje tikrai bus sudėtinga.
Apie emocijas, emocijomis grįstą sprendimą jūs jau kalbėjote, bet ar greta to negali būti kažkoks strateginis ar pseudostrateginis žingsnis galvojant, kad TS-LKD, kol nepasijuto recesija, galėtų sulaukti didesnio rinkėjų palankumo nei po metų, kai ekonominė situacija galbūt nebus tokia gera?
Gerbiamas Edmundai, aš nenoriu būti politologas, mes turime daug gerų politologų Lietuvoje. Jie įvertins, iškels savo hipotezes. Aš galiu pasakyti, kad pasakius A, turime pasakyti B. Kitaip tariant, jeigu sprendimo būdai yra pasiūlyti, turime rinktis vieną iš tų sprendimo būdų ir tikrai norėsiu labai aktyviai tų būdų ieškant dalyvauti, ypatingai kai kalbame apie naujos Vyriausybės formavimą.
Išankstinių rinkimų paskelbimas nėra prezidento dispozicijoje išskyrus vieną atvejį, kai skelbiamas nepasitikėjimas Vyriausybe, Vyriausybė kreipiasi į prezidentą. Neatmesčiau, kad tokia tikimybė taip pat yra, galbūt ir ne labai didelė, bet yra. Svarbiausia, kad tuo atveju, kuomet Vyriausybė atsistatydins, prezidentas imasi formuoti kartu su Vyriausybės vadove/-u kabinetą. Ministrų atranka bus labai svarbi mano darbo dalis.
Turbūt būtų sudėtinga įsivaizduoti, kad Ingrida Šimonytė liktų premjero poste po šių konkrečių pareiškimų.
Viskas įmanoma.
Teoriškai taip, įmanoma viskas. Kaip jūs vertinate kitų partijų, išskyrus TS-LKD laikyseną, poziciją šioje istorijoje?
Nežinau, kiek jos nuoširdžios. Kartais mėginama rasti priežasčių likti dar ilgiau ir likti iki kadencijos pabaigos. Tai galbūt kartais įpakuojama į solidžius politologinius paaiškinimus. Nepaslaptis, kad nemažai daliai šių Seimo narių teks pasitraukti iš Seimo dėl vienokių ar kitokių priežasčių – dėl to, kad jie nepateks sąraše į pakankamai aukštas vietas, dėl to, kad jų partijos patirs nesėkmę ir t.t.
Matyt, kad tie vieneri metai iki kitų rinkimų gali būti argumentas, kodėl dar norima pabūti. Šioje vietoje turime pripažinti, kad mūsų išankstinių rinkimų institutas Lietuvoje praktiškai neveikia, nes 30 metų mes niekaip negalime juo pasinaudoti. Tai galbūt yra gera užduotis ir geras pretekstas padiskutuoti konstitucinės teisės specialistams, bet faktas yra toks.
Kalbama apie politinės sistemos perkrovimą, apie tokį poreikį. Jūsų nuomone, ką reikėtų pirmiausia perkrauti?
Žinote, tas perkrovimas man apskritai kaip terminas man nepatinka. Gali būti, kad perkrovus kompiuteris apskritai nebeįsijungia, visokių ten kartais techninių kliūčių iškyla. Tai šiuo atveju kalbėkime apie tai, kad taip – atsinaujinimas yra reikalingas, tačiau aš iki šiol negaliu suprasti, kodėl tikslas išsaugoti eilinį Rajaną tampa kažkokiu specialiu politikos tikslu.
Kitaip tariant, mes jau turėjome ne vieną atvejį, kuomet galėjo būti priimti drąsesni ar principingesni sprendimai, tačiau, tiesą sakant, net nenoriu diskutuoti ar svarstyti, kokios priežastys lėmė, kad šis tikslas (negalima atleisti nė vieno ministro) tapo šios Vyriausybės veiklos leitmotyvu.
Šioje situacijoje lygiai taip pat atsitiko, kuomet vietoje to, kad tą atsinaujinimą užtikrintų kai kuriems ministrams pasakant „ačiū už jūsų nuoširdų darbą, bet mes matome savo ateitį su kitais ministrais“, nueita visiškai kitu keliu, ir, kaip matome, sunkiai prognozuojamu keliu.
Galvoju, kad yra dvi alternatyvos. Atsinaujinimas arba, kaip vadinama, perkrovimas, gali vykti tiesiog natūraliai, kaip vyksta daugelyje Vakarų demokratijų, arba gali vykti pakankamai brutaliu ir sunkiai prognozuojamu būdu, kaip vyksta Lietuvoje.
Manau, kad tai yra tiesiog kitoks politikos įsivaizdavimas, jeigu apskritai tai, kas vyksta galima pavadinti politika.
Prezidente, minėjote savo pokalbį su Lenkijos prezidentu Duda. Sakėte, kad negalite atskleisti jokių detalių. Paklausiu visiškai bendrai. Ar gali būti, kad Lenkija svarstytų galimybę turėti Lietuvoje savo karinius pajėgumus?
Kalbame apie glaudesnį bendradarbiavimą saugumo karinėje srityje. Kokia forma ir kaip – taip, mums dar reikia tai apsvarstyti.
Ar tai gali būti bendras dalinys ar kažkas?
Mes galime kalbėti apie įvairius modelius. Tai gali būti rotaciniai, nuolatiniai modeliai. Turbūt suprantama, kad pradedame nuo pradinių bendradarbiavimo formų ir po to norėsime gilinti tą bendradarbiavimą.
Tiesą sakant, aš labai tuo džiaugčiausi, nes mes tikrai pasiekėme gerą santykių su Lenkija dinamiką ir karinėje, saugumo srityje, ypatingai dabartinėmis aplinkybėmis pasinaudoti šiuo puikiu įdarbiu būtų tikrai prasminga.
Ar daugiau Lenkijos Lietuvoje būtų vienas iš strateginių Lietuvos tikslų?
Manyčiau, kad tikrai taip. Nematau čia jokios kontradikcijos su kitais mūsų tikslais, konkrečiai bendradarbiaujant su Vokietija. Šioje vietoje teko įdėti nemažai pastangų, kad grįžtų normalus bendradarbiavimo tonas, temperatūra. Vizitas patvirtino, kad yra visiškai geranoriškas nusiteikimas iš Vokietijos pusės dirbti toliau. Būtų neracionalu tam trukdyti.
Dėl Vokietijos brigados Lietuvoje. Ar galėtumėte reziumuoti dabartinį statusą?
Iš tikrųjų, kaip pasakė Vokietijos prezidentas, apie tai su juo kalbėjome tete-a-tete susitikime, jie laukia mūsų sprendimo įgyvendinimo ir jie puikiai žino mūsų planus dėl Rūdninkų, Ukmergės, Panevėžio, Klaipėdos. Jie mato, kad mes dedame pastangas ir adaptuosis, prisiderins prie mūsų sprendimų puikiai suprasdami, kad mes kuriame infrastruktūrą ne tam, kad ji stovėtų tuščia.
Vien faktas, kad mes darome darbus, o jie tuos darbus vertina teigiamai, yra tam tikras garantas, kad Vokietijos karių čia rasis vis daugiau ir daugiau. Tikiuosi, kad įgyvendinus viską iki galo galėsime vėl konstatuoti situaciją ir pasakyti, kad komunikatas gali būti įgyvendintas visu 100 proc., nes jis taip ir numato.
NATO viršūnių susitikimas. Daug vilčių visuomenėje, kurios dauguma remia Ukrainos pastangas tapti NATO nare. Ar šis susitikimas, žinant visus lūkesčius, nebus nuviliantis ta prasme, kad Ukraina neišgirs nieko konkretesnio?
Aš manau, kad mes truputį kaitiname situaciją. Nežinau, ar dėl to, kad Lietuva yra viena iš karščiausių Ukrainos rėmėjų. Vokietijos prezidentas sakė – mes tikrai žavimės jūsų visuomenės vieningumu remiant Ukrainą, ko galbūt nėra kitose ES valstybėse.
Be jokios abejonės, lūkesčiai yra dideli, tačiau supraskime viena. Vilniaus viršūnių susitikimas nereiškia, kad Vilnius priiminės sprendimus. Vilniaus viršūnių susitikimas reiškia, kad sprendimus priims 31, galbūt ir 32 valstybės. Šiandien pasakyti, kad visos jos yra už tai, kad sprendimas dėl Ukrainos pažangos NATO kelyje būtų 105 proc., taip nėra.
Šiandien pati Ukraina supranta, kad sprendimas dėl visiškos narystės Vilniaus viršūnių susitikime yra neįmanomas, nes šalis yra kare. Reiškia, natūraliai kyla klausimas dėl 5-ojo straipsnio aktyvavimo. Ir tada mes kalbame apie tai, ką mes galime padaryti, kad Ukrainos lūkesčiai nebūtų nuvilti.
Ukrainos lūkestis yra išgirsti ne tai, ką mes 15 ar 16 kartų sakėme, kad NATO durys yra atviros, o sukurti, pirma, tam tikrą saugumo garantijų mechanizmą. Antra, įvertinti perspektyvą ir sukurti tam tikrą institucinę aplinką Ukrainos artėjimui link NATO – tarybos ar komisijos forma.
Manau, kad šiuo požiūriu, mano lūkestis didžiausias yra, kad mes žengsime žingsnį toliau nei Madrido viršūnių susitikimas, kaip ir žengsime žingsnį toliau kitose srityse – priešakinės gynybos įgyvendinimo, regioninių gynybos planų patvirtinimo, gynybos išlaidų finansavimo klausimu. Jeigu mes vertiname visą mūsų uždavinių ratą kaip kompleksą, o ne tik paimame vieną iš elementų, Vilniaus viršūnių susitikimas turi puikią progą tapti tokiu pat istoriniu, kaip ir buvo Madride.
