Tris dešimtmečius vaistinėje dirbantis vyras pasakoja, jei tik galintis, visų pirma stengiasi į vaistinę atėjusiam žmogui padėti žodžiu ir patarimu, o ne įbrukti vaistą.
Ne tik Telšiuose, bet ir visoje Lietuvoje gerai žinomas vaistininkas teigia, kad dirbant mažesniame mieste santykis tarp žmonių kitoks, tačiau ir atsakomybė, ir žodžio svoris – dar didesnis.
„Pabandyk visus iš eilės apgaudinėti, netinkamai pasielgti, kiek tu pabūsi čia – metus, kaip koks mobilus vaistininkas, kai atvažiavai vieną dieną į vieną miestą padirbti, kitą dieną – į kitą? O kada čia gyveni pusę gyvenimo ir nebijai to žmogaus sutikti, tai jau yra geras bendrystės lygis“, – kalbėjo jis.
Vaistininkas daug kalba apie vaistažolių ir augalų naudingąsias savybes. Pašnekovas net juokauja, kad vaistininko diplomą duotų tada, kai kokį mėnesį žmogus sugebėtų išgyventi gūdžiame miške – ir prasimaitinti, ir pasigydyti, ir kitam padėti.
K. Beržinis – aktyvus visuomenininkas, užsiima švietėjiška veikla. Tačiau kiek apgailestaudamas konstatuoja, kad vaistininkams nebėra sąlygų būti tokiomis asmenybėmis, kaip buvo seniau.
„Labai džiaugiuosi, kad gyvenu Telšiuose, bendruomenėje, kur gali su kiekvienu susitikti, dalyvauti bendrose veiklose. Bet vaistininkai niekada nebebus tokie visuomenės veikėjai, kokie buvo dvidešimto amžiaus pradžioje. Šiais laikais vaistininko, kaip mokyklos ar organizacijos, kolektyvo steigėjo, nebepamatysim. Nes vien idėjos tam nepakanka, reikia ir finansų“, – konstatuoja jis.
Apie vaistininko darbą, įveiktą vėžį ir nuoširdų norą padėti kitiems – portalo tv3.lt pokalbis su Kęstučiu Beržiniu.
Nejausdami alkio nebemoka pasisotinti
Atrodytų, vaistininkai kaip niekas kitas turėtų gerai jausti metų laikų kaitą ir dalies sveikatos sutrikimų sezoniškumą pagal tai, kokių skundų ar sveikatos problemų vedini užsuka gyventojai. Ar taip ir yra?
Išties dabar mažiau jaučiame tą pulsą, nes metų laikai nebeužima tokios reikšmė žmonių gyvenimuose kaip anksčiau. Ir tas metų virsmas ir keturių metų laikų jausmas yra kažkiek atbukęs. Buvo anksčiau aišku, kada yra raugintų kopūstų laikas, pirmų svogūnų laiškų laikas, pirmosios žemuogės, pirmo agurkėlio laikas.
Seniau pavasarį išties jausdavosi, kai žmogus laukdavo, kada išsigręš sulos ir atgaus jėgas. Dabar to nebėra. Esame vitaminizuoti, įvairių produktų galime valgyti kiaurus metus, tad to virsmo kaip ir nebesijaučia, o labai norėtųsi.
Kitas klausimas nusėdus imunitetui, persirgus – ar valgai mėsos ir varškės? Ar suvartoji statybinių medžiagų? Sako, kad štai papildomai vartoja tą ir tą, bet jei nevalgai visaverčio maisto, kuriame bus baltymų, aminorūgščių ir iš jų gaminsis kraujo kūneliai, kaip atsistatys imunitetas?
Atrodo, dabar atėjo toks laikas, kai savyje turime sugeneruoti alkį. Koks paradoksas – alkis anksčiau buvo kaip bloga kasdienybė, o dabar dėl savo gėrio reikia dirbtinai jį sukelti. O organizmas medžiagas tinkamai priims tik tada, kai turėsime alkį ir poreikį joms.
Čia kaip ir su knyga: jei neturi poreikio skaityti, tai ir nejausi malonumo. Taip ir su maistu – jei neapsipili seilėmis prieš gražų, gerą, kvapnų kepsnį, tai ne taip jį kūnas ir įsisavins. Alkis reikalingas visur – kaip ir į bažnyčią: jei eini neturėdamas Dievo poreikio, iš to nieko gali nebūti.
Štai pirmi augalai, kurie prabus, plautė, dilgėlė – tai tikri mūsų kraujo kūnelių, kaulų čiulpų gaivintojai. Du pagrindiniai augalai pavasarį, kai esame nusilpę, dar ir visokiomis peršalimo ligomis prasirgę.
Kuo dar pavasarį patartumėte atstatyti sveikatą?
Kad būtų kokių stebuklų pavasarį? Viskas slypi paprastume. Tiems, kurie žiemą prasirgę nori atsigauti, skundžiasi, kad raumenys pradėjo nykti su amžiumi, kas reiškia, kad albuminų globulinų kraujyje nėra, eritrocitų nusėdimo greitis didžiulis, patariu eiti per pusnį į mišką aviečių šakų kirsti. Pats prisimenu vaikystę, kai kaime ant krosnies linkio vis būdavo padėtas arbatinis, ten primesta aviečių šakų ir stovėdavo ant karščio.
O dabar pasiskaitai ir mokslinę spaudą, rašo, kad greipfrutų žievės, aviečių kotai, braškių šakos, kuriuose esančius elagitaninus žarnyno mikroflora paverčia urolitinu, kuris mums baltymus augina. Tai koks turi būti niekingas aptiekorius, kad žmogaus neišgintum į mišką pasistiprinti? Pagal tai, kaip žmogus reaguoja, kai jam pasiūlai nueiti ko pasirinkti miške, gali pamatyti, kiek jam svarbi yra sveikata.
Kitas klausimas nusėdus imunitetui, persirgus – ar valgai mėsos ir varškės? Ar suvartoji statybinių medžiagų? Sako, kad štai papildomai vartoja tą ir tą, bet jei nevalgai visaverčio maisto, kuriame bus baltymų, aminorūgščių ir iš jų gaminsis kraujo kūneliai, kaip atsistatys imunitetas? Išties pikta, kad pagal konkurso sąlygas vaikus darželiuose iš esmės bet kokiu šlamštu maitina. Auga Lietuva, nauja karta, kuri turi būti stipri, protinga, bet nepasirūpinama, kad vaikai gautų žuvies, normalios jautienos nors kartą per savaitę.
Dabar rotavirusas siautėja, reikia pagalbos, atstatyti skysčių balansą, druskas, mineralus, o vaikai negeria rehidrono, sako, neskanus. Tada patari mamai nueiti nusipirkti stuburinių jaučių kaulų, dvi tris valandas virti, pasakoji, kaip daržoves po valandos ištraukti ir girdyti vaiką. Gal tai nuskamba ne visada gerai, bet tai yra neįkainojamos vertės patarimas. Su sultiniu gali vaiką atstatyti – gaus glicino, gliutationo, mineralų, aminorūgščių, geležies, cinko ir t.t.
Nupirk granatą, priešui atiduok visas sultis – sakau taip, kad žmogus geriau suprastų, kad tai nėra esmė, – o iš žievės ją su soda nuplovęs išvirk arbatos. Gaunasi rūgščiai karti, bet nuo viduriavimo padės. Ir sako, kad tikrai padeda. Čia jokios komercijos nėra, bet žinojimas, ką gali pasidaryti ir kas padės.
„Negalime išbėgti iš gamtos, užsidaryti toje pačioje vaistinėje“
Šiandien ne vienam pasiūlymas eiti į mišką žolelių ar šakelių gali tik sukelti šypseną – juk daug žmonių sulindę į miestus, ofisus, maisto tenueina iki prekybos centro. Galima sakyti, kad daug bėdų ir užpuola, kad esame nuo tos gamtos nutolę?
Išties taip ir yra. Žmogus 70 proc. sudarytas iš vandens, jei pas jį nebus sielos, neturėsime savy kokį būtume įskiepiję Dievą, tai jis bus paprasčiausiai vertikali pelkė. Mums gamta yra labai svarbi, negalime nuo jos visai nutolti ir išvažiuoti į miestus. Negalime išbėgti iš gamtos, užsidaryti toje pačioje vaistinėje. O ir su tuo pačiu vaistu ir emociją reikia perduoti – tą, kuo pats tiki.
O kaip patys žmonės reaguoja, kai pasiūlote kokią sveikatos bėdą pirmiau spręsti kokios žolelės pagalba – įsiklauso į patarimą ar geriau prašo tablečių?
Žmonių pasitikėjimas ateina su patirtimi. Pabandyk visus iš eilės apgaudinėti, netinkamai pasielgti, kiek tu pabūsi čia – metus, kaip mobilus vaistininkas, kai atvažiavai vieną dieną į vieną miestą padirbti, kitą dieną – į kitą? O kada čia gyveni pusę gyvenimo ir nebijai to žmogaus sutikti, tai jau yra geras bendrystės lygis. Ir tas išties veža – taip ne tik padedi, bet ir pats gerai jautiesi. Juo labiau grįžtamasis ryšis mažoje bendruomenėje yra kitoks.
Štai atėjo neseniai moteriškė, sniegą kasusi, per delną – žaizda, galvoju siųsti pas chirurgą, ten lyg papūliavę... Sakė, kad buvo pas chirurgą, anas pasakęs, kad katinų įbrėžimų negydo. O moteris pakankamoje neviltyje, tai surenku gydomąjį paketėlį – su šituo plausime, tvarstį dėsime, su tuo užsiklijuosime... Tai paėmė du tvarstukus ir po kelių dienų atėjo laiminga. Bet kai tik pirko viską, tai visas paketėlis kainavo 19 eurų. Oho – kokie pinigai! Bet, sakau, konsultacija – visiškai nemokamai (juokiasi). Bet tokių pajuokavimų kartais reikia ir tam, kad žmogus įvertintų gautą žodį, ne tik tai, kad prekę įsigijai. Ir kai po kelių dienų pamatai rezultatą ir laimę akyse, kad buvau teisus, nors gal ir chamiškai ką pasakei, tai apima džiaugsmas.
Jei nori bendruomenėje gyventi visą likusį gyvenimą ir pasilaidoti prie tako kapinėse, kad neitų ir nespjaudytų ir numirus vaikams nebūtų gėda, negali visko matuoti pinigais ir pardavimais.
Padeda kitiems, kiek gali, kad ramiai miegotų
Dažnai vaistininkui tenka „pasimatuoti“ ir daktaro batus? Kai pas gydytojus tokios didžiulės eilės, matyt, ne vienam esate pirma pagalbos stotelė.
Tą labiausiai įvertinome, kai prasidėjo COVID-19. Kai gydytojai atitolo ir daugiau buvo pasiekiami telefonu, mes tapome prieinami sveikatos specialistai, kada bent vizualiai matydami ir apklausinėję žmogų galėjome nukreipti su ta informacija. Nebus taip, kad skambinsi gydytojui, jis mes viską ir pakonsultuos, bet kai tą informaciją mes, turėdami kažkokį medicininį išsilavinimą, perduodame, atsiranda geresnis sprendimas. Tad savotiškai mūsų santykis su gydytojais ir žmonėmis šiuo laikotarpiu stipriai pašoko į viršų – vaistininkams prestižas ir emocinis pasitenkinimas užaugo.
Bet, panašu, kad kai kuriems gydytojams patiko telefoninis gydymas, tos įtampos ir nusivylimo visuomenėje nemažėja, tai kartais mums reikia ne tik tarpininkauti, paaiškinti, kad situacija nėra tokia, kaip susikurtas baubas. Būna, kad žmogus sako, jog pas daktarą prieis kokį kovo mėnesį. Klausiu, ar jau bandėt registruotis? Atsakymas – nebandžiau, bet, sakau, jei šiandien paskambinsit, vieną dieną jau būsite sutaupę. Tada ima svarstyti, kad galėjo paskambinti prieš savaitę, būtų greitesnis priėjimas. Dabar tas savo problemas linkę numesti kitiems – turiu bėdų, bet vis tiek neprieisiu, nes šiais laikais medicina štai tokia...
Sklinda kalbos, kad esate iš tų, kurie matydami bėdos ištiktą žmogų, stengiasi padaryti daugiau, nei jam priklausytų.
Vien dėl savęs, kad ramiai naktį miegotum, jei turi rimtus įtarimus, žinojimą ir nors mažiausią galimybę pagelbėti – tai ir darai. O tas gelbėjimas toks ir tėra – fotografuoji žmogų, kokią trofinę opą ir siunti žaizdų specialistui, jis padaro gydymo algoritmą. Šeimos gydytojas to net negydo, o vaistininkams gana dažnai tenka susidurti su tuo, su slaugomų ligonių susiformavusiomis pragulomis. Ir jaučiu, kad vaistininkai tokioje srityje įneša stiprų indėlį – taip tarpininkaujant gerų rezultatų galima pasiekti. Taip ir mūsų kompetencijos paauga, bet tam reikia laiko ir noro.
Gal šįkart vakarienės nepavalgysiu, paskaitysiu, paskambinsiu bičiuliui žolininkui pasitarti. Teko ką tik žmogų konsultuoti, kuris sunkiai išgyvena chemoterapiją. Dažniausiai žmogus apie tai ribotą kiekį informacijos gauna, nes tai ir ne chemoterapeutų reikalas, bet žmogui išgyventi, atlaikyti reikia. Tad vaistininkai didina savo kompetencijas, kad galėtų pagelbėti. Vien pasakymas, kad žalios arbatos puodelis, kiek galėtum išgerti iš ryto, jau padarys didelį dalyką. Vėl grįžtu prie aviečių šakų – nieko nekainuojantis reikalas, o padeda ir su vėžio ląstelėmis kovojant, ir širdį atstatyti patyrus infarktą.
Vienas telefono skambutis, drįsčiau sakyti, gal 80 proc. problemų gali išspręsti. Štai žmogus kažkokio konkretaus vaisto negauna kelis mėnesius, jo nėra ir kitose vaistinėse, su tokia problema susiduria ne vienas. Tada imi telefoną, paskambini daktarui ir sakai, kad to vaisto yra kitomis dozėmis, yra ir kita klasė, kuri atitiktų reikiamą poveikį. Jei daktaras geranoriškas, viskas greitai sutvarkoma – sako, net nežinojęs, kad tokia bėda, tuoj pat elektroninį receptą pataisys. Visur yra komunikacija – tai ne kažkoks kosminis reikalas, bet natūralus dalykas.
Vėžio diagnozė paskatino būti viltimi kitiems
Prieš kelis metus patekote į kitą barikadų pusę, pats stojęs į kovą su onkologine liga. Ko jus tai išmokė? Pasikeitė santykis į tą pacientą, žmogų, kuris ateina prašyti pagalbos?
Geriau, kad tokių pamokų nebūtų, bet kiekvienas turime savo kryželį, kurį tenka nešti. Požiūris keitėsi – jaučiuosi vertingesnis. Nesinori per daug tą neigiamą emociją kitiems perduoti, išskyrus supratimą ir empatiją, kito žmogaus būklės suvokimą, kad gali jam padėti turėdamas savo patirtį, ir būti viltimi. Tu žiūrėk, aš iš Viešpaties jau gavau 3 metus, o tu galvoji, kad tave mažiau myli? Sunku tau dabar, vemi, pykini, žinau, kas tai yra. Bet kaip vilties ambasadorius, ko gero, tam žmogui tu gali daugiau padėti nei žolelė ar vaistas. Tai, ko gero, didžiausia vertybė ir gal kaip iš aukščiau siųsta misija. Kiekvienas žmogus turi savo misiją – per skausmą ar džiaugsmą pasitarnauti artimam savo.
Turbūt drąsiau galite ne tik praktinius patarimus duoti tokio paties likimo žmonėms, bet ir padėti atskirti pelus nuo grūdų?
Yra toks žolelių mišinys, kurį žmonės darosi, kur reikia ir alijošiaus sulčių. Vaistinėje yra alijošiaus sulčių, kurios padarytos iš vidinio lapo dalies, jos padeda kosuliui gydyti, bet ne onkologiniams reikalams spręsti. O tam reikiamos medžiagos yra žievelėje. Tai žmogus nusiperka nepilnavertį dalyką, tam reikalui visai netinkamą. Pas mane namuose yra didelis alijošius, tai kam reikia, imi, pjauni ir neši, daug ten nereikia, tik stiklinės. Tai kam reikia leisti žmogui klysti?
Kaip vaistininkai turime būti kaip tam tikri arbitrai, bent jau tam tikruose dalykuose, kur iš tikrųjų pagilinę savo žinojimą turėtume būti mitų griovėjais, nes vis tik mokslo žmonės esame.
Ar lietuviams reikia vartoti tiek papildų?
Neskaudina, kad į vaistininką kai kurie težiūri tik kaip į pardavėją? Juo labiau pastaruoju metu patys vaistininkai pravėrė skaudulius, kaip yra verčiami parduoti kuo daugiau tam tikrų prekių...
Iš dalies mes patys tokie pasidarome ir nėra čia ko pykti. Iš tikrųjų ir esame pardavėjai, juk yra pirkimo-pardavimo aktas. Kokį jį mes padarome, priklauso nuo mūsų. Kasdien yra rutininiai dalykai – žmogus atbėgo, jam reikia greitai, „čia ir dabar“, viską gavo. Tai kas čia esu – pardavėjas ar vaistininkas. Aišku, pardavėjas, jokios papildomos nei paslaugos, nei idėjos, nei pasiūlymo neįkomponavau į tą paketą.
Jei nori bendruomenėje gyventi visą likusį gyvenimą ir pasilaidoti prie tako kapinėse, kad neitų ir nespjaudytų ir numirus vaikams nebūtų gėda, negali visko matuoti pinigais ir pardavimais
Bet paklausus, o kokius dar vaistus vartoja, gal galime el. sistemoje pasižiūrėti, ar jų tarpusavio poveikis bus tinkamas, jau būsi vaistininkas. Ir tuo atveju niekas manęs pardavėju nepavadins. Jei atėjo žmogus su skrandžio bėdomis, sako, žinau, kad žoles gerai sumakaluoji, kaimynas išsigydė opaligę. Išsiaiškini situaciją, kad tai yra susiję su nervine būkle, refliuksas, paaiškinti, ką reikės padaryti, susimaišyti, išvirti. Ar tokiu atveju turės teisę mane pavadinti pardavėju?
Mums, vaistininkams, irgi reikia prisiimti atsakomybę už tą titulą. Aišku, kad mus spaudžia iš viršaus, kad pinigai iš dangaus nekrenta, kad vaistininkams reikia mokėti atlyginimus, o juos uždirbti nepadės idėjų „pardavimas“ ar pasiuntimas į mišką šaknelių išsikasti. Nė vienas tinklas už tai pinigų neuždirbs. Bet ar reikia suabsoliutinti kai kurių politikų pasakymus, kad yra prievartavimas pardavinėti vaistus už premijas ir panašiai. Visur yra tamsių pagundų, bet kai tai nukamba kaip suabsoliutinimas, atrodo, kad tai tik noras ant mūsų vaistininkų luomo užpilti srutų kibiriuką, pakeisti sistemą į kažkokį sukurtą, pavyzdžiui, valstybinių vaistinių įvaizdį...
Skaičiuojama, kad lietuviai perteklinai vartoja ne tik vaistus, bet ir maisto papildus. Ar jų išties tiek reikia, kiek kartais patys žmonės nusprendžia, ką jiems reiktų vartoti?
Išties čia esama ir madų, kurios keičiasi. Ir kai tas pokytis įvyksta, matai, kad tas reikalas gal daugiau mados, o ne tikro poreikio inspiruotas. Be abejo, dar praeitame amžiuje Amerikoje patikrinus dirvožemyje augintų daržovių mineralų lygį, nustatyta, kad ten nieko nebėra. Į žemę pilame tik azotą, kalį ir fosforą, o norime visų mikroelementų – germanio, seleno, geležies, magnio. Negausime to, neturėkite tokios vilties. Tai šioje vietoje vienareikšmiškai maisto papildai yra reikalingi, kad neturėtume pervargimo, to pavasario sindromo.
Be abejo, dar praeitame amžiuje Amerikoje patikrinus dirvožemyje augintų daržovių mineralų lygį, nustatyta, kad ten nieko nebėra. Į žemę pilame tik azotą, kalį ir fosforą, o norime visų mikroelementų – germanio, seleno, geležies, magnio. Negausime to, neturėkite tokios vilties.
Bet matau, kaip iš mados išėjo lecitinas. Kai tik pradėjau dirbti, visiems jo reikėjo ir cholesteroliui mažinti, ir smegenų veiklai gerinti. Nesakau, kad jis nereikalingas, bet jis atsistojo į savo vietą ir nebėra toks perkamas. Buvo laikas, kai visiems buvo garbės reikalas vartoti kalcį, paskui jis irgi išėjo iš mados. Beje, kalcio šiauriečiai geriausiai gauna iš varškės. Be to, ji reikalinga ir geležies pasisavinimui. Perdozavę kalcio to gal nepasieksime, galime ir kraujagysles, inkstus užkišti.
Jei žmogus sako, kad vartoja žuvų taukus ir nelabai jam dar kažko reikia, supranti, kad mūsų žinojime jau yra spragos. Taip pat būna sako, kad vartoja daug papildų, paklausus, ką konkrečiai, paaiškėja, kad tik žuvų taukus ir vitaminą D. O kur dar mineralai ir visa kita – čia jau mūsų tikslas šviesti visuomenę. Ne kažkokius pardavimus didinant, bet auginant žinojimą, kurio pas mus stipriai trūksta. Yra kategorija žmonių, kurie domisi ir gali papasakoti daug naujienų, bet yra tokių, kurie papildus vartoja daugiau dėl pliusiuko – tik tam, kad kažką vartotų.
Dėkoju už pokalbį.
Visokio mėšlo prigaminta čia tik marketingas jokios naudos.
Farmaceptika yra juodas biznis.
