Lietuvių pasitenkinimas finansine padėtimi yra šiek tiek žemiau visų Europos Sąjungos (ES) šalių gyventojų vidurkio, nors mūsų atlyginimai auga, o nemažai prekių ir paslaugų vis dar pigesni nei kitur Europoje.
Namų ūkio finansinė padėtis yra svarbi ne tik norint išlaikyti tinkamą gyvenimo lygį, bet ir daro reikšmingą įtaką bendrai gyvenimo kokybei, rodo „Eurostat“ duomenys.
ES pajamų ir gyvenimo sąlygų statistika atspindi respondentų bendrą jų aplinkybių vertinimą apklausos metu. Vertindami pasitenkinimą savo finansine padėtimi, gyventojai atsižvelgia į:
- pajamų lygį;
- santaupas;
- galimybes grąžinti turimas skolas ir įsiskolinimus;
- gebėjimą padengti dideles, nenumatytas išlaidas;
- viso namų ūkio turimą turtą.
Taigi, kiek europiečiai iš tikrųjų patenkinti savo finansine padėtimi ir kuriose šalyse gyventojai pinigų turi daugiausiai, o kuriose – mažiausiai?
Lietuviai už ES vidurkio ribų
„Eurostat“ duomenimis, europiečiai savo pasitenkinimą finansine padėtimi vidutiniškai įvertino 6,6 balo skalėje nuo 0 iki 10.
Skalėje 0 reiškia „visiškai nepatenkintas“, o 10 – „visiškai patenkintas“.
Tarp 36 Europos šalių – įskaitant ES valstybes, kandidačių šalis, Jungtinę Karalystę ir Europos Laisvosios Prekybos Asociacijos (EFTA) valstybes – aukščiausią įvertinimą gavo Nyderlandai ir Suomija, kur gyventojai savo finansinę padėtį įvertino 7,6 balo.
Joms nedaug nusileido Šveicarija su 7,5 balo bei Norvegija ir Švedija, kuriose pasitenkinimo lygis siekė po 7,4 balo. Dar kelios šalys taip pat viršijo 7 balų ribą – Austrija (7,3), Islandija (7,2), o Belgija, Danija ir Jungtinė Karalystė surinko po 7,1 balo.
Virš ES vidurkio atsidūrė ir Rumunija, kur pasitenkinimo rodiklis siekė 7 balus.
Vokietija, Airija, Malta bei Liuksemburgas savo finansinę padėtį įvertino po 6,8 balo, o Čekija, Italija ir Slovėnija – po 6,7 balo. Nepaisant to, kad šių šalių rezultatai ne tokie aukšti kaip Skandinavijos ar Beniliukso valstybių, vis dėlto jie išliko geresni nei bendras ES vidurkis.
Tuo metu mažiausią pasitenkinimą finansine padėtimi fiksavo Bulgarija, kurioje šis rodiklis tesiekė 4,6 balo.
Šalia jos rikiuojasi penkios ES kandidatės: Turkija (4,7), Albanija (4,8), Juodkalnija (4,9), Šiaurės Makedonija (5,1) ir Serbija (5,2). Artimiausiai šiai grupei priartėjo Graikija, kurios gyventojai savo finansinę situaciją įvertino vos 5,3 balo.
Lietuva šiame sąraše taip pat įsitaisė už ES vidurkio ribų. Lietuvos gyventojai savo finansinę padėtį vertino 6,4 balo. Tiesa, lietuviai savo finansinę padėtį įvertino geriau nei kaimynai latviai, tačiau šiek tiek prasčiau (0,1 balo) nei lenkai.
Lemia nemažai veiksnių
Pasitenkinimo finansine padėtimi rodikliai yra paremti apklausomis ir atspindi žmonių subjektyvią nuomonę.
Visgi dažnai nagrinėjami įvairūs veiksniai, galintys paaiškinti šiuos rodiklius – gerovė, bendras gyvenimo pasitenkinimas ar laimės pojūtis.
Tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį atlieka pajamos ir turtas, pragyvenimo išlaidos bei būsto kainos, socialinė apsauga, užimtumas ir darbo stabilumas, taip pat infliacija ir ekonomikos tvarumas.
Todėl tyrimų rezultatai neretai rodo, kad ten, kur pajamos yra didesnės, gyventojų pasitenkinimas savo finansinė padėtimi taip pat linkęs būti aukštesnis.
Pavyzdžiui, Turkija ir Bulgarija, kurios pagal gyventojų pasitenkinimą savo finansine padėtimi užėmė žemiausias vietas, 2022 m. taip pat fiksavo mažiausias grynąsias pajamas.
Vis dėlto yra ir išimčių. Pavyzdžiui, Rumunijoje 2022 m. gyventojas per metus vidutiniškai uždirbdavo 9 tūkst. eurų, tačiau savo finansinę padėtį šios šalies gyventojai įvertino 7 balais.
Tuo metu Vokietijos gyventojai vidutiniškai uždirbdavo po 46,8 tūkst. eurų per metus ir savo finansinę padėtį vertino 6,8 balo.
Todėl vien pajamų dydis negali visiškai nulemti vertinimo. Tyrimai rodo, kad įvertinimus kur kas labiau nulemia pajamos pagal perkamosios galios standartus.
Tokiais atvejais net ir mažesnius atlygius gaunantys žmonės savo finansinę padėtį įvertina gerai, jei šalyje už tuos pinigus galima įsigyti daug. T. y. būtiniausių prekių kainos yra mažos.
Turtingose šalyse, tokiose kaip Vokietija, būsto, paslaugų ir kasdienių prekių kainos yra aukštos, todėl gyventojai savo padėtį vertina prasčiau. Tuo metu mažesnes pajamas gaunančiose, bet pigesnėse šalyse, pavyzdžiui, Rumunijoje, uždirbti pinigai leidžia patenkinti daugiau poreikių, todėl pasitenkinimas finansine padėtimi būna didesnis.
Lietuvoje atlyginimai vieni mažiausių Europoje?
Tokius duomenis neretai nulemti gali pajamų dydis, nes nuo to, kiek žmogus uždirba, priklauso jo finansinė padėtis.
Kaip anksčiau rašė portalas tv3.lt, 2024 m. ES vieno asmens be vaikų namų ūkio vidutinis atlyginimas 2464,39 euro atskaičius mokesčius. ES vidurkį lenkia 12 Europos šalių, tuo metu 18 šalių yra žemiau šio rodiklio.
Europoje didžiausi atlyginimai į rankas 2024 m. buvo mokami Šveicarijoje (7135,92 euro), Liuksemburge (4200,8 euro), Nyderlanduose (3991,04 euro), Norvegijoje (3935,99 euro) ir Airijoje (3850,65 euro).
Tuo metu mažiausi atlygio į rankas vidurkiai buvo užfiksuoti Vengrijoje (1156,92 euro), Rumunijoje (1054,54 euro), Kroatijoje (1150,82 euro), Turkijoje (953,32 euro) ir Bulgarijoje (922,83 euro).
Didžiausias vidutinis atlygis į rankas Europoje yra per 7,7 karto didesnis, nei mažiausias.
„Eurostat“ duomenys rodo, kad Lietuvoje šis rodiklis yra žemesnis nei ES vidurkis. 2024 m. vidutinis atlyginimas į rankas Lietuvoje buvo 1325,75 euro, o tai yra vienas iš prastesnių rodiklių ne tik ES, bet ir visoje Europoje.
Lietuva šiame sąraše yra 8 vietoje nuo galo ir lenkia 6-tą blogiausią rodiklį fiksuojančią Slovakiją (1172,48 euro) ir 7-oje nuo galo vietoje esančią kaimyninę Latviją (1212,51 euro).
Tuo metu kaimyninė Lenkija (1416,86 euro) Lietuvą lenkia apie 91 euru, o Estija (1585,21 euro) – 259,5 euro.
Šiuo metu vidutinis atlygis į rankas Lietuvoje siekia apie 1428,48 euro, o tai yra per 100 eurų didesnė suma nei prieš metus.
Vyriausioji „Artea” banko ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė atkreipė dėmesį, kad net atmetus infliacijos įtaką, Lietuva pagal realaus darbo užmokesčio augimo tempą pastaraisiais metais lenkė daugelį ES valstybių, tačiau vis dar nėra pavijusi vidurkio.
Anot ekonomistės, tam įtakos turi regioniniai skirtumai šalyje, Lietuvos ekonominės struktūros išskirtinumas, nepakankamas investicijų ir produktyvumo lygis.
„Atlyginimų augimą Lietuvoje jau kurį laiką apsprendžia keletas veiksnių: nuo metų pradžios kaskart reikšmingai padidinama mėnesinės minimali alga, viešojo sektoriaus atlyginimų didinimas ir darbo rinkos paklausos ir pasiūlos disbalansai, kurie ypač paūmėja ekonomikos bumo laikotarpiais.
Šiemet ir kitąmet, Europos centriniam bankui apkarpius palūkanų normas, numatomas ciklinis atsigavimas turėtų auginti darbuotojų paklausą ir paskatinti tolesnį atlyginimų augimą privačiame sektoriuje.
Taigi, prognozuojama, kad atlyginimų augimas Lietuvoje tęsis ir toliau, be to, jis ir toliau bus spartesnis negu vidutiniškai ES. Tai leis Lietuvai artėti, o ilgainiui ir pasivyti ES vidurkį“, – nurodė I. Genytė-Pikčienė.
Lietuvoje pigiau nei daugelyje ES šalių
Naujausi „Eurostat“ duomenys atskleidžia, kad daugelyje prekių ir paslaugų kategorijų Lietuva vis dar išlieka tarp pigesnių ES valstybių.
„Eurostat“ duomenys rodo, kad 2024 m. bendros vartojimo prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje buvo apie 20 proc. mažesnės nei ES vidurkis.
„Artea“ banko vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė prognozavo, ateityje kainos ES rinkoje turėtų suvienodėti.
„Kadangi esame bendroje ES rinkoje, ilgainiui kainų supanašėjimas yra užprogramuotas. Dar labiau jį stiprina augantis internetinės prekybos populiarumas, kuriam negalioja sienos. Artėjant darbo kaštų Lietuvoje lygiui link ES vidurkio ilgainiui prisivys ir vis dar žemesnės paslaugų kainos“, – komentavo specialistė.
Oficialioji statistika rodo, kad Lietuvoje gana aukštos darbužių ir avalynės kainos – drabužiai 5 proc. brangesni nei vidutiniškai ES, tuo metu avalynė beveik 10 proc. brangesnė.
I. Genytė-Pikčienė pažymėjo, kad Lietuvoje avalynės ir drabužių kainos yra aukštos todėl, nes didžiąją dalį prekybos centruose parduodamų drabužių ir avalynės importuojame (dažniausiai iš ES, Kinijos, Turkijos).
„Lietuva yra itin maža rinka, todėl daugeliui tarptautinių prekės ženklų tiesiog neišeina diegti didelio masto logistikos ar prekybos sprendimų. O dėl mažesnio masto – nėra masto ekonomijos išlošio: vieneto savikaina (pervežimas, sandėliavimas, prekybos vietos išlaikymas) dažnai yra didesnė.
Importuotų prekių kainai įtakos turi logistikos kaštai, valiutų kursai, muitai (jei prekės iš trečiųjų šalių), ir tai, kad vietinės gamybos kainų konkurencijos nėra. Vietiniai gamintojai taiko į specifines nišas, kuriose nėra konkuruojama kainos dydžiu, labiau kokybe, išskirtiniu dizainu“, – komentavo ekonomistė.
Tuo metu nagrinėjant maisto ir nealkoholinių gėrimų kainas matyti, kad Lietuvoje jos tik 1,2 proc. pralenkia ES vidurkį, tačiau, kaip pažymi I. Genytė-Pikčienė, vidutinio vartojimo maisto prekių krepšelio kaina nėra didesnė nei vidutiniškai ES.
Visgi yra nemažai prekių kategorijų, kurios jau ES vidurkį lenkia.
„Pavyzdžiui, duonos ir grūdų prekės vidutiniškai 4,9 proc. brangesnės, nei ES vidurkis, pieno, pieno produktų, sūrių ir kiaušinių kategorija brangesnė 13,9 proc., aliejus ir riebalai – net 21 proc.
Pigesnė nei vidutiniškai ES išlieka mėsa, žuvis ir jų gaminiai, labai panašios į ES vidurkį vidutinės daržovių ir vaisių Lietuvoje kainos“, – nurodė ekonomistė.
Anot jos, aukštesnes kai kurių maisto prekių grupių kainas Lietuvoje lemia keletas persipynusių priežasčių.
„Pirmiausia, žinoma, maža Lietuvos rinka ir ribotas masto ekonomijos išlošis, palyginti su didelėmis šalimis, kur gerokai didesnių pardavimų apimtys leidžia nuspausti tam tikras eilutes savikainos struktūroje.
Antra, reikšmingas pastarųjų metų sąnaudų spaudimas: Lietuva itin išsiskiria pagal darbo kaštų augimą, įtakos turėjo ir energetikos bei kuro kainų svyravimai“, – komentavo I. Genytė-Pikčienė.
Specialistė pažymėjo, kad prie maisto kainų prisideda ir vietinė maisto tiekimo grandinių specifika bei derybinės galios pridėtinės vertės grandinėje skirtumai. Galiausiai, Lietuvoje, palyginti su kai kuriomis kitomis ES valstybėmis, taikomas nelengvatinis 21 proc. PVM tarifas maistui.
2024 m. didžiausias kainų skirtumas tarp ES šalių buvo užfiksuotas alkoholio ir tabako kainų lygyje.
Kiek pozityvesni duomenys užfiksuoti, pavyzdžiui, būsto, komunalinių patarnavimų, elektros, dujų ir kito kuro kategorija, kuri tesiekia 59,7 proc. ES vidurkio.
Pigesnė nei vidutiniškai ES ir būsto apstatymo, įrangos ir remonto prekių kategorija (89,9 proc. ES vidurkio).
Gerokai vis dar pigesnės Lietuvoje sveikatos, švietimo ir susisiekimo paslaugos, kur dominuoja pigesnės nei Vakaruose viešosios paslaugos, žemesnės kultūros ir laisvalaikio prekių ir paslaugų kainos.
Ekonomistė įvardijo, kad žemesnes šių prekių ir paslaugų kainas lemia mažesni darbo kaštai, ribota paklausa, pigesnis nekilnojamasis turtas bei valstybės taikomos kainų reguliavimo priemonės.
„Kai kurių paslaugų žemesnes kainas lemia kuklesni darbo kaštai, ar mažesnė paklausa, nes daug ką lietuviai vis dar noriai pasidaro savarankiškai. Žemesnės nekilnojamojo turto kainos – Lietuvoje, ypač ne Vilniuje, būstas ženkliai pigesnis nei Vakarų Europoje.
Daug gyventojų gyvena nuosavuose būstuose, tad mažiau poreikio nuomotis, o tai riboja kainų augimą. Viešųjų paslaugų ir tam tikrų bazinių prekių kainas reguliuoja valdžia, kartais amortizuodama šokus arba subsidijuodama“, – pabrėžė specialistė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
