Jupiterio palydovą Europą dengia ledinis tektoninių plokščių atitikmuo. Ledinio kiauto dalys slysta viena po kita panašiai, kaip Žemės kontinentai ir vandenynų dugnas – taip galėtų būti teikiamos maistingosios medžiagos po ledu galbūt esančiai gyvybei.
Europos vandenynas padengtas 20–30 kilometrų storio ledo sluoksniu. Ledas, atrodo, formuoja sritis, vadinamąsias augimo zonas, bet kadangi pats mėnulis neauga, niekas nežino, kur tas naujas ledas dedasi.
Norėdamas tai išsiaiškinti, Simonas Kattenhornas iš Aidaho universiteto (JAV) išstudijavo nuotraukas, užfiksuotas „Galileo“ erdvėlaiviu. Taip pat, kaip geologai lygina Žemės geologinius požymius anksčiau buvusiems megakontinentams nustatyti, jis stumdė ledo atvaizdus ieškodamas atitinkamų Europos linijų ir briaunų.
Taip mokslininkas išsiaiškino, kad trūksta apytikriai Masačiusetso valstijos dydžio gabalo. Geriausiai tai paaiškintų jos pastūmimas po ledo pluta „apjungimo“ zonoje, atitinkančioje Žemės subdukcines zonas („Nature Geoscience“, doi.org/vh4).
Tai galėjo būti geros naujienos bet kokiai po ledu tūnančiai gyvybei: dėl tokių judesių palydovo paviršiuje esančios organinės molekulės galėjo atsidurti vandenyne, kuris kitu atveju būtų visiškai atskirtas. Taip Europa galėjo tapti priešinga Žemės dvyne, kur tektoninės plokštės padeda priglausti gyvybę plutos viduje, o ne paviršiuje.
