Balandžio 18-ąją sukanka metai, kai iš gyvenimo tragiškai pasitraukė žinomas ir daugelio mėgstamas aktorius ir laidų vedėjas Vytautas Šapranauskas.
Svarstymų, kodėl taip nutiko, būta ir tebėra įvairių, tačiau atsakymo į klausimą, kas lėmė tokį jo sprendimą, nežino niekas. Niekas negali atsakyti ir į kitą klausimą – ką ir kas galėjo padaryti, kad tragedija neįvyktų. Ir apskritai – ar buvo galima ką nors padaryti?
Tačiau gal atsakymus bent į dalį klausimų žino žmonės, kuriuos priimta laikyti jautresniais už kitus – tie, kurie gali jausti subtiliąsias energijas ir matyti mūsų auras? Tad kodėl taip nutiko, dabar, prabėgus metams, portalo balsas.lt žurnalistai klausė žinomos bioenergetikės, Liaudies medicinos centro vadovės Vilijos Lobačiuvienės.
„Sudegė“ dalindamas save kitiems
Kodėl taip pasielgė Vytautas?, klausiame bioenergetikės. O ji atsako, kad į Vytautą buvo įsikūnijusi labai brandi siela. Kitų akyse jis negalėjo būti silpnas, negalėjo leisti sau guostis, bet atėjo riba, kai reikėjo kažką keisti...
„Mes gimstame ir mirštame vieni, bet gyvename tarp žmonių, ir jei tokia siela už kažką nubaudžiama ir atsiunčiama gyventi dar vieną gyvenimą, ji turi išmokti būti tarp žmonių. Bet jis išskirtinė asmenybė, o išskirtinėms asmenybėms tenka išskirtinis likimas, išskirtiniai išbandymai. Dažniausiai tokioms asmenybėms skirta būti dideliame žmonių būryje. Jis menininkas, o menininkai ,dalindami save kitiems žmonėms, turėtų ir patys iš jų gauti – turėtų vykti energetiniai mainai. Bet net apsuptas gerbėjų, mylinčių žmonių, jis jaučiasi visiškai vienišas. Jam reikėtų ieškoti vienintelio jį suprantančio žmogaus arba mokytojo. Tai nebūtinai turi būti iš Tibeto atkeliavęs mokytojas, tai gali būti ir kaimo senukas, išminčius“, – sakė žinoma bioenergetikė aktoriaus pasitraukimo iš gyvenimo metinių išvakarėse.
Anot V. Lobačiuvienės, garsūs, daug pasiekę žmonės neretai baigia gyvenimą savižudybe. Taip yra dėl to, kad nuolat save dalindami kitiems jie pavargsta. Savotiškai „sudega“.
„Nuolat dalindamas save kitiems, žmogus pervargsta. Juk prie tos subrendusios skaudančios sielos priartėti veržiasi ne tik geri ir padorūs žmonės, bet ir tokie, kurie nori „pasimaitinti“ stipria jo energetika. Todėl ir „sudega“ tokie žmonės, paprasčiausiai pritrūksta energijos. „Baterija perdega“, o tada jie iš nueina lengviausiu keliu. Pasitraukia. Bet taip tik mums atrodo, kad tai lengviausias kelias – iš tikrųjų jie patenka į naują išbandymų ratą“, – nematomojo pasaulio subtilybes atskleidžia Vilija.
Bioenergetikė pastebi, kad ne šiaip sau V. Šapranauskas buvo tapęs ciniku. „Cinikas – tai nusivylęs romantikas. Buvo matyti, kad jis labai sunkiai kovojo su savo depresijomis, sunkiai išgyveno dėl daugybės dalykų, daug ką neigė. Bet jei koks nors žmogus ką nors labai atkakliai neigia, būtinai reikia atkreipti dėmesį, nes tai rodo artėjančią ribą. Vadinasi, jis jaučiasi ypatingai vienišas“, – perspėja bioenergetikė.
Kiekvienas žodis botagu per sielą ėjo
Kas yra pasitraukimas iš gyvenimo savo noru?, klausiame bioenergetikės. „Tai jų nesąmoningas, bet amžinas kerštas pasiliekantiems. Visą likusį gyvenimą jie kentės ir jaus kaltės jausmą. Išeinantis keršija, gal net pats to nesuvokdamas, už tai, kad buvo nesuprastas“, – atsako V. Lobačiuvienė.
Anot jos, žmonės, kurie „karmiškai buvo jam artimi, kuriems buvo leista būti greta, patys turėjo susivokti: jeigu nesugebate būti tokiais, kokių jam reikia, pasitraukite laiku, o ne skaudinkite dar ir dar kartą“.
„Tokių žmonių siela yra apnuoginta, ir jeigu jiems spjauni – spjauni ne į veidą, spjauni į sielą. Kiekvienas žodis kaip botago kirtis ne per jo kūną, o per sielą eina“, – kalba bioenergetikė. Ji sako pastebėjusi, kad dažnai greta garsių, bet pažeidžiamų vyrų – vyresnės kartos menininkų – esančios moterys ir yra ta gija, kuri juos sulaiko nuo drastiškų poelgių.
„Šalia jų esančių antrųjų, o gal ir trečiųjų žmonų, atsiradusių jau brandžiame amžiuje, dėka šitie vyrai gyvena, dirba, kuria. Dalis jų būtų prasigėrę, kiti, kaip ir Vytautas, patys būtų pakėlę prieš save ranką. O jos laimingos, galėdamos būti greta – jos nesijaučia pažemintos, menkesnės ar prastesnės, jos tiesiog žino, kad tas žmogus be jų neišgyvens“, – dalijasi mintimis V. Lobačiuvienė.
„Taip, iškilios asmenybės kaip ugnis – jie apdegina, apsvilina artimuosius, bet mes turime išmokti būti greta jų. Ir nesusireikšminti. Juk ir saulė degina ir svilina, bet be jos mes irgi negalime. Jei esi greta tokios asmenybės, nesvarbu, ar esi giminaitis, ar jis priėmė tave į savo draugų ratą, nebandyk pats ant jo pasilypėti . Gal tavo gyvenimo paskirtis ir yra palaikyti tą žmogų – tu neduosi žmonijai tieki, kiek jis, bet tu duosi ja, o jis tavo dėka duos kitiems. Todėl manau, kad tie žmonės, kurie buvo šalia, turi jaustis kažko nepadarę“, – savo požiūrį dėsto bioenergetikė.
Savižudybė – silpnųjų pasirinkimas
„Nė viena religija nepateisina savižudybės. Tai yra dievo tvarkos pažeidimas. Arba, jei norite, Visatos dėsnių pažeidimas. Kiekvieno žmogaus gyvenime iš anksto yra nulemti du dalykai – kada jis turi gimti ir kada turi mirti. Jei žmogus pats nutaria pasitraukti iš gyvenimo anksčiau, jis pažeidžia nustatytą tvarką. Kiekvieno iš mūsų mirties valanda aukštybėse yra žinoma – mes gimdami ją atsinešame. Bet žmogus, kuris eina prieš dievo valią, krikščioniškam pasauly daro patį didžiausią nusikaltimą“, – sakė žinoma bioenergetikė.
„Todėl tikrai negaliu patvirtinti, kad Vytautas ar kuris nors kitas turėjo teisę taip pasielgti, ar kad jis buvo drąsus, kaip teigtų kai kurių sektų atstovai. Aš tai pavadinčiau silpnumu ar bailumu“, – pridūrė ji.
Bendrauti su savižudžio siela – pavojinga
Kur yra V. Šapranausko siela V. Lobačiuvienė sako nežinanti ir net nesistengianti sužinoti. O bandyti iškviesti sielą pokalbiui, kaip tai daroma spiritistinio seanso metu, pavojinga ir pačiam mediumui.
„Daugelis tikėjimų sako, kad savižudžio siela ne iš karto patenka į aukštesnį lygį. Ji ilgai blaškosi po pasaulį ir niekaip negali išeiti ten, kur jai skirta būti po fizinio kūno mirties. Ji negali greitai grįžti, ji turi pereiti visus 9 „Dantės ratus“, kadangi pati pasirinkdama mirties dieną, pažeidė dievo ar Visatos taisykles. O kartais tokios sielos sugrįžta apsigimusio vaiko kūne – lyg tuščias indas. Tai jau karma – prakeiksmas artimiesiems“, – įspėja bioenergetikė.
Ji pasakoja ne kartą dirbusi su tais, kuriuos, laiku susizgribę, atveda artimieji. Tačiau kiekvienas atvejis būna kitoks. „Vienas reikalas, kai apie pasitraukimą iš gyvenimo prabyla jaunas žmogus, nusiminęs dėl nelaimingos meilės ar nemeilės, arba išgyvenantis dėl to, kad jo kas nors neįvertino. Ir visai kas kita, jei tai susiję su prakeiksmu“, – sako V. Lobačiuvienė.
Anot jos, prakeiksmą galima įtarti, jeigu keliose kartose iš eilės yra po kelis savižudžius. „Kai ateina toks žmogus, stebi grandinę – kur yra pradžia, kaip įsisiūbuoja ir kaip tai paliečia visą giminę. Paprastai prakeiksmas stipriausiai pasireiškia ketvirtoje kartoje. Ir kai kas nors iš giminės pastebi, kad kažkas ne taip, kreipiasi bioenergetikus, o mes ieškome to prakeiksmo šaknų“, – sako ji.
„Egzistuoja nuomonė, kad spiritistinio seanso metu į iškvietimą atsiliepia būtent besiblaškančios, neišėjusios vėlės. Jos gali prikibti prie mediumo, ir jeigu jis tinkamai nepasiruošęs, mediumo gyvybei taip pat iškyla pavojus“, – įspėja V. Lobačiuvienė.
