REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Kai kurie žmonės tokie neišauklėti! Iš tikrųjų, kaip galima siųsti elektroninį laišką ar SMS žinutę, kur yra tik „Ačiū!“? Argi galima siųsti balso pašto pranešimą, jeigu jums neatsako į skambutį – juk galima išsiųsti SMS. Kaip galima klausti kelio, jeigu maršrutą galima rasti „Google“, rašo „The New York Times.“

REKLAMA
REKLAMA

Argi tie žmonės nesupranta, kad gaišina jūsų laiką?!

Žinoma, kai kurie mano, kad aš esu neišauklėtas, jeigu nesiunčiu elektroninių padėkų už menkas jų paslaugas. Tačiau tiems, kas iki kaklo pasinėręs į skaitmeninį bendravimą, dauguma elgesio taisyklių jau nebeturi prasmės.

REKLAMA

Paimkime, pavyzdžiui elektroninį laišką su žodžiu „ačiū“. Danielas Post Senningas (vienas iš svetainės, kurioje aptarinėjami šiuolaikinio etiketo klausimai, autorių), Emilijos Post (Emily Post) proproanūkis ir etiketo žinyno „Emily Post’s Etiquette“ 18 laidos bendraautoris, klausia: „Kada yra tas momentas, kai dėkingumas ir jo raštiška išraiška nebepateisina jų persiuntimo kainos?“

Kita vertus, priduria jis, „susidaro įspūdis, kad skaitmeninių džiunglių aborigenai nėra labai susirūpinę santykių palaikymu ir išsaugojimu, ir čia reikia rasti aukso vidurį“.

REKLAMA
REKLAMA

O štai dar vienas būdas su kažkuo užmegzti ryšį – balso paštas. Susimąstykite, kiek laiko reikia, kad prieitumėte iki išsiųsto balso pašto pranešimo ir išklausytumėte vieną iš šių nuobodžių ir daugiažodžių žinučių: „Labas, čia toks ir toks...“. Siųsdami SMS žinutę jūs neturite pranešti, kas jūs toks, čia net sveikintis nebūtina. Elektroninis laiškas irgi turi savų trūkumų – reikia nurodyti temą, rašyti pasisveikinimo ir atsisveikinimo frazes, todėl pats sparčiausias bendravimas - SMS žinutėmis. Bet dar yra ir neišsiauklėjimo aukštasis pilotažas, kada žmonės palieka balso pašto pranešimą, o paskui dar parašo elektroninį laišką, norėdami pranešti apie paliktą balso pašto pranešimą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mano tėvas šią pamoką išmoko pernai, palikęs man gerą dešimtį balso pašto pranešimų, kurių aš nė vieno neišklausiau. Įširdęs jis paskambino mano sesei ir pasiskundė, kad aš niekada nereaguoju į jo skambučius. „O kam tu jam palieki balso pašto pranešimus? – paklausė sesuo. – Dabar jų niekas jau nebeklauso. Tiesiog parašyk jam SMS“.

O štai mama viską suprato jau seniai. Ir dabar mes su ja beveik visuomet bendraujame „Twitter“ tinkle.

Тomas Boellstorffas, dėstantis skaitmeninę antropologiją Kalifornijos universitete Irvine, mano, kad iš dalies problema yra ta, kad bendravimas internete ir tradicinis susirašinėjimas pasisavina vienas kito sąvokas ir metodus. Pavyzdžiui, elektroniniame susirašinėjime naudojamas terminas „kopija“ reiškia „dar vieną laišką, atspausdintą mašinėle per kalkę“, o štai kai kurie atributai, pavyzdžiui, „Labas!“ pradžioje arba „Pagarbiai“ pabaigoje elektroniniuose laiškuose naudojami vis rečiau.

REKLAMA

Tai toli gražu ne pirmas paradoksas, atsiradęs naujosiose ryšio priemonėse. XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvo išrastas telefonas, žmonės nežinojo, kaip reikia sveikintis su skambinančiuoju. Ir neretai jie pasveikindavo jį tylėjimu. Telefono išradėjas Aleksandras Bellas siūlė sakyti „ Ei, sveiki!“. Kiti siūlė „Ko pageidaujate?“. Galų gale viršų paėmė žodis „alio!“ (angl. „hello!“) ir jis veikiai imtas naudoti ir betarpiškai bendraujant.

Tai, kas anksčiau buvo norma, dabar laikoma necivilizuotu elgesiu – dabar, kada mums visuomet po ranka „Google“ ir virtualūs žemėlapiai, nepadoru klausti, kaip privažiuoti iki kokio nors gyvenamojo namo, restorano ar įstaigos – juk maršrutą lengvai galima pažiūrėti, atsivėrus „Google Maps“.

REKLAMA

Vieną kartą aš paklausiau draugo kažkokios informacijos, kurią be vargo buvo galima rasti internete, ir vietoje atsakymo jis man atsiuntė nuorodą „lmgtfy.com“, kurios pavadinimas reiškia „Let me google that for you“ (leisk man paieškoti „Google“ už tave).

Išmaniųjų telefonų eroje beprasmiška klausti to, kas kažkada buvo visiškai tinkama: orų prognozės, firmos telefono numerio, parduotuvės darbo laiką. Tačiau kai kurie žmonės kaip ir seniau to klausia. Ir kada jūs jiems atsakote, jie siunčia savo „ačiū“ elektronine priemone.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Man jau trūksta kantrybės bereikalingam bendravimui, kadangi visam tam padedama daug jėgų ir laiko, - sako Baratunde Thurstonas, vienas iš kūrybinės komedijinės trupės „Cultivated Wit“ įkūrėjų. – Juk prieš pasisakant galima beveik negalvoti, kadangi saviraiška beveik nieko nekainuoja. O štai tam, kas jūsų pasisakymus gauna, tai neretai brangiai atsieina“.

Kaip papasakojo B. Thurstonas, jam pasitaikė dar vienas įkyrių pašnekovų tipas – vienas jo draugų atsiuntė jam SMS žinutę ir paprašė festivalio „South by Southwest“ grafiko. „O aš netgi nežinau, kaip į tokią žinutę reaguoti, - sako jis. – Gal parašyti kažką tokio, kaip „iki!“. Neįsivaizduoju, kaip galima atspausdinti žodžiais išreikštą savo grafiką“.

REKLAMA

Anot jo, socialiniuose tinkluose žmonės dažnai jo klausia, kur galima nusipirkti jo knygų, nors ir patys galėtų „pasiguglinti“. „Jūs gi jau sėdite prie kompiuterio, - stebisi jis, - prie tokio daikčiuko, kuris žino atsakymus į visus jūsų klausimus!“.

Tad ką daryti su šitomis besikeičiančiomis normomis? Viskas labai paprasta: pagalvokite apie tuos, kuriems jūs rašote ar skambinate. Kai kurie iš jų, ypač vyresni, apsidžiaugs gavę pranešimą su žodeliu „ačiū“. O kiti, tokie kaip aš, padėkų nė nelaukia. Ponas Senningas mano taip: „Svarbu galvoti apie tuos, su kuo jūs bendraujate“.

Kažkada antropologė Margaret Mead pasakė, kad tradicinėje visuomenėje jauni mokosi iš senų. Bet šiuolaikinėje visuomenėje ir vyresnės kartos žmonės gali mokytis iš jaunų. Tikėsimės, kad mandagumas niekada neišeis iš mados, o štai užtęstinės bendravimo formos su beprasmiu laiko gaišinimu nugrims į praeitį.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų