Kad būtų lengviau suprasti, kas šiandien darosi su Europa, reikia padaryti trumpą ekskursą į istoriją, pradėti nuo pagrindų. Antrasis pasaulinis karas sukūrė palankias ekonomines (būtinybė pakilti iš pelenų) ir politines (poreikis „surišti viena grandine“ potencialius priešininkus, kad jiems vieną kartą dingtų noras kariauti) prielaidas europinei integracijai. Jos lokomotyvu tapo ekonominė nauda ir europinės civilizacinės erdvės plėtra. Nauji nariai buvo priimami ir stojo į Europos Sąjungą entuziastingai, juolab kad niekas nereikalavo atsisakyti suvereniteto. Baltijos valstybėms po ištrūkimo iš sovietinio „lagerio“ iš viso nekilo jokių abejonių dėl europinės krypties pasirinkimo.
Tačiau jau nuo pat pradžių po statomu nauju komunaliniu butu buvo padėta mina: niekas atvirai ir/ar garsiai nešnekėjo apie tai, kuo pradėtas kelias gali baigtis. Kol buvo kur augti ir vienytis, o Europa tik turtėjo ir turtėjo, galutinis sustojimo klausimas buvo neaktualus. Taip atsirado europietiškas politikos stilius: derybos dėl derybų, ėjimas dėl ėjimo – svarbiausia procesas, o kaip ten bus toliau – pažiūrėsime.
Tačiau kur viskas remiasi nauda (pinigais), anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai reikia priimti strateginius politinius sprendimus dėl ateities vizijos. Europoje tas momentas atėjo gana seniai, nes jau prieš kurį laiką ekonominė ES integracija pastebimai pralenkė politinę. Problemą derėjo spręsti tada, kai pinigų buvo pilnos kišenės ir europinis „šiltnamis“ (kitaip prabangaus Europos – ypač „senosios“, kur socialinį prieglobstį surado daugybė dirbti nenorinčių migrantų iš aplinkinio skurstančio pasaulio, – gyvenimo nepavadinsi) klestėjo. Čia galima brėžti paralelę su Vokietijos susivienijimu – gerai, kad procesas vyko tuomet, kai VFR turėjo užtektinai lėšų VDR prijungimui ir pertvarkymui. Tačiau ES atveju dėl strateginės stručio politikos išsipildė blogiausias variantas – apsispręsti tenka tada, kai finansinis namelis stipriai braška.
Žiūrint iš šalies, situacija atrodo liūdnai. Jeigu sakytume trumpai, niekas nieko nenori daryti: „ubagai“ (Graikija ir panašiai) nori toliau gyventi ne pagal galimybes, reikalauja pagalbos ir faktiškai šantažuoja „turtuolius“ (Vokietiją), gąsdindami juos europiniu kolapsu. „Turtuoliai“ irgi priprato prie socialinio ekonominio rojaus, nelabai nori gelbėti įžūlius varguolius ir ima vis labiau nekęsti migrantų (masinis Europos „naujųjų dešiniųjų“ populiarėjimas ir stiprėjimas), bet kažkaip gaila prarasti tai, kas buvo taip ilgai ir kruopščiai kuriama (vieninga rinka ir valiuta, europinės institucijos ir t. t.).
Kaip rašo „The Economist“: „Dešimtmečius laikas buvo Europos projekto sąjungininkas, lėtai naikindamas nacionalines sienas ir kurdamas bendro europinio tikslo jausmą. Europos nors ir netobulą, bet vis dėlto legitimumą grindė konkretūs laimėjimai: klestėjimas ir laisvas judėjimas. Tačiau krizė lygtį apvertė aukštyn kojomis.“
Gerovė baigėsi ir šiandien dėl pagrindinių sprendimų priėmėjų neryžtingumo jaučiamas bendras pasimetimas: viena vertus, ekonominių receptų ir priemonių situacijai ištaisyti yra apstu, bet, kita vertus, nėra vieningo sutarimo – nes nėra aiškios, tapatybe paremtos vizijos. Pradžioje minėtame straipsnyje rašoma, kad „ligšiolinis euro zonos atsakas į krizę buvo lėtas, neryžtingas ir padrikas“, ir klausiama: „Ar euro zona eis ilgu ir nebūtinai skausmingu išsigelbėjimo keliu, ar mirs ilgai ir skausmingai?“ Tačiau euro zona – tik simbolis. Realiai ant svarstyklių yra „sklerotinė, lėtai auganti, senstanti ir hiperbiurokratizuota Europa, kuri greitai praranda save“.
Mąstant šaltai, reikėtų prisiminti kinus, kuriems krizė yra ne tik problema, bet ir galimybė. Dabar ES turi kaip niekad puikią galimybę (nes problemos baigia priremti prie sienos) apsispręsti dėl savo tolimesnio likimo. Pasaulį valdo dvi varomosios jėgos – pinigai ir idėjos. Kai baigiasi pinigai ir juos pakeičia nuostoliai, išgelbėti gali tik idėja, kuria remiantis būtų galima sukurti gelbėjimosi planą ir vardan kurios sąmoningai aukotis.
Taigi, Europa turi nuspręsti: arba ji federalizuojasi ir tampa vienetu su aiškia geopolitine tapatybe, arba ne. Jei ne, metas skirtis ir kiekvienam eiti savo keliu. Kaip šiame kontekste teisingai pažymėjo Bulgarijos Liberaliųjų strategijų centro vadovas Ivanas Krastevas, Sovietų Sąjungos žlugimas parodė, kad didelė ekonominės dezintegracijos kaina dar nereiškia, kad jos nebus, todėl tikėjimas, kad ES nežlugs vien todėl, jog tai brangiai kainuos, yra abejotinas.
Kaip konstatuoja „The Economist“: „Jeigu euro zona negali ar nenorės dar labiau integruotis, būtų prasminga pradėti svarstyti, kaip geriausiai dezintegruotis.“ Tai ne pesimizmas, tai realybė, kuriai reikia ruoštis, nes jeigu šokolado plytelė skyla ir nėra valios bei ryžto ją gelbėti, gal verta leisti jai suskilti ir perlydyti ją iš naujo (dviejų greičių Europa ar panašiai), ir kiekvienas pats spręs, prie kokios stovyklos (nacionalistų ar federalistų) dėtis.
Jeanas Monnet yra sakęs: „Aš esu įsitikinęs, kad labiausiai Europai trūksta valdžios. Organizuota diskusija, bet ne sprendimų priėmimas. (...) Žmonių ir dalykų pasipriešinimas yra siekiamų permainų atspindys, netgi ryškiausias ženklas, kad permainos artėja. (...) Aš visada maniau, kad Europa bus sukurta krizėse, kad ji taps šių krizių sprendimo rinkiniu. Visada tik reikia pasiūlyti sprendimus ir juos įgyvendinti.“ Šiandien tas metas, kai reikia išgirsti šiuos žodžius.
