Vadim Volovoj / geopolitika.lt

Lietuvos politiniame, ekspertiniame ir informaciniame diskurse įsitvirtino nuostata, kad šalies santykiai su Rusija yra blogi, netgi priešiški. Pastarojoje mūsų valstybė irgi vertinama dažniausiai negatyviai. Iš esmės dabar turime padėtį be išeities, ir ateitis nieko gero nežada. Valstybių bendradarbiavimas jau seniai komplikavosi.

Separatistiniai dariniai Donbase yra pasivadinę Donecko ir Luhansko „Liaudies Respublikomis“ (DLR ir LLR). Ten buvo populiaru sakyti, kad būtent DLR ir LLR yra realizuojami Maidano idealai – liaudies valdžia be oligarchų, korumpuotų valdininkų ir iš užsienio nurodinėjančių, ką daryti, šeimininkų. Tačiau nuo pat pradžių gražiai pieštas vaizdas ėmė neatitikti tikrovės. Kas tapo pirmuoju DLR vadovu? Rusijos pilietis A. Borodajus.

Kol pasaulio, o ypač Europos, visuomenės dėmesio centre yra Ukraina ir „Islamo valstybė“, Makedonijai teko vykdyti rimtą antiteroristinę operaciją albanų rajone Kumanovo mieste, esančiame šalies šiaurėje 40 km nuo sostinės Skopjės. Manoma, kad ginkluoto išpuolio autoriais tapo albanų teroristai iš Kosovo. Pastarieji įvykiai tik dar labiau komplikavo situaciją Makedonijoje, kuri pergyvena gilią politinę krizę.

1961 m. balandžio 12 d. pirmasis pasaulyje kosmonautas Jurijus Gagarinas raketos starto metu ištarė garsią frazę „Važiuojam“, bemat apskriejusią pasaulį ir tapusią sovietinės propagandos, net ir kuriamų dainų „hitu“. Tą dieną (net dar anksčiau) Sovietų Sąjunga tapo kosmine valstybe lydere. Paskui buvo dar daug konkurencijos su JAV šioje srityje (jos yra ir dabar), bet ilgą laiką niekas neabejojo SSRS, o vėliau Rusijos kosminiu patikimumu ir potencialu.

Gegužės 9 d. paradas Maskvoje suteikė puikią progą įvertinti Rusijos santykius su buvusiomis SSRS respublikomis, praėjus šiek tiek daugiau nei 20 metų po Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Pradėkime nuo tų, kurie nusprendė ignoruoti V. Putino surengtą šventę. Tai, kad Raudonojoje aikštėje nebuvo Baltijos valstybių lyderių (o Lietuva net diplomato neatsiuntė), savaime suprantama. Jos vertina Didžiojo Tėvynės karo pabaigą kaip naujos savo okupacijos pradžią.

Gegužės devintos dienos parade Rusija pademonstravo savo naujausią šarvuotąją techniką, taip pat ilgai lauktą tanką T-14 „Armata“ (būtina pažymėti, kad „Armata“ yra unifikuota sunkioji vikšrinė platforma, kurios pagrindu bus gaminamas ne tik tankas T-14, bet ir sunkioji pėstininkų kovos mašina T-15, sunkioji haubica „Koalicija-SV“ ir kitos karinės mašinos). Reakcija į šį gaminį nevienareikšmiška. Rusiškas oficiozas, žinoma, tik giria naujovę. Vakarų spauda buvo skeptiškesnė.

Balandžio 22 d. Rusija ir pasaulis išvydo šalies užsienio reikalų ministro S. Lavrovo bendravimą su žurnalistais nauju formatu. Anksčiau ministrui teko dalyvauti, pavyzdžiui, V. Solovjovo laidoje ir atsakinėti į jo klausimus vienas prieš vieną, o dabar S. Lavrovą „kankino“ iš karto trys žiniasklaidos atstovai (panašiai kaip per prezidento V. Putino ir premjero D. Medvedevo susitikimus su žurnalistais). Reikėtų pažymėti, kad klausinėtojų rinkinys buvo gana specifinis: vyriausioji kanalo „Russia T...

 Dar viena Rusijos prezidento Vladimiro Putino bendravimo su liaudimi serija paliko kažkokį dviprasmišką įspūdį. Viena vertus, ji kaip visada buvo pakankamai turininga.

Taip vadinasi Europos užsienio reikalų tarybos (EURT) parengta ataskaita apie nepasiteisinusias Europos iliuzijas, kad europinis raidos modelis gali tapti pavyzdžiu visiems, apie Rusiją, kuri visai kitokia, negu įsivaizdavo europiečiai, ir apie tai, ką dabar reikia daryti ES, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Kaip konstatuoja dokumento autoriai, europiniam projektui nepavyko sugundyti pasaulio.

Rusijos prezidentas V. Putinas iš pradžių dingo, paskui atsirado ir paskelbė netikėtą masinį kariuomenės kovinės parengties patikrinimą. „Dalyje karinių dalinių, priklausančių Baltijos jūros laivynui, Pietų karinei apygardai, taip pat desantininkų pajėgoms, skelbiama aukščiausio lygio kovinė parengtis, vyks vadaviečių pratybos“, – Rusijos karinės vadovybės pranešimą citavo naujienų agentūra TASS. Iš viso pratybose dalyvavo apie 80 tūkst. karių, daugiau negu 10 tūkst.

Europos Komisijos pirmininkas J. C. Junckeris susprogdino eterį savo pasiūlymu sukurti ES kariuomenę. „Vieninga Europos armija parodytų pasauliui, kad tarp ES šalių daugiau nebus karo. Tokia armija taip pat padėtų mums suformuoti bendrą užsienio ir saugumo politiką ir leistų Europai prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje. Su savo armija Europa galėtų užtikrinčiau reaguoti į grėsmes taikai ES narėse arba kaimyninėse valstybėse.

Šių metų vasario mėnesį JAV prezidentas Barackas Obama pasirašė naują šalies Nacionalinio saugumo strategiją. Vertas dėmesio dokumentas, turint omenyje tai, kad pastaruoju metu Amerikos (jos vadovo) užsienio politika nepasižymi aiškumu ir nuoseklumu.

Neseniai Kipro prezidento N. Anastasiadžio neaiškiai išsakyta ir apžvalgininkų bemat išplėtota žinia, kad Kipre gali atsirasti Rusijos karinės bazės (oro pajėgų bazė ir laivyno bazė), daug kam tapo didele staigmena. Kartu tai yra gera proga aptarti pastarojo meto Maskvos politiką Viduržemio jūros regione. Atrodo, kad strateginiai Kremliaus užmojai jame yra gana platūs. Tačiau apie viską nuo pradžių. Pirmiausia norėtųsi suprasti, kodėl Kipras staiga pasidarė Rusijai toks geras.

 JAV prezidentas kreipėsi į tautą Kongrese (video; tekstas). Paliekant nuošalyje vidines Amerikos aktualijas (šiuo atveju B. Obama turėjo teisę pasigirti tam tikrais laimėjimais), galima pažymėti, kad tarptautinėje arenoje ji išgyvena ne pačius geriausius laikus, ir šiame kontekste prezidento kalba atrodė gana silpnai (užsienio politikai jis skyrė palyginti nedaug laiko, ir tai veda prie minties, kad pasigirti ypatingai nėra kuo). Tai buvo tikras „šlubuojančios anties“ kreipimasis.

Praėjo nepastebimai, bet vertas dėmesio. Čia apie Rusijos gynybos ministro S. Šoigu vizitą į Teheraną. Per jį buvo pasirašyta karinio bendradarbiavimo sutartis (pirma tokia per visą šalių santykių istoriją), numatanti veiksmų koordinavimą kovojant su terorizmu bei narkotikų prekyba ir vykdant taikos palaikymo operacijas, bendrų štabų pratybų rengimą, karinių kadrų ruošimą.

Tokie žmonės kaip Zbigniewas Brzezinskis ir Henry Kissingeris savo kalbose ir knygose transliuoja amerikiečių elito (ar bent tam tikros įtakingos jo dalies) pažiūras į įvairius JAV užsienio politikos aspektus. Todėl visuomet verta detaliau paanalizuoti minėtų ekspertų viešai išsakomą nuomonę.

Nuo pat krizės Ukrainoje pradžios Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka pradėjo elgtis visai ne kaip artimiausias Rusijos sąjungininkas. Tuomet galima buvo pagalvoti, kad tai tik kažkoks Maskvos triukas siekiant turėti tarpininką dialoge su Kijevu ar paprasčiausios maištingu charakteriu pasižyminčio Batkos išdaigos. Tačiau kuo toliau, tuo labiau komplikavosi Baltarusijos santykiai su Rusija.

2014 m. gruodžio 26 d. V. Putinas pasirašė naują Rusijos karinę doktriną. Jos laukta su nekantrumu, o dėl susidariusio Maskvos geopolitinio konflikto su Vakarais konteksto – iš dalies su nerimu.

tęsinys. Pradžia Jie gali? Ir vėl, ieškant atsakymo, gelbėja gana nuoširdus ir atviras D. Medvedevas. Spaudos konferencijoje jis pasakė: „Pirmiausia (aš norėčiau tai specialiai pabrėžti), ta krizė, kuri prasidėjo 2008 metais pasaulio ekonomikai apskritai ir mūsų ekonomikai kaip globalios ekonomikos daliai, nesibaigė.

 Metų pabaigoje Rusijos valdžios tandemas tradiciškai bendrauja su žurnalistais: amžinas (nors, kaip kalba pikti liežuviai, gal ir neamžinas) premjeras D. Medvedevas – su nacionalinės žiniasklaidos atstovais, o amžinas prezidentas V. Putinas – su viso pasaulio ketvirtąja valdžia. Pažymėtina, kad ministras pirmininkas surengė spaudos konferenciją gruodžio 10 d., bet, pavyzdžiui, NTV vakaro žiniose ši naujiena tądien buvo ne pirma, ne antra ir net ne trečia.

Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas jau antrą kartą šiais metais (pirmą kartą – po Krymo aneksijos) kreipėsi į Rusijos Federalinį susirinkimą. To kreipimosi laukė tiek pasaulis, tiek Rusijos visuomenė, nes norėjo išgirsti atsakymus apie šalies santykius su Vakarais ir planus dėl tolimesnės ekonominės raidos, kuri pastaruoju metu komplikuojasi dėl krentančių naftos kainų ir rublio devalvacijos.

Lapkričio mėnesį įvyko iš karto du tarptautiniai aukšto lygio renginiai – Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (paprastai žymimos anglišku trumpiniu APEC) valstybių vadovų susitikimas Pekine ir G 20 valstybių grupės aukščiausio lygio susitikimas Australijos mieste Brisbane.

 Rusija patvirtino savo ateities kario (rus. pатник) ekipuotės komplektą (apranga, navigacija ir ginkluotė). Ir viskas būtų lyg ir gerai, tik liko vienas klausimas – kokį automatą turės rusiškasis terminatorius? Iš pirmo žvilgsnio atsakymas akivaizdus. „Žinoma, modernizuotą kalašnikovą (beje, gamykla dabar yra patekusi į sunkią finansinę padėtį, taip pat dėl sankcijų, ir laimėjimas jai yra būtinas kaip oras). O realybėje viskas, pasirodo, ne taip paprasta.

Yra pagal knygą sukurtas sovietinis filmas vaikams, kuris vadinasi „Pasaka apie prarastą laiką“. Siužeto centre vaikai, švaistę savo laiką, už tai juos nubaudė piktieji burtininkai – atėmė iš jų jaunystę.

Jeigu iš karto eitume prie esmės, tai Rusijos prezidentas V. Putinas Sočyje, per Valdajaus klubo forumą, pasakė antrąją Miuncheno kalbą (bent jau taip ją įvertino nemaža dalis ekspertų). Tokią išvadą galima daryti todėl, kad Rusijos vadovo vertinimai buvo išskirtinai atviri, griežti, o kartais net agresyvūs (ypač per diskusiją). Viską, ką jis pasakė, trumpame straipsnyje detaliai aptarti sunku, bet kelis esminius momentus galima.

Pastaruoju metu internete nedrąsiai, bet vis ryžtingiau plinta bauginančios kalbos apie galimą JAV esančio Jeloustouno ugnikalnio išsiveržimą. Niuansas šiuo atveju yra tas, kad tai būtų pasaulinio lygio katastrofa, palyginti su ja, Ejafjadlajokudlio ugnikalnio Islandijoje išsiveržimo 2010 metais sukeltą sąmyšį reikėtų vertinti kaip smulkius nemalonumus.

Spalio 2 d. perskaitęs paskaitą Harvardo universiteto Politikos institute, JAV viceprezidentas J. Bidenas tapo žinių žvaigžde ir diplomatinės įtampos tarp Amerikos ir jos sąjungininkų priežastimi. Didžiausią ažiotažą sukėlė du jo teiginiai: apie spaudimą Europai dėl sankcijų Rusijos atžvilgiu ir apie kai kurių Artimųjų ir Vidurio Rytų valstybių vaidmenį kovos su „Irako ir Levanto islamo valstybės“ (ILIV) radikalais kontekste.

 Ukrainos televizinio humoro grandai – laida „Studija kvartal 95“ kuria puikų animacinių filmukų ciklą „Pasakų Rusia“, kurio vienas pagrindinių personažų yra Rusijos (Moskovijos) kunigaikštis Vladimiras, o tiksliau – Rusijos prezidentas V. Putinas. Ši analogija atėjo į galvą dėl to, kad pastaruoju metu Rusijoje ima formuotis jos vadovo kultas.

Rugsėjo pradžioje Rusijos prezidentas V. Putinas viešai pranešė apie reikšmingas karines permainas. Jos turi kelis svarbius aspektus. Pirma, įvyks institucinė reforma. Antra, toliau svarstoma nauja Valstybinė ginklavimosi programa 2016–2025 metams. Trečia, iki šių metų pabaigos bus parengta nauja Rusijos karinė doktrina. V. Putinas priėmė sprendimą tapti Karinės pramonės komisijos (KPK) vadovu.

 Masiniai neramumai, per kuriuos yra ir nukentėjusių, specialiajame Kinijos administraciniame regione Honkonge tapo tikru netikėtumu, nes jie vyksta autoritarinėje šalyje, kurios istorijoje jau buvo vienas kruvinas susidorojimas su studentais Tiananmenio aikštėje 1989 metais. „Šį kartą žmonės demonstruoja pilietinį nepaklusnumą ir stato barikadas. Anksčiau jie pabrėždavo, kad demonstracijos nepaveiks kasdienio gyvenimo. Šį kartą jiems tai nerūpi.

 Rusijos prezidentas V. Putinas aplankė tradicinį jaunimo forumą Seligere, kur daug kalbėjo įvairiomis temomis. Didžiausias dėmesys buvo skirtas Ukrainai, bet taip pat – gana netikėtai – iškilo Kazachstano klausimas.

Pastaruoju metu Rusijoje buvo teigiama, kad šalies ekonomika pasiruošusi išgyventi sankcijų sąlygomis, kad jos tvirtumas pakankamas (pagaliau, jeigu situacija būtų visai bloga, atsakomųjų draudimo priemonių nebūtų imtasi). Tačiau staiga pasirodė štai tokia nuomonė: „Biudžeto situaciją blogina ir tai, kad ilgalaikėje perspektyvoje šalies pajamos, palyginti su praėjusiais periodais, toliau mažės, ir tai be pastebimų permainų ekonominėje ir biudžetinėje valstybės politikoje neleidžia tikėtis besikl...

Konfliktas Ukrainoje lėmė, kad abipusės sankcijos tapo Rusijos ir Vakarų santykių dalimi. Kokie tokios politikos padariniai laukia konfrontuojančių pusių, kokia galėtų būti išeitis iš susidariusios krizinės situacijos? Šie klausimai šiandien jaudina kiekvieną politiką ir ekspertą Europoje, Amerikoje ir Rusijoje. Pirmiausia būtina pasakyti, kad ekonominio bendradarbiavimo apribojimas yra nenaudingas niekam.

Šių metų liepos mėnesį V. Putinas aplankė keletą Lotynų Amerikos šalių, o jo kelionę vainikavo finalinių pasaulio futbolo pirmenybių rungtynių stebėjimas Rio de Žaneiro Marakanos stadione ir dalyvavimas BRIKS grupės valstybių vadovų pasitarime Brazilijos mieste Fortalezoje. Rusija jau seniai yra aktyvi Lotynų Amerikos regione.

Šiandien didesnė dalis Rusijos visuomenės (kai kas nuoširdžiai, kai kas – paveiktas nesiliaujamos propagandos) remia separatistus Ukrainoje, nors, kaip parodė Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centro VCIOM apklausa, 66 proc. šalies gyventojų pasisako prieš rusų kariuomenės įvedimą į kaimyninės valstybės teritoriją, bet tai gali būti tik nauja Kremliaus, kuris taip sukuria „nesikišimo“ vaizdą, o pats slapta toliau remia maištininkus, strategija.

 Nesunku prisiminti Rusijos džiaugsmą dėl gana lengvai ir „taikiai“ įvykdytos Krymo aneksijos. Šio Ukrainos regiono prijungimas prie Rusijos Federacijos buvo pozicionuojamas kaip didžiausia geopolitinė pergalė. Tačiau po šventės Maskvos gali laukti ir gana nemalonios pagirios. Pasaulis atsisakė pripažinti Krymo prijungimo prie Rusijos teisėtumą, o tai reiškia, kad juridiškai šis pusiasalis vis dar priklauso Ukrainai.

 Atrodo, geopolitinė situacija pasaulyje pastaruoju metu tik blogėja. Kol visų dėmesys buvo nukreiptas į Ukrainą, pavojuje atsidūrė Irakas. Ir, sprendžiant iš situacijos dinamikos, tai ne šiaip sau grėsmė, tai (lygiai kaip ir Ukrainos atveju) – valstybės išlikimo klausimas. Sunitiška „Irako ir Levanto islamo valstybė“ (ISIL) paskelbė kalifatą, kuris vienija Irake ir Sirijoje užimtas teritorijas. Iš pradžių 2006 m. kaip „Al Qaeda“ atšaka atsirado „Irako islamo valstybės“ grupuotė.

 Žinomas JAV ekspertas, buvęs JAV prezidento J. Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Z. Brzezinskis pateikė savo viziją, kaip galėtų būti sureguliuota Ukrainos krizė (daugiau informacijos galima rasti čia ir čia). Tiesa, šiandien jis jau nėra toks įtakingas kaip kadaise, bet neabejotina patirtis daro jo samprotavimus vertus dėmesio. Pirmas punktas Z. Brzezinskio plane – Rusijos atgrasymas nuo jėgos naudojimo apskritai ir nuo destabilizavimo veiksmų rytinėje Ukrainos dalyje.

Pastaruoju metu Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos elgesys ir pareiškimai tiesiog stebina: ne tiek iš principo, kiek jo santykių su Rusija kontekste. Štai keli faktai. Pirma, tuo metu, kai Kremlius atkakliai kartojo, kad Ukrainoje įvyko nekonstitucinis perversmas ir laikinojo prezidento valdžia yra neteisėta, Baltarusijos vadovas susitiko su A. Turčinovu ir pareiškė: „Tai buvo labai naudingos derybos. Mes apsikeitėme nuomonėmis visais klausimais.

Ukrainos vadovybės vykdoma antiteroristinė operacija (kurią Rusija atkakliai vadina baudžiamąja) tęsiasi jau kelis mėnesius, o apčiuopiamo rezultato kaip nėra, taip nėra. Abi konflikto pusės trimituoja apie pasiektas pergales ir didžiulius priešo nuostolius, bet tiesa yra ta, kad situacija atsidūrė savotiškoje aklavietėje. Pastaruoju metu Ukrainos pajėgos suaktyvino veiksmus, pradėjo naudoti aviaciją ir sunkiąją šarvuotąją techniką, tačiau pasiekti persilaužimo vis tiek nepavyksta.

Kažkodėl kaip tik tokia analogija atėjo į galvą, kai V. Putinas nuvyko į Kiniją, kur buvo pasirašyta daugybė kontraktų, tarp jų ir Rusijos dujų eksporto į Kiniją. Rusijoje ypač akcentuojama, kad abiejų šalių santykiuose prasidėjo naujas etapas, kad jų strateginė partnerystė dar labiau sustiprėjo.

 Krymo aneksijai Rusija, atvirai nesiųsdama savo karių į neramų regioną, pritaikė vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ taktiką, kuri puikiausiai suveikė. Negalima sakyti, kad tai visiškai naujas reiškinys. Pavyzdžiui, Vakaruose kai kuriems „nešvariems“ uždaviniams vykdyti pasitelkiamos privačios karinės kompanijos. Šaltojo karo metais JAV ir SSRS specialiosios pajėgos nuversdavo joms nepalankius ar gindavo draugiškus režimus.

Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu paskatino Europą rimtai susirūpinti dėl savo energetinio saugumo, nes šioje srityje ji itin priklauso nuo Maskvos. Labiausiai ją neramina Maskvos (tiksliau – V. Putino) nenuspėjamumas.

 Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos (KAM) paskelbė kasmetinį grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimą. Šį kartą dokumentas vertas atskiro dėmesio dėl kritinės padėties Ukrainoje ir situacijos Lietuvoje, nes šalyje įsivyravo diskutuotinas Rusijos karinio puolimo pavojaus diskursas, kuriam kartais trūksta ramaus realijų įvertinimo.

Europos Parlamentas (EP) yra viena svarbesnių Europos Sąjungos (ES) institucijų, tačiau jos autoritetas ir įtaka tiek Europos Sąjungos valdymo struktūroje, tiek ES valstybių gyventojams nėra dideli. Šių metų gegužę numatyti jau aštunti EP rinkimai spėjo išryškinti Europos aktualijas ir iššūkius, su kuriais susiduria europinis parlamentarizmas. Pirma, Europoje esama rimto susirūpinimo dėl elektorato aktyvumo.

Įvyko dar vienas Rusijos prezidento V. Putino susitikimas su tauta . Vyko jis išskirtiniame kritinės situacijos Ukrainoje fone. Todėl natūralu, kad visi iš Kremliaus šeimininko tikėjosi kokio nors kaip pasakytų anglakalbiai, „mesedžo“ (lietuviškai – žinios) šiuo klausimu. Sprendimo įvesti Rusijos pajėgas į „broliškos valstybės“ teritoriją nebuvo sulaukta, bet nuobodu irgi nebuvo. Prasidėjo viskas gana įprastai nuo oficialios Maskvos versijos apie valstybinį perversmą Kijeve.

 Kai Rusija prisijungė Krymą, Vakarai turėjo kažkaip reaguoti. Jie sureagavo – sukūrė porą nepageidaujamų savo šalyse asmenų sąrašėlių ir pašalino Maskvą iš Didžiojo aštuoneto. Tačiau visa tai atrodo nerimtai. Kai prasidėjo kalbos apie ekonomines sankcijas, Amerikos ir Europos vienybė iš karto skilo. Ir tai suprantama, nes Jungtinėms Valstijoms lengva ekonomiškai bausti Rusiją, mat šalių sąsajos šioje srityje nėra glaudžios.

Gyvenant dabartinių įvykių sūkuryje dar šiek tiek sunku vertinti jų istorinę reikšmę. Tačiau vienas dalykas aiškus: po Krymo prijungimo prie Rusijos Federacijos pasaulis jau bus kitoks. Kažkas panašaus atsitiko SSRS žlugimo metu. Tuomet lyg ir baigėsi šaltasis karas, o šiandien Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė pagrįstai teigia: „Konfrontacija tarp Vakarų ir Rusijos didėja.

 Ne, čia ne eilinis straipsnis apie Ukrainą, nors ir apie ją taip pat. Parašyti jį pirmiausia paskatino žinia, kad Amerika ketina mažinti savo ginkluotųjų pajėgų dydį iki 440–450 tūkstančių (mažiausias skaičius nuo 1940 m.). Viena vertus, tai suprantama. Ekonominių sunkumų laikmečiu didelės karinės išlaidos yra sunkiai pateisinama našta. Kartu vienas Pentagono atstovas, komentuodamas šį sprendimą, pažymėjo: „Mes vis dar turėsime labai didelę kariuomenę. Ji bus mobili. Ji bus šiuolaikiška.