Prasidėjo viskas gana įprastai nuo oficialios Maskvos versijos apie valstybinį perversmą Kijeve. Tačiau vėliau buvo padaryti keli svarbūs pareiškimai. Pirma, V. Putinas pavartojo tokį terminą kaip Naujoji Rusija – Novorosija (rus. Новороссия). Šiame kontekste jis paaiškino, kad Charkovas, Luganskas, Doneckas, Chersonas, Nikolajevas ir Odesa istoriškai Ukrainai niekada nepriklausė. Čia neverta diskutuoti, kiek istoriškai teisinga yra tokia pozicija, kur kas svarbesnis yra kitas momentas. Šiandien visas pasaulis spėlioja, kaip toli gali nueiti Rusija, realizuodama savo imperines ambicijas Ukrainoje. Štai jums atsakymas, ponios ir ponai. Tiesiai šviesiai pasakyta, kas yra ne „jų“ (suprask, yra „mūsų“).
Antra, dabar europiečiai yra gerokai susirūpinę dėl eilinio dujų karo tarp Maskvos ir Kijevo. V. Putinas jau parašė Europos lyderiams laišką, kuriame pasiūlė kartu spręsti iškilusią problemą – Ukrainos nesugebėjimą apmokėti sąskaitų net pagal žemiausią dujų kainą (268 doleriai už 1000 kubinių metrų). Šiuo atveju galima daug ginčytis dėl to, kodėl J. Tymošenko pasirašė nepalankų šaliai kontraktą, ar turėtų vis dar galioti Charkovo susitarimai (juk Krymas iš esmės buvo aneksuotas), 268 dolerių kaina ir panašiai. Tačiau žinia yra tokia: „Mes esame pasiruošę dar pakentėti. Mes kentėsime mėnesį. Jeigu ir per kitą mėnesį jokių mokėjimų nebus, tai mes pagal kontraktą pereisime prie išankstinio apmokėjimo. Tai reiškia, kad Ukraina turės mums sumokėti pinigus už ateinantį mėnesį, kažkokią sumą, ir mes duosime jiems lygiai tiek, kiek jie mums sumokės pinigų“, – perspėjo Rusijos prezidentas.
Kitaip tariant, po mėnesio Ukraina gali likti be dujų, o jų tranzitas į Europą nutrūkti, nes ukrainiečiai gali pradėti naudoti Europai skirtas tranzitines dujas. Europos šalims tai, žinoma, nepatiks, ir ES arba turės priversti Maskvą tiekti dujas ir Ukrainai, ir Europos Sąjungai (nerealu), arba apmokėti Kijevo sąskaitas, o to Europoje niekas nenori (kaip nenorėjo finansiškai padėti Ukrainai adaptuotis prie Asociacijos sutarties sąlygų). Tačiau yra dar vienas variantas: kadangi dabartinio Kijevo santykiai su Briuseliu yra labai artimi, pastarasis gali pabandyti priversti Kijevą užtikrinti tranzitą nepriklausomai nuo santykių su Rusija. Tačiau tai reikš, kad savi interesai Europai yra kur kas svarbesni už ukrainietiškus. Atsakymas paprastas – nieko asmeniško, tik verslas: kaip tik toks požiūris dažniausiai grindžia vakarietišką (ypač europinę) politiką (juk todėl Europa be entuziazmo ir kalba apie ekonomines sankcijas Rusijai agresijos Ukrainos atžvilgiu kontekste). Trumpai sakant, iššūkis Kijevui ir Briuseliui – rimtas.
Trečia, tiesioginės transliacijos metu buvo daug kalbama apie Krymą. Šiuo atveju V. Putinui teko (greičiausiai suplanuotai) raminti visuomenę, kad dėl naujos teritorijos prijungimo Rusijos gyventojai ekonomiškai nenukentės. Tačiau akivaizdu, kad, kaip ir Čečėnijoje po karo, iš Krymo bus siekiama padaryti pavyzdinį regioną, o tie pinigai galėtų būti skirti Rusijos žmonėms. Itin nemaloniu epizodu V. Putinui tapo klausimai apie tai, kad valdžios skelbiami dideli gydytojų ir mokytojų atlyginimai yra mitas – realybėje jie yra gerokai mažesni. Geriausiai situaciją apibūdino toks klausimas iš Barnaulo: „Kas yra vidutinė pensija ir vidutinis atlyginimas? Iš kur atsiranda tokie gražūs skaičiai ir kur gyvena šis statistas?“ V. Putinas ilgai išsisukinėjo, žadėdamas viską patikrinti ir pabrėždamas regionų skirtumus, bet faktiškai gavo tiesų smūgį, kurio nesugebėjo atremti.
Situaciją galėjo pataisyti Sočio ir triumfo olimpiadoje tema, bet čia vėl išėjo juokinga situacija. Prezidentas ilgai pasakojo, kaip viskas vystysis regione pasibaigus žaidynėms, o paskui iš jaunuolio Sočio aikštėje pakartotinai gavo aiškiai suplanuotą klausimą apie tą patį. Čia reikia pasakyti, kad Rusijoje nesiliauja diskusijos dėl išankstinio tiesioginės transliacijos surežisavimo. Ką tik minėtas epizodas ir žodžio suteikimas opozicijos politikei Chakamadai bei „vanagui“ Baranecui įrodo, kad planavimo elementas yra realus. Kita vertus, sunku sutikti su mintimi, kad griežtai suplanuojamas visas eteris – netikėtų klausimų irgi būna, tiesiog bendra tendencija juos užgožia.
Žinoma, negalėjo likti nuošalyje ir Rusijos priešpriešos su Vakarais tema. Lietuvoje nepageidaujamas rusų propagandos ruporas D. Kiseliovas paklausė apie piktus NATO kėslus. V. Putinas nuramino: „Mes patys visus uždusinsime“ (ši frazė turbūt taps jo ryškiausių pareiškimų sąrašo dalimi). Jeigu rimčiau, tai Rusijos lyderis konstatavo, kad trūksta pasitikėjimo santykiuose su Amerika ir Europa. Kaltos, be abejo, pastarosios, nes Libijoje mus apgavo, PRGS sistemą kuria, o NATO vadovas A. F. Rasmusenas iš viso slapta pokalbius istorijai be jokio perspėjimo įrašinėja.
Kliuvo ir opozicijai. Jos atstovai pasidalino su prezidentu susirūpinimu dėl ideologinio persekiojimo už kitokią žmonių nuomonę (pavyzdžiui, dėl Krymo), į tai V. Putinas atsakė, kad rusų inteligentija yra nepripratusi prie visuomeninio pasipriešinimo jos pozicijai, o į lagerius kitaminčių šiandien niekas nesiunčia. Ačiū ir už tai. Kitaip tariant, aiškiai matėsi, jog V. Putinas mėgaujasi savo pranašumu prieš liberalius oponentus, o jo pažadai „nenusiristi iki kokių nors kraštutinių kovos formų“ primena du dalykus. Pirma, kriminaliniuose filmuose populiarus epizodas: banditų vadas pažada aukai gyvybę, o paskui ją nužudo jo parankinis, kuris jai nieko nežadėjo. Taip ir Rusijoje – prezidentas pažada, o Dūma, Federacijos Taryba, Tyrimų komitetas, kontroliuojama žiniasklaida su jais susidoroja. Antra, viename Rusijos futbolo klube buvo treneris, kuris visuomet neigdavo, kad klubas domisi vienu ar kitu žaidėju, o paskui šis žaidėjas komandoje atsirasdavo. Todėl sirgaliai priprato, kad, jeigu treneris sako, jog tai nesąmonė, žaidėjas vis dėlto bus įsigytas. Panašiai ir su V. Putinu: jeigu jis žada nesiimti radikalių veiksmų opozicijos atžvilgiu, tai iš tikrųjų reiškia, kad jai laikas pradėti nerimauti. Jeigu sako, kad padės televizijos kanalui „Dožd“, vadinasi, vėliau konstatuos, jog jo problemos kyla visai ne dėl valstybės institucijų persekiojimo (pagaliau – V. Putino šeima nukentėjo per Leningrado blokadą, todėl „Dožd“ apklausa turėjo įžeisti jį asmeniškai, o asmeninių įžeidimų jis niekada neatleidžia).
Kiekvienas geras spektaklis turi turėti efektingą pabaigą. V. Putino atveju ja tapo kalba apie Rusijos liaudį. Labiausiai įstrigo šie žodžiai: „Žinoma, mes ne tokie pragmatiški, mažiau negu kitų tautų atstovai viską apskaičiuojame, bet užtat mūsų siela yra platesnė. (...) Mes visada, per šimtmečius rėmėmės savo vertybėmis, jos niekada mūsų neapvylė, ir jų mums dar prireiks.“ Eilinių rusų siela gal ir plati, o jų pragmatizmas ne toks kaip verslinės kultūros Vakaruose. Tačiau tai tikrai ne apie V. Putiną, kuris viešai nerimauja dėl Ukrainos likimo ir aiškina, kad su Krymu viskas įvyko netikėtai, o tuo metu jo „žalieji žmogeliukai“ stovi ukrainietiško separatizmo avangarde. Ciniškas V. Putino pragmatiškumas ir apskaičiavimas stebina. Ar tokių vertybių dar prireiks Rusijai? Gal ne jai, o V. Putinui ir jo draugams, dėl kurių jam nėra gėda.
