Ne, čia ne eilinis straipsnis apie Ukrainą, nors ir apie ją taip pat. Parašyti jį pirmiausia paskatino žinia, kad Amerika ketina mažinti savo ginkluotųjų pajėgų dydį iki 440–450 tūkstančių (mažiausias skaičius nuo 1940 m.). Viena vertus, tai suprantama. Ekonominių sunkumų laikmečiu didelės karinės išlaidos yra sunkiai pateisinama našta. Kartu vienas Pentagono atstovas, komentuodamas šį sprendimą, pažymėjo: „Mes vis dar turėsime labai didelę kariuomenę. Ji bus mobili. Ji bus šiuolaikiška. Ji bus gerai paruošta. Kitaip tariant, kokybė kompensuos kiekybę. Investavimas į nepilotuojamus lėktuvus ir PRGS yra geriau negu investavimas į kareivį. Tačiau ne viskas yra taip paprasta.
Neatsitiktinai JAV gynybos ministras C. Hagelas praėjusių metų lapkritį pareiškė, kad „dabartinis pernelyg griežtas, staigus ir gilus sumažinimas gresia karinių galimybių degradavimu“. Galbūt šiais žodžiais jis išreiškė karinės pramonės komplekso interesų grupių susirūpinimą. O gal jis pasakė tai, ką norėjo pasakyti. Šiuo atveju daug kas priklauso nuo to, kokiam karui ruošiasi Amerika XXI amžiuje. Technologinis akcentas reiškia, kad apie plataus masto invazijas ir ilgalaikę teritorijos kontrolę reikėtų pamiršti.
Kitaip tariant, gali mėnesį bombarduoti priešininko teritoriją ir pajėgas, naudodamas moderniausius naikintuvus F-35, nepilotuojamus lėktuvus ir sparnuotąsias raketas. Tačiau ateis laikas, kai teks žengti į jo sostinę. Šią taisyklę patvirtino Irakas. Sprendžiant iš tendencijos, Irane taip nebus (jeigu kas išvis bus) arba veikti sausumoje turės kas nors kitas – ne amerikiečiai. Kaip tik tai patvirtina trumpa frazė iš JAV gynybos departamento 2012 m. pradžioje paruošto dokumento „JAV globalios lyderystės išlaikymas: gynybos prioritetai XXI amžiui“ (
Tačiau stebėtis neverta. Kaip pasakė klasikas, karas yra politikos tęsinys, o Jungtinių Valstijų užsienio politika pastaruoju metu vis labiau atsiriboja nuo išorės problemų. Norima „uždaryti“ senas problemas (Afganistanas, Irakas) ir išvengti naujų (Sirija, Iranas).
Bet Kinija niekur nedings, ji didina karines išlaidas – net 12 proc. šiais metais. Dabar Pekino karinis biudžetas sieks 95,7 mlrd. eurų. Papildomos lėšos pirmiausia bus investuojamos į pakrančių apsaugą ir priešlėktuvinę gynybą, taip pat modernių ginklų kūrimą. Negalima nepaminėti ir planų turėti keturis lėktuvnešius (dabar turi vieną). Kinijos karinis biudžetas pagal apimtį bus antras po JAV, o jos šiais metais gynybai skirs 526,8 mlrd. dolerių (383,4 mlrd. eurų). Tačiau ekspertai spėja, kad Pekino karinės lėšos iš tikrųjų yra gerokai didesnės ir siekia maždaug 146 mlrd. eurų.
Įdomūs sutapimai. Amerikoje: mažiau karių, daugiau technologijų, greitos operacijos. Kinija: didėjančios investicijos į priešlėktuvinę gynybą, pakrantės apsaugą ir lėktuvnešių statybą. Išvada – vieni (amerikiečiai) ruošiasi nuotoliniam puolimui, kurį kiti (kinai) ketina atremti. Na, o „pėstininkais“ šiame konflikte galėtų tapti, pavyzdžiui, japonai (kurių militaristinės ambicijos pastaruoju metu, beje, irgi didėja) ir pietų korėjiečiai.
Tačiau įdomiausia, kad šiandien į karą veržiasi ne Vašingtonas ir ne Pekinas, o Maskva. Tam tikru metu Vakarų strategai tarsi pamiršo apie ją kaip apie pagrindinį iššūkį ir sutelkė visą savo dėmesį į Artimuosius Rytus, o vėliau į Kiniją. Tik „Stratfor“ ekspertai parašė: „Paprasčiau tariant, Rusija šiandien yra šalis su didžiausiu potencialu ir stipriausiu suinteresuotumu mesti iššūkį Amerikos užsienio politikos tikslams.“ Rusijai, kaip jie teigia, iš esmės niekas negrasina ir niekas nesiruošia jos pulti. Tačiau ji pati taip nemano ir politiškai-ekonomiškai koncentruojasi bei geopolitiškai plečiasi (nes mano, kad toks gynybos būdas yra efektyviausias), ir tai paverčia ją valstybe-kontinentu, norinčia dominuoti pirmiausia NVS erdvėje. „JAV nelaimei, – konstatuoja „Stratfor“ analitikai, – Rusija yra labai atspari bet kokiai amerikietiškai įtakai, pradedant nuo įkalbinėjimų bei pažadų ir baigiant tiesioginiu spaudimu.“
V. Putinas puikiai pasinaudojo „silpnojo“ įvaizdžiu ir ruošėsi, ruošėsi, ruošėsi. Pirmas rimtas signalas nuskambėjo Gruzijoje. Kremliui tai buvo gera proga patikrinti savo karinę mašiną, išsiaiškinti jos veikimo spragas. Vakarai pamokos neišmoko, ir šiandien atėjo Ukrainos eilė. „Man, kaip specialistui, tai kelia ir pasigėrėjimą, bet kartu ir siaubą“, – taip Rusijos įvykdytą faktinę Ukrainai priklausančio Krymo pusiasalio okupaciją įvertino Lietuvos gynybos ekspertas. Jo teigimu, Rusijos karinių pajėgų operacija Kryme buvo taip gerai suplanuota ir įgyvendinta, kad sunku rasti analogų šiuolaikinės karybos istorijoje. Pasak specialisto, tai liudija, kad nuo 2008 m. karinės pajėgos smarkiai patobulėjo, pagerėjo karių moralė ir apginklavimas.
Ir tai dar ne viskas. Kaip šių metų vasario pabaigoje pareiškė Rusijos gynybos ministras S. Šoigu, Maskva planuoja plėsti savo karinių bazių užsienyje tinklą. Kalbama apie Vietnamą, Kubą, Venesuelą (jau atsisakė), Nikaragvą, Seišelių salas, Singapūrą ir t. t. (
Išeitų, kita olimpiada ir tada – Baltijos valstybių eilė? Lietuvos prezidentė visus viešai patikino, kad „užsienis“ mūsų bėdoje nepaliks – jeigu reikės, bus ne tik šeši naikintuvai, bet ir laivai. Kalbant realistiškai, galima teigti, jog Baltijos šalys yra labai pažeidžiamos karine prasme, jeigu Rusija staiga užsimanytų „apginti“ jose tėvynainius ar dar ką nors. Rusų pajėgos užimtų teritoriją gana greitai ir NATO (pirmiausia JAV) būtų gana sudėtinga ją atsikovoti (pavyzdžiui, Amerikos laivams dar reikėtų patekti į Baltijos jūrą). Tačiau visa tai labiau teoriniai pasvarstymai. V. Putinas žino, kur galima lįsti, o kur – ne, su kuo Vakarai ramiai susitaikys, o su kuo – ne. Tad galime miegoti ramiai ir labiau rūpintis ne išorinėmis, o vidinėmis grėsmėmis, susijusiomis su mūsų politiniu elitu.
Apskritai situacija pasaulyje neramina. Kol Vakarai atsitraukia, Rytai kyla ir vis dažniau demonstruoja jėgą tiesiogine to žodžio prasme. Tačiau kada buvo ramiau? Gal Izraelio karų su arabais ir SSRS invazijos į Afganistaną, o JAV – į Vietnamą laikais? O gal Jugoslavijos subyrėjimo ir antrojo JAV karo Irake metu? Libijos ir Sirijos irgi nereikėtų pamiršti.
Tai kokiame pasaulyje mes gyvename? Atrodo, vis tame pačiame, kur karinė galia ir Realpolitik, kaip bebūtų skaudu tai pripažinti, vis dar vaidina esminį vaidmenį. Šiame kontekste svarbu būti stipresniojo pusėje. Lietuva spėjo įšokti į NATO traukinį. Gruzijai ir Ukrainai pasisekė mažiau. Saulė teka rytuose ir nusileidžia vakaruose. Tačiau rytoj bus nauja diena ir nauja kova.
