Atliekant šių židinių epidemiologinius tyrimus išsiaiškinti ir šių susirgimų atsiradimo riziką įtakojantys veiksniai, t.y. kad šie ligoniai serga ir lėtinėmis ligomis (diabetas, lėtinė obstrukcinė plaučių liga, plaučių emfizema) bei iki pasireiškiant legionelinei pneumonijai būdingiems požymiams (pakilo aukšta temperatūra, prasidėjo sausas kosulys, dusulys, bendras organizmo silpnumas), niekur nebuvo išvykę į užsienį, nesinaudojo ir Lietuvoje esančių vandens pramogų parkų, sporto klubų ir kitų apgyvendinimo paslaugas teikiančių objektų paslaugomis.
Pastebima, kad daugiabučiuose pastovaus karšto vandens temperatūra čiaupe ir sistemoje, dažnai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ (Žin., 2003, Nr. 79–3606 2007, Nr. 127–5194; 2011, Nr. 3–107) geriamojo vandens kokybės reikalavimų. Nemažai daugiabučių namų gyventojų stengiasi taupyti mažindami ne tik patalpų, bet ir centralizuotai tiekiamo karšto vandens temperatūrą, o tie gyventojai, kurie už karšto vandens pašildymą atsako patys (karšto vandens šildymui naudodami dujas ar elektrą), dažnai net nenutuokia kad jų gyvenamojo būsto sistemoje cirkuliuoja per žemos temperatūros karštas vanduo.
Nors Lietuvoje susirgimų legionelioze užregistruojami pavieniai atvejai, per pastaruosius 12 metų užregistruota 12 atvejų, iš kurių keturi – Kauno apskrityje.
Legionelioze dažniausiai užsikrečiama įkvėpus legionelėmis užkrėsto aerozolio, kuris susidaro dušuose, tualetuose, voniose, saunose bei šių patalpų kondicionavimo sistemose. Legionelių randama natūralioje aplinkoje – upių ir ežerų vandenyje bei dirvožemyje, tačiau kur kas daugiau jų aptinkama gamybinės ir visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Legionelių dauginimuisi reikalingos maistinės medžiagos, kurios gaunamos iš vandens sistemose aptinkamų organizmų (dumbliai; amebos ir kt.) bei nuosėdos, nuoviros ar rūdys.
Kadangi vienintelis legionelių dauginimosi šaltinis yra vanduo, palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra 20–45°C. Žemesnėje nei 20°C ir aukštesnėje nei 60°C temperatūroje jos nesidaugina, bet išlieka gyvybingos. Esant aukštesnei nei 66°C temperatūrai legionelės žūva, tačiau rekomenduojama tokią temperatūrą išlaikyti ne mažiau kaip 25–30 min.
Žmogus nuo žmogaus legionelioze neužsikrečia. Neužsikrečiama ir geriant vandenį ar valgant bei gaminant maistą.
Didžiausia rizika užsikrėsti legionelioze kyla sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, rūkantiems ir vyresnio amžiaus žmonėms, patyrusiems organų transplantaciją, onkologiniams ligoniams bei vartojantiems dideles gliukokortikoidų dozes.
Inkubacinis periodas – 2–10 dienų. Pakyla aukšta temperatūra (40°C), ligonį krečia šaltis, jis gali viduriuoti, vemti, gali sutrikti sąmonė, orientacija. Pasireiškia plaučių uždegimo požymiai: sausas kosulys, skrepliavimas su kraujo priemaišomis, sunkus kvėpavimas, krūtinės, raumenų, galvos skausmas. Suserga apie 5 proc. užsikrėtusiųjų.
Legioneliozė gali sukelti gyvybei pavojingų komplikacijų. Tai gali būti kvėpavimo nepakankamumas, kai plaučiai nebegali organizmui suteikti pakankamai deguonies. Kartais ištinka septinis šokas, kai dėl staiga nukritusio kraujo spaudimo nebepatenka pakankamai kraujo į gyvybiškai svarbius organus, ypač inkstus ir smegenis. Taip pat legioneliozė gali sukelti inkstų funkcijos nepakankamumą. Tuomet inkstai staiga praranda gebėjimą atlikti savo pagrindinę funkciją – pašalinti skysčio perteklių ir nereikalingas medžiagas iš kraujo. Kai legioneliozė negydoma skubiai ir veiksmingai, ji gali baigtis mirtimi, ypač jei silpna imuninė sistema.
